George Martin - Kardų audra

— Kol lordas Redvainas iš pietų neatplukdys savo laivyno, Drakono Uolai pulti mums trūksta laivų. Iš tokio puolimo nebūtų naudos. Stanio Barateono žvaigždė užgeso ir nuskendo Juoduosiuose Vandenyse. Starkas… tas vyrukas vis dar vakaruose, bet iš šiaurės link Prieblandos Slėnio traukia didelės šiauriečių pajėgos, vadovaujamos Helmano Tolharto ir Robeto Gloverio. Išsiunčiau lordą Tarlį jų pasitikti, o tuo metu seras Gregoris traukia Karališkuoju keliu, kad juos atkirstų ir neleistų pasitraukti. Jiedu puls Tolhartą ir Gloverį su trečdaliu Starko kariuomenės dviem frontais.

— Sakai, link Prieblandos Slėnio?..

Bet Prieblandos Slėnyje nebuvo nieko, dėl ko būtų buvę verta taip rizikuoti. Ar Jaunasis Vilkas galų gale kuoktelėjo?

— Dėl to neturėtum sukti sau galvos. Tavo veidas mirtinai išblyškęs, o per tvarsčius sunkiasi kraujas. Sakyk, ko nori, ir grįžk į lovą.

— Ko aš noriu…

Tirionas pajuto gumulą gerklėje, jam atėmė žadą. Ko jis nori? Noriu daugiau, nei kada nors galėsi man duoti, tėve .

— Podas sako, kad Mažasis Pirštas tapo Harenholo lordu.

— Kol Ruzas Boltonas laiko užėmęs pilį ir laukia Robo Starko, tas titulas nieko nereiškia, bet lordas Beilišas troško tos garbės. Jis mums labai pasitarnavo derantis dėl vestuvių su Mardžere iš Tairelių giminės. O Lanisteriai skolingi nelieka.

Džofrio santuoka su Mardžere, galima sakyti, buvo Tiriono mintis, bet dabar tai priminti būtų buvę labai nemandagu.

— Gali paaiškėti, kad tas titulas — ne vien tušti žodžiai, — įspėjo jis tėvą. — Mažasis Pirštas nieko nedaro šiaip sau. Bet tiