George Martin - Kardų audra

Netrukus tas vyras įžengė į žvakigalio liepsnos apšviečiamą plotą, atidžiai pažvelgė į neūžaugos veidą ir prunkštelėjęs paklausė:

— Persipjovei skusdamasis, ar ne?

Tirionas pirštais persibraukė gilią kirstinę žaizdą, nuo antakio einančią skersai to, kas buvo likę iš nosies, iki pat skruosto apačios. Liečiant gerokai patinusi žaizda buvo dar jautri ir karšta.

— Su baisiai dideliu skustuvu, kurgi ne.

Juodi kaip smala Brono plaukai buvo ką tik ištrinkti ir sušukuoti ant viršugalvio, tad dar labiau pabrėžė ir taip jau ryškius veido bruožus, jis avėjo aulinius, minkštos, išdirbtos odos batus, juosėjo platų, sidabro grynuoliais nusagstytą diržą, ant pečių buvo užsimetęs šviesiai žalią šilko apsiaustą. Ant tamsiai pilkos vilnonės liemenės per visą plotį šviesiai žaliais siūlais buvo išsiuvinėta liepsnojanti grandinė.

— Kur buvai? — papriekaištavo jam Tirionas. — Pasiunčiau žmogų tavęs pakviesti… gal prieš dvi savaites.

— Tiksliau sakant, prieš keturias dienas, — tarė samdomas kalavijuotis. — Ir jau du kartus buvau atėjęs, bet vis rasdavau tave šiam pasauliui mirusį.

— Nenumiriau. Nors mieloji sesė ir mėgino mane numarinti. — Staiga Tirionas susigriebė, kad galbūt nereikėjo garsiai to sakyti, bet dabar jau buvo tas pats. Giliai širdyje jis nujautė, jog pasikėsinti jį nužudyti serą Mendoną pakurstė Sersėja. — Kokia čia bjaurastis tau ant krūtinės?

Bronas išsišiepė iki ausų.

— Tai mano riterio ženklas. Žalsva deganti grandinė tamsiai pilkame fone. Tavo lordo tėvo įsakymu dabar esu seras Bronas iš Juodųjų Vandenų, Kipše. Žiūrėk, nepamiršk.

Rankomis įsirėmęs į patalus Tirionas pasimuistė ir pasislinko truputį arčiau pagalvių.

— Tai aš žadėjau pakelti tave į riterius, pameni? — Žodžiai: „Tavo lordo tėvo įsakymu“ jam visai nepatiko. Lordas Taivinas veltui laiko neleido. Perkėlęs savo sūnų iš Rankos bokšto ir jį užėmęs, jis aiškiai visiems parodė savo ketinimus, o šis žingsnis buvo dar viena panaši žinia. — Aš netenku pusės nosies, o tu tampi riteriu. Dievai tikrai turi dėl ko aiškintis, — irzliai tarė Tirionas. — Ar tėvas pats tave įšventino?

— Ne. Visus mus, likusius gyvus po mūšio prie bokštų su gervėmis, karaliaus sargyboje patepė ir į riterius įšventino aukštasis septonas. Užtrukome pusę prakeiktos dienos, mat pagerbti mūsų buvo likę vos trys iš baltųjų kalavijų.

— Žinojau, kad seras Mendonas žuvo mūšyje. — O tiksliau, Podas įstūmė jį į upę pusę akimirksnio anksčiau, nei tas klastingas niekšas suspėjo kalaviju perverti man širdį. — Ką dar praradome?

— Skaliką, — tarė Bronas. — Jis nežuvo, bet dingo. Auksiniai apsiaustai pasakoja, kad jis pasirodė esąs bailys ir toliau puolimui ėmeisi vadovauti tu.

Ir tai nebuvo pati geriausia mano mintis. Suraukęs kaktą Tirionas pajuto, kaip stipriai ir skausmingai įsitempė gyjantis randas. Jis mostelėjo į krėslą, kviesdamas Broną sėstis.

— Sesuo supainiojo mane su grybu. Laiko tamsoje ir maitina visokiu mėšlu. Podas geras vyrukas, bet jo liežuvis ilgas, Kasterlių Uolą pasiektų, ir netikiu nė puse to, ką jis man sako. Pasiunčiau jį atvesti sero Džeislino, o jis grįžęs pasakė, girdi, šis žuvo.

— Ir jis, ir daugybė kitų…

Bronas atsisėdo.

— Kaip tai nutiko? — paklausė Tirionas, staiga pasijutęs tikras ligonis.

— Mūšyje. Girdėjau šnekant, kad tavo sesuo pasiuntė Ketlblekus grąžinti karaliaus į Raudonąją pilį. Pamatę jį išvykstant, pusė iš auksinių apsiaustų nutarė prisidėti. Geležinrankis pastojo jiems kelią ir mėgino įsakyti, kad grįžtų prie gynybinių sienų. Vyrai suprato, kad Baivoteris nori jiems gero, ir jau buvo begrįžtantys, tik staiga kažkas paleido strėlę ir pervėrė Geležinrankiui kaklą. Tada jis jau nebeatrodė toks grėsmingas, tad vyrai nutempė jį nuo žirgo ir nužudė.

