George Martin - Kardų audra

— Tu prakeikta kvaila moterie, — rėžė jis Brienei. — Galėjome palikti tave ir nuplaukti. Rodos, lauki, kad padėkočiau?

— Tavo padėkų man nereikia, Karalžudy. Prisiekiau sveiką ir gyvą nugabenti tave į Karaliaus Uostą.

— Ir tikrai esi nusiteikusi tą pažadą vykdyti? — Džeimis kuo nuoširdžiausiai jai nusišypsojo. — Tai būtų stebuklas.

Seras Desmondas Grelis visą gyvenimą tarnavo Tulių giminei. Kai Ketlina gimė, jis buvo ginklanešys, kai ji mokėsi vaikščioti, jodinėti ir plaukti — riteris, o jos vestuvių dieną — kovų meistras. Jis matė, kaip lordo Hosterio mažoji Ketė išaugo į jauną moterį, kaip tapo didžio lordo žmona ir karaliaus motina. O dabar jis dar pamatė, kaip tapau išdavike .

Išjodamas į mūšį, jos brolis Edmuras paskyrė serą Desmondą Riverano komendantu, tad pareiga nubausti Ketliną už šį nusikaltimą taip pat teko jam. Kad būtų drąsiau ją atlikti, jis pasikvietė Ketlinos tėvo pilies valdytoją, rūstųjį Uteridą Veiną. Dabar abu vyrai stovėjo ir žiūrėjo į ją; apkūnus, nuraudęs ir nesmagiai besijaučiantis seras Desmondas ir Uteridas — rimtas, liesas ir paniuręs. Ir abu laukė, kad pirmas prašnektų bičiulis. Jie visą gyvenimą tarnavo mano tėvui, o aš atsimokėjau jiems užsitraukdama gėdą , susikrimtusi pagalvojo Ketlina.

— Tavo sūnūs… — pagaliau prabilo seras Desmondas. — Meisteris Vimanas mums pasakė. Vargšai vaikai. Siaubinga. Siaubinga. Bet…

— Suprantame tavo sielvartą, miledi, — tarė Uteridas Veinas. — Visas Riveranas gedi drauge su tavim, bet…

— Šios žinios tave turbūt siaubingai pribloškė, — pertraukė jį seras Desmondas, — sielvartas aptemdė protą — motinos sielvartas. Vyrai supras… Tu nežinojai…

— Žinojau, — ryžtingai atsakė Ketlina. — Žinojau, ką darau, ir supratau, jog tai — išdavystė. Jei manęs nenubausite, visi manys, kad mes trise susimokėme paleisti į laisvę Džeimį Lanisterį. Tačiau tai buvo mano — tik mano! — darbas ir tik aš turiu už jį atsakyti. Sukaustykite mane nuo Karalžudžio likusiomis grandinėmis ir, jei taip bus lemta, aš išdidžiai jas dėvėsiu.

— Sukaustyti grandinėmis ? — Vien šis žodis vargšą serą Desmondą, rodos, pribloškė. — Karaliaus motiną, tikrą mano valdovo dukterį? Neįmanoma.

— Galbūt, — pasiūlė valdytojas Uteridas Veinas, — miledi sutiktų nekelti kojos iš savo menių, kol grįš seras Edmuras. Pabūti viena, pasimelsti už savo nužudytus sūnus?

— Taip, uždarysime tave tavo menėse, — pritarė seras Desmondas. — Tiksliau, pilies bokšte. To turėtų pakakti.

— Jei norite suvaržyti mano laisvę, leiskite užsidaryti tėvo menėse, kad galėčiau jį paguosti paskutinėmis gyvenimo dienomis.

Seras Desmondas valandėlę pasvarstė.

— Labai gerai. Tau neturi trūkti nei patogumų, nei pagarbos, bet laisvai vaikščioti po pilį neturi teisės. Jei reikia, gali apsilankyti septoje, bet šiaip, kol grįš lordas Edmuras, liksi lordo Hosterio menėse.

— Kaip įsakysi. — Kol jų tėvas tebebuvo gyvas, jos brolis negalėjo būti tituluojamas lordu, bet Ketlina tai nutylėjo. — Jei reikia, pastatyk sargybą, bet prisiekiu, kad sprukti tikrai nemėginsiu.

Seras Desmondas linktelėjo neslėpdamas pasitenkinimo, kad atliko šią nemalonią užduotį, bet Uteridas Veinas, kurio akyse atsispindėjo liūdesys, pilies komendantui išėjus dar valandėlę užtruko.

— Pasielgei labai blogai, miledi, ir visai be reikalo. Seras Desmondas pasiuntė serą Robiną Rigerį jų vytis ir liepė grąžinti Karalžudį į pilį gyvą, o jei nepasiseks, pargabenti bent jo galvą.

Ketlina nieko kito ir nesitikėjo. Tegul Karžygys suteikia stiprybės kalaviją laikančiai tavo rankai, Briene , meldėsi ji. Ji padarė viską, ką galėjo; dabar liko tik viltis.

Jos daiktai buvo pernešti į tėvo miegamąjį, o jame pirmiausia į akis krito didžiulė lova su baldakimu, kurioje ji gimė ir kurios stulpai buvo papuošti išdrožinėtais šokinėjančiais upėtakiais. Jos tėvas buvo perkeltas pusaukščiu žemiau, o ligonio lova kojūgaliu atsukta į trikampį balkoną, išeinantį saulėton pusėn, iš kurio jis galėjo matyti visą gyvenimą taip mėgtas upes.

Ketlinai įėjus lordas Hosteris miegojo. Ji išėjo į balkoną ir sustojo, uždėjusi ranką ant netašyto akmens turėklų. Iš pilies buvo matyti tolumoje, prie horizonto linijos, į ramią Raudonosios Šakos tėkmę įsiliejantis sraunus Akmenvartis, be to, Ketlina galėjo apžvelgti nemažą upės plotą link žemupio. Jei rytuose pasirodys dryžuota burė, vadinasi, grįžta seras Robinas . Kol kas upėse nebuvo matyti jokio laivo. Padėkojusi už tai dievams, ji grįžo į vidų pasėdėti prie tėvo.

Ketlina negalėjo pasakyti, ar lordas Hosteris suvokė, kad ji čia, ir ar jos buvimas šalia jį bent kiek guodė, bet, sėdėdama prie tėvo, pati jautėsi ramesnė. Kažin, ką pasakytum, jei žinotum, ką padariau, tėve? — svarstė ji. Ar būtum pasielgęs taip pat, jei į mūsų priešų rankas būtume patekusios mudvi su Lisa? O gal pasmerktum mane, pavadinęs tai motinos beprotybe ?

Menėje tvyrojo mirties kvapas; slogus, salsvas, nemalonus ir nesisklaidantis. Tas kvapas jai priminė prarastus sūnus, mieląjį Braną ir mažąjį Rikoną, nužudytus Teono Greidžojaus, kuris buvo Nedo globotinis. Ketlina vis dar gedėjo Nedo, — amžinai jo gedės, — bet atimti iš jos dar ir vaikus…

— Siaubinga ir žiauru prarasti vaiką, — tyliai sušnabždėjo ji ir tie žodžiai buvo skirti daugiau sau nei tėvui.

Lordas Hosteris atsimerkė.

— Ramunėle… — dusliai ir sielvartingai sušnabždėjo jis.

Jis manęs neatpažįsta . Ketlina jau priprato, kad tėvas painioja ją su jos motina arba seserimi Lisa, bet Ramunėlės vardo niekada anksčiau nebuvo girdėjusi.

— Čia aš, Ketlina, — tarė ji. — Čia Ketė, tėve.

— Atleisk man… kraujas… ak, maldauju… Ramunėle…

Ar įmanoma, kad tėvo gyvenime buvo kita moteris? Gal kokia nors kaimo mergina, kurią jis, būdamas jaunas, nuskriaudė? Ar galėtų būti, kad motinai mirus jis rado paguodą kokios nors tarnaitės glėbyje? Tai buvo keista ir nerimą kelianti mintis. Staiga Ketlina pasijuto taip, tarsi savo tėvo visiškai nebūtų pažinojusi.

— Kas ta Ramunėlė, milorde? Nori, kad pasiųsčiau ką nors jos pakviesti, tėve? Kur man tą moterį rasti? Ar ji dar gyva?

— Mirė… — dusliai sudejavo lordas Hosteris. Ir apgraibomis ėmė ieškoti jos rankos. — Turėsi kitų… mielų ir gryno kraujo vaikučių.

Kitų? — nustebusi pagalvojo Ketlina. Ar tėvas pamiršo, kad Nedo nebėra? Ar jis vis dar šnekasi su Ramunėle? O gal dabar jau su manimi, Lisa arba motina?

Jis ėmė kosėti kraujuotais skrepliais. Tada suspaudė Ketlinai pirštus.

— …būk gera žmona ir dievai tave palaimins… sūnūs… gryno kraujo sūnūs… Aaai …

Staiga kūną pervėręs aštrus skausmas privertė lordą Hosterį stipriau suspausti ranką. Jo nagai įsispaudė į dukters delną ir jis dusliai, pro sukąstus dantis šūktelėjo.

Atskubėjęs meisteris Vimanas sumaišė dar vieną dozę aguonpienio ir sugirdė ją lordui. Netrukus lordas Hosteris Tulis nugrimzdo į neramų miegą.

— Jis šaukėsi vienos moters, — tarė Ketė. — Kažkokios Ramunėlės.

— Ramunėlės? — Meisteris įsistebeilijo į ją nieko nesuprasdamas.

— Nepažįsti jokios moters tokiu vardu? Nei tarnaitės, nei moters iš gretimo kaimo? Arba kokios nors moters iš senų laikų? — Ketlina jau labai ilgai negyveno Riverane.