George Martin - Kardų audra

Ketlina norėjo tik atsigulti, užsimerkti ir melsdamasi, kad nieko nesusapnuotų, užmigti.

Dangus buvo juodas kaip sienos Harenholo, iš kurio jie ką tik paspruko, merkė nesmarkus, bet įkyrus lietus, slopindamas arklių kanopų bildesį, bėglių veidais žliaugė vanduo.

Laikydamiesi provėžuoto vieškelio, per tuščius laukus, miškelius ir upokšnius, jie traukė į šiaurę, tolyn nuo ežero. Priekyje jojo Arija, kulnais baksnodama arkliui į šonus ir leisdama jį neskubria risčia, kol pasiekė medžius ir tarp jų pasislėpė. Pyragėlis ir Gendris sekė paskui ją, iš paskutiniųjų stengdamiesi neatsilikti. Tolumoje stūgavo vilkai ir Arija girdėjo Pyragėlį sunkiai alsuojant. Niekas nepratarė nė žodžio. Kartais Arija atsigręždavo įsitikinti, ar berniukai neatsiliko ir ar niekas jų neseka.

O tikrai seks, — ji tai žinojo. Juk iš arklidžių jie pavogė tris arklius, iš Ruzo Boltono miegamojo — žemėlapį ir durklą, be to, nužudė prie užpakalinių vartų budėjusį sargybinį: kai jis priklaupė pakelti nuzulintos, Džakeno Hagaro jai duotos geležinės monetos, Arija perrėžė jam gerklę. Kažkas vis tiek ras jį tysantį kraujo klane ir pakels triukšmą. Jie pažadins lordą Boltoną, išnaršys visą Harenholą nuo ambrazūrų iki pat rūsio, pasiges žemėlapio ir durklo, pamatys, kad ginklų sandėlyje trūksta kelių kalavijų, kad iš virtuvės paimta duonos ir sūrio ir kad niekur nėra nei kepėjo mokinio ir kalvio pameistrio, nei taurininko Nano, arba… Kiaunės, arba Ario — nelygu, ko apie jį teirausies.

Dredforto lordas pats tikrai jų nesivys. Ruzas Boltonas liks lovoje nesveikai pablyškęs, apdėtas dėlėmis, švelniai ir tyliai duodamas įsakymus. Gaudynėms tikriausiai vadovaus jo dešinioji ranka Voltonas, dėl to, kad visada ant ilgų savo kojų dėvi šarvinius antblaudžius, dar vadinamas Geležine Koja. Arba tas seilius Vargas Houtas su savo samdiniais, kurie laikė save Smarkiaisiais Vyrukais. Bet kiti vadino juos Kruvinaisiais Juokdariais (nors ir ne į akis), o kartais ir Kojakirčiais, — mat lordas Vargas turėjo įprotį nukapoti plaštakas ir pėdas tiems, kurie jam neįtikdavo.

Jeigu jie mus pagaus, nukirs plaštakas ir pėdas , pagalvojo Arija, o tada Ruzas Boltonas gyviems nudirs odą. Ji tebevilkėjo pažo kostiumą ir ant krūtinės, aukščiau širdies buvo išsiuvinėtas lordo Boltono ženklas — nuluptas dredfordietis.

Kiekvieną kartą atsisukusi, giliai širdyje ji tikėjosi išvysti liepsnojančius deglus, plūstančius pro tolumoje dar matomus Harenholo vartus arba šmėsčiojančius ant didžiulių aukštų tvirtovės sienų, bet nieko tokio nepamatydavo. Harenholas miegojo ir netrukus, užstotas medžių, išnyko tamsoje.

Jiems perbridus pirmą upokšnį, Arija pasuko arklį į šoną, paliko kelią, kuriuo jie traukė, toliau ketvirtį mylios vedė savo bendražygius vingiuota ir vandens pilna upokšnio vaga, o paskui atkakliai raginami arkliai akmenuotu krantu vėl šiaip taip išlipo į sausumą. Arija vylėsi, kad, jei persekiotojai pasiėmė šunis, šie pames pėdsakus. Toliau joti keliu jie negalėjo. Ant kelio tyko mirtis , tarė ji sau, visuose keliuose — mirtis .

Gendris ir Pyragėlis jos sprendimais neabejojo. Šiaip ar taip, Arija turėjo žemėlapį, o Pyragėlis, rodės, jos bijojo ne mažiau nei vyrų, kurie tikriausiai juos vijosi. Jis matė, kaip Arija nužudė sargybinį. Bus tik geriau, jei jis manęs bijos , dingtelėjo jai. Tada darys, ką liepiu, ir nekrės jokių kvailysčių.

Arija suprato, kad ir pati turėtų baimintis labiau. Trapi, vos dešimties metų mergaitė, raita ant vogto arklio, kuriai prieš akis — tamsos gaubiamas miškas, o už nugaros — vyrai, kurie mielai nukirstų jai pėdas… Keista, bet dabar ji jautėsi ramesnė, nei būdama Harenhole. Lietus nuplovė jai nuo pirštų sargybinio kraują, ant nugaros tabalavo užkabintas kalavijas, tamsoje tarsi ištįsę pilki šešėliai šmirinėjo vilkai, bet Arija Stark nieko nebijojo. Baimė kerta giliau nei kalavijas, — mergaitė šnipštelėjo sau po nosimi savo mokytojo, Sirijaus Forelio, posakį ir dar pridūrė Džakeno žodžius: — Valar morgulis .