Dar viena niekšybė, už kurią derėtų atsakyti Sersėjai .

— O kaip mano sūnėnas? — paklausė Tirionas. — Kaip Džofris? Ar ir jam buvo kilęs pavojus?

— Ne didesnis nei kai kuriems kitiems ir mažesnis nei daugumai.

— Ar jis kaip nors nukentėjo? Gal buvo sužeistas? Gal jam bent plaukas nuo galvos nukrito, gal jis susimušė mažąjį kojos pirštelį arba gal jam įtrūko nagas?

— Kiek žinau, ne.

— Įspėjau Sersėją, kas atsitiks. Kas dabar vadovauja auksiniams apsiaustams?

— Tavo lordas tėvas jų vadu paskyrė vieną iš savo vakariečių, kažkokį riterį, vardu Adamas Marbrandas.

Šiaip jau auksiniai apsiaustai tikrai įsižeistų, kad jiems vadovauti paskirtas pašalietis, bet pasirinkti serą Adamą Marbrandą buvo labai gudrus žingsnis. Kaip ir Džeimis, jis buvo vienas iš tų, kuris mokėjo patraukti vyrus savo pusėn. Praradau miesto sargybą .

— Pasiunčiau Podą surasti Šiagos, bet jam nepavyko.

— Akmeninės Varnos vis dar Karaliaus miške. Rodos, Šiagai ten patiko. Timetas parvedė Apdegėlius namo su visu grobiu, po mūšio prisiplėštu Stanio stovykloje. Vieną rytą prie Upės vartų pasirodė Čela su gera dešimčia Juodaausių, bet tavo tėvo raudonieji apsiaustai juos nuvijo, o Karaliaus Uosto įgula, triumfuodama ir garsiai šūkaudama, apmėtė mėšlo gabalais.

Nedėkingieji. Juodaausiai dėl jų liejo kraują ir guldė galvas. Kol Tirionas tysojo prigirdytas vynu ir sapnuodamas, artimiausi žmonės vieną po kito jam nukapojo nagus.

— Noriu, kad nueitum pas mano seserį. Brangiausias jos sūnus po mūšio liko gyvas ir sveikas, tad įkaitės Sersėjai nebereikia. Ji prisiekė paleisianti Alajają, kai tik…

— Jau paleido. Prieš aštuonias ar devynias dienas. Nuplakusi.

Nekreipdamas dėmesio, kad stiprus skausmas nudiegė petį, Tirionas dar truputį pasikėlė ir atsisėdo tiesiau.

— Nuplakusi?

— Jie pririšo merginą prie stulpo kieme ir nuplakė rimbu, o tada kruviną ir nuogą išstūmė pro pilies vartus.

Ji mokėsi skaityti , nei iš šio, nei iš to dingtelėjo Tirionui. Skersai veidą einančio rando oda vėl skausmingai įsitempė ir kelias akimirkas atrodė, kad nuo įniršio plyš galva. Suprantama, Alajaja buvo kekšė, bet miela, drąsi ir nesavanaudiška mergina, — tokių jis retai sutikdavo. Tirionas nė karto jos nepalietė; ji tebuvo priedanga, padedanti nuslėpti jo santykius su Šaja. Per savo lengvabūdiškumą jis niekada nepagalvojo, kad už šį vaidmenį Alajajai galėtų tekti taip brangiai sumokėti.

— Pažadėjau seseriai su Tomenu elgtis taip, kaip ji su Alajaja, — garsiai prisiminė Tirionas. Ir pajuto šleikštulį. — Bet kaip galiu plakti aštuonerių metų berniuką? Tik… jei to nepadarysiu, bus Sersėjos viršus.

— Tu neturi Tomeno, — tiesiai išrėžė Bronas. — Sužinojusi, kad Geležinrankis negyvas, karalienė pasiuntė Ketlblekus jo paimti ir Rosbyje niekas nedrįso jiems pasipriešinti.

Tai buvo dar vienas smūgis; bet kartu ir palengvėjimas, — Tirionas turėjo tai pripažinti. Tomeną jis mylėjo.

— Keltlblekai turėtų būti mūsų pusėje, — neslėpdamas susierzinimo priminė jis Bronui.

— Ir buvo, kol prie kiekvieno karalienės mokamo skatiko pridėdavau jiems du, bet dabar ji užmokestį padidino. Kaip ir aš, po mūšio Osnis ir Osfrydas buvo įšventinti į riterius. Dievai žino, už ką, nes niekas nematė jų kaunantis.

Mano samdiniai mane išduoda, mano draugai plakami ir pasmerkiami viešai gėdai, o aš guliu čia pūdamas , pagalvojo Tirionas. Maniau laimėjęs tą prakeiktą mūšį. Ar toks jis, pergalės skonis?

— Ar tiesa, kad Stanis išsigando Renlio šmėklos ir dėjo į kojas?