George Martin: Kardų audra

— O taip, moterie, darbelis nebuvo pats tauriausias, bet… iš tavo, o ne iš mano pusės. Įdomu, kas buvo tos moterys?

— Smuklės mergšės, — paaiškino seras Kleosas Frėjus. — Pamenu, kad čia buvo užeiga. Pastarąjį kartą grįžtant į Riveraną, keli mano palydos vyrai praleido čia naktį.

Bet dabar iš smuklės tebuvo likę akmeniniai pamatai ir krūva viena ant kitos sukritusių, apdegusių ir suanglėjusių sijų. Iš pelenų tebekilo dūmai.

Viešnamius ir kekšes Džeimis paliko savo broliui Tirionui; jis geidė vien Sersėjos.

— Rodos, merginos bus teikusios malonumą mano lordo tėvo kariams. Galbūt juos valgydino ir girdė. Taip ir nusipelnė išdavikių apykaklių — virvių ant kaklo, — dėl vieno kito bučinio ir bokalo šviesaus alaus. — Jis atidžiai apsidairė po upę, pažvelgė į abi puses norėdamas įsitikinti, kad jie čia vieni. — Čia Brakeno valdos. Gali būti, kad lordas Jonas įsakė jas pakarti. Mano tėvas pelenais paleido jo pilį, tad, bijau, kad jis meile mums netrykšta.

— Gali būti ir Marko Paiperio arba to miškinio Beriko Dondariono darbas, — įsiterpė seras Kleosas, — nors girdėjau, kad Dondarionas žudo tik karius. O gal buvo užklydusi Ruzo Boltono šiauriečių gauja?

— Boltoną mano tėvas sumušė prie Žaliosios Šakos.

— Bet nesunaikino, — pasakė seras Kleosas. — Kai lordas Taivinas nužygiavo prie brastų, Boltonas vėl grįžo į pietus. Riverane sklandė gandai, kad jis iš sero Eimorio Lorčo atėmė Harenholą.

Džeimiui ši žinia visai nepatiko.

— Briene, — tarė jis, darydamas jai malonę — vadindamas vardu — ir tikėdamasis, kad galbūt ji suklus, — jei lordas Boltonas užėmė Harenholą, tai ir Trišakis, ir Karališkasis kelias tikriausiai saugomi.

Džeimiui pasirodė, kad didelėse mėlynose jos akyse šmėstelėjo abejonė.

— Esi mano ginamas. Tad pirmiausia jiems teks nužudyti mane.

— Nemanau, kad jiems tai būtų didelis vargas.

— Aš ne prastesnė kovotoja už tave, — tarsi gindamasi pareiškė Brienė. — Buvau viena iš karaliaus Renlio septynių išrinktųjų. Jis pats aprengė mane šilkiniu dryžuotu vaivorykštės sargybos apsiaustu.

— Vaivorykštės sargybos? Vadinasi, tai buvai tu ir dar šešios moterys? Kartą dainius sakė, girdi, visos šilkais apsisiautusios merginos gražios, bet… jis niekada nebuvo sutikęs tavęs, ar ne?

Moteris nuraudo kaip žarija.

— Turime iškasti kapų duobes.

Taip tarusi, ji priėjo prie medžio, ketindama į jį lipti.

Žemosios ąžuolo šakos buvo gana storos ir Brienę, užsliuogusią medžio kamienu ir ant jų atsistojusią, puikiai laikė. Laikydama rankoje durklą, ji vaikščiojo tarp šakų ir vieną po kitos pjovė virves. Žemėn žnektelėjusius lavonus vėl apspito pulkai musių ir sulig kiekvienu nukritusiu kūnu smarvė vis stiprėjo.

— Ar ne per didelis vargas šitiek terliotis su kekšėmis? — pasiskundė seras Kleosas. — Ir kuo kasime duobes? Kastuvų neturime, o kalaviju nerausiu, aš…

Brienė staiga šūktelėjo. Paskui veikiau nušoko, nei išlipo iš ąžuolo.

— Į valtį. Mikliau. Ten burė.

Jie skubinosi kiek galėdami, nors bėgti Džeimis nelabai tepajėgė, be to, pusbroliui teko įtempti jį per valties kraštą. Brienė irklu atsistūmė nuo kranto ir skubriai iškėlė burę.

— Sere Kleosai, reikia, kad ir tu irkluotum.

Ir jis darė, kas buvo liepta. Luotas vandenis ėmė skrosti truputį greičiau; jiems padėjo ir upės srovė, ir vėjas, ir irklai. Džeimis sėdėjo sukaustytas grandinėmis ir stebeilijosi į aukštupio pusę. Buvo matyti tik pats kitos burės viršus. Dėl Raudonosios Šakos kilpų atrodė, kad ta burė — kažkur anapus laukų ir, užstota medžių juostos, juda į šiaurę, o jie tuo metu plaukia į pietus, bet jis suprato, jog šis įspūdis apgaulingas. Pakėlęs abi rankas, jis delnais prisidengė akis nuo saulės.

— Dulsvai raudona ir šviesiai mėlyna, — pasakė jis.

Plati Brienės burna judėjo, žandikauliai kilnojosi be garso ir dėl to ji atrodė tarsi atrajojanti karvė.

— Greičiau, sere!

Netrukus jiems iš akių dingo ir sudegusi smuklė, ir burės viršūnė, bet tai nieko nereiškė. Kai persekiotojai įveiks upės vingį, jie vėl juos pamatys.

— Manau, belieka tikėtis, kad kilnieji Tuliai sustos palaidoti nužudytų kekšių.

Galimybė grįžti atgal į kalėjimo rūsį Džeimio visai neviliojo. Tirionas dabar tikriausiai sugalvotų ką nors gudriau, bet man niekas neateina į galvą, tik pasitikti juos su kalaviju rankoje .

Beveik visą valandą jie su persekiotojais žaidė slėpynių įveikdami upės vingius ir laviruodami tarp medžiais apaugusių salelių. Ir vos tik jiems ėmė žiebtis viltis, jog bus pavykę atsikratyti persekiotojų, tolumoje vėl pasirodė burė. Iš visų jėgų irklavęs seras Kleosas stabtelėjo.

— Kad juos kur Kiti… — Ir nusibraukė nuo kaktos prakaitą.

— Irkluok! — paragino Brienė.

— Mus vejasi upių galera, — valandėlę atidžiai žiūrėjęs į tolį paaiškino Džeimis. Sulig kiekvienu irklų grybšniu ji, rodės, truputėlį padidėja. — Kiekvienoje pusėje po devynis irklus, vadinasi, irkluoja aštuoniolika vyrų. Jei ant denio yra ir karių, tuomet jų pajėgos dar gausesnės. Ir burė jų didesnė už mūsiškę. Nuo galeros nepaspruksime.

Suspaudęs irklų rankenas, seras Kleosas iš baimės sustingo.

— Sakai, aštuoniolika?

— Kiekvienam iš mūsų tenka po šešis. Susiremčiau ir su aštuoniais, bet šios apyrankės mane šiek tiek varžo. — Džeimis ištiesęs kilstelėjo rankas. — Nebent ledi Brienė būtų tokia maloni ir nuimtų man antrankius…

Bet ji į Džeimį nekreipė dėmesio, tik iš visų jėgų irklavo.

— Buvome atitrūkę nuo jų taip toli, kad tam atstumui įveikti reikėjo pusės nakties, — samprotavo Džeimis. — Jie irkluoja nuo pat aušros ir po du irklininkus pakaitomis ilsisi. Jau turėtų būti nuvargę. Dabar, išvydę mūsų burę, žinoma, pajuto jėgų antplūdį, bet ilgai taip neištemps. Turėtume daugumą iš jų nužudyti.

Seras Kleosas įsistebeilijo į pusbrolį.

— Bet jų… aštuoniolika .

— Bent aštuoniolika. O greičiausiai dvidešimt arba dvidešimt penki.

— Apie tai, kad įveiksime aštuoniolika, nėra ko nė svajoti, — sudejavo Džeimio pusbrolis.

— Ar aš taip sakiau? Tegalime tikėtis mirti garbingai, su kalavijais rankose.

Jis kalbėjo nuoširdžiai. Džeimis Lanisteris niekada nebijojo mirti.

Brienė liovėsi irklavusi. Ant prakaito išpiltos jos kaktos buvo prilipusios gelsvų plaukų sruogos, o susiraukusi ji atrodė dar bjauresnė.

— Esi mano ginamas, — priminė Brienė, bet taip piktai, kad jos žodžiai nuskambėjo tarsi duslus murmesys.

Toks nuožmumas Džeimį prajuokino. Ji skalikas su speniais , pagalvojo jis, arba galėtų juo būti, jei turėtų ką nors panašaus į papus.

— Tai gink mane, moterie. Arba išlaisvink ir leisk gintis pačiam.

Galera tarsi didelis medinis laumžirgis skriejo upe žemyn. Pašėlusiai taškomas irklų vanduo aplink jos korpusą atrodė balsvas, putotas. Ir plika akimi buvo matyti, kad laivas plaukia vis greičiau ir jam artėjant ant denio prisirinko vyrų. Lankininkų . Džeimis lankininkų negalėjo pakęsti.

Artėjančios galeros pirmagalyje stovėjo kresnas vyras plika galva, vešliais žilais antakiais ir raumeningomis rankomis. Ant šarvinių marškinių jis vilkėjo nešvarų baltą apsiaustą su žaliame fone išsiuvinėtu gluosniu svyruokliu, bet susegtas jis buvo sidabrinio upėtakio sege. Riverano sargybos kapitonas . Jaunystėje seras Robinas Rigeris garsėjo kaip itin narsus karys, bet geriausi laikai jam jau buvo praėję; jis buvo panašaus amžiaus kaip ir Hosteris Tulis ir paseno drauge su savo valdovu.