Lietus tai liaudavosi, tai vėl imdavo purkšti, bet jie vilkėjo gerus, vandens nepermerkiamus apsiaustus. Arija stengėsi, kad arkliai eitų žingine, bet nė akimirkos nesustotų. Po medžiais buvo pernelyg tamsu ir joti greičiau jie negalėjo; nė vienas iš berniukų nebuvo įgudęs raitelis, be to, patižę ir nelygūs plotai buvo nepatikimi: šen bei ten iš žemės styrojo šaknis, pasitaikydavo pusiau į žemę susmegusių akmenų. Jie kirto dar vieną kelią, kurio provėžos buvo pribėgusios vandens, bet ir šio kelio Arija vengė. Ji vedė savo bendražygius tai įkalnėn, tai nuo kalnelio, banguotomis kalvomis, per gervuoges ir erškėčius, per pomiškių raizgalynę, per gilias mišku apaugusias lomas, kur medžių šakos sviro nuo šlapių lapų ir jojant skaudžiai tekšnojo jiems per veidus.

Kartą, priėjusi dumbliną plotą, Gendrio kumelė paslydo, skaudžiai dunkstelėjo pasturgaliu į žemę ir išmetė jį iš balno, bet nei gyvulys, nei raitelis nesusižeidė: Gendris užsispyręs susiraukė ir vėl užsiropštė kumelei ant nugaros. Netrukus jie prijojo tris elniuką dorojančius vilkus. Užuodęs kraują, Pyragėlio arklys pasibaidė ir pasileido šuoliais. Spruko ir du vilkai, o trečias pakėlė galvą ir, iššiepęs dantis, pasiruošė ginti grobį.

— Traukimės, — tarė Gendriui Arija. — Tik lėtai, kad jo neišgąsdintume.

Jie raiti pamažu traukėsi tol, kol vilkas ir jo grobis dingo iš akių. Tik tada ji apsisuko ir nujojo paskui Pyragėlį, kurį, iš visų jėgų įsikibusį balno, arklys nešė traškindamas tankiai suaugusias medžių šakas.

Paskui jie prajojo pro sudegintą kaimą atsargiai aplenkdami apsmilkusius lūšnelių griaučius ir apirusius tuzino vyrų, pakartų ant eile susodintų obelų, lavonus. Juos išvydęs, Pyragėlis ėmė melstis, plonu balseliu prašyti Motinos gailestingumo ir vis nesiliovė savo maldos kartojęs. Arija pažvelgė į mirusiųjų griaučius, ant kurių tebetabalavo sulyti pūvantys drabužiai, ir sukalbėjo savo maldą. „Seras Gregoris, — šnabždėjo ji, — Dunsenas, Poliveris, Meilutis Rafas, Kutulis ir Skalikas. Seras Ilinas, seras Merinas, karalius Džofris, karalienė Sersėja.“ Pridūrusi: Valar morgulis , ji pirštais palietė už diržo saugiai įdėtą Džakeno monetą, o tada, prajodama po pakaruokliais, kilstelėjo ranką ir nusiskynė tarp jų kabantį obuolį. Vaisius buvo pernokęs, minkštas kaip košė, bet Arija vis tiek jį sušlamštė — neplautą ir su visomis kirmėlėmis.

Rytas, galima sakyti, nė neišaušo. Palengva dangus jiems virš galvų prašviesėjo, bet saulės bėgliai taip ir nepamatė. Tamsa virto pilkuma ir į pasaulį nedrąsiai grįžo spalvos. Pavienės pušys stirksojo apsipylusios tamsiai žaliais spygliais, lapuočiai jau gelto, o blankstantis jų auksas palengva rudo. Jie sustojo gana ilgam, pagirdė arklius ir paskubomis suvalgė šaltus pusryčius: sulaužę pasidalino kepaliuką duonos, kurį iš virtuvės buvo nukniaukęs Pyragėlis, ir, leisdami per rankas, sugraužė kelis gabalėlius kieto geltono sūrio.

— Žinai, kur jojame? — paklausė jos Gendris.

— Į šiaurę, — atsakė Arija.

Pyragėlis dvejodamas apsižvalgė.

— O kur ta šiaurė?

— Ten, — mostelėjo ji, tebelaikydama sūrį.

— Bet saulės nematyti. Iš kur žinai?

— Iš samanų. Jos daugiausia auga iš vienos medžių kamienų pusės, matai? Vadinasi, ten pietūs.

— O kam mums ta šiaurė? — susidomėjo Gendris.

— Turime pasiekti Trišakį. — Arija išskleidė pavogtą žemėlapį, kad galėtų viską jiems parodyti. — Matote? Kai pasieksime Trišakį, beliks jo pakrante traukti link aukštupio, kol atjosime į štai čia esantį Riveraną. — Ji pirštu parodė berniukams kelią. — Keliauti teks ilgai, bet laikydamiesi upės tikrai nepaklysime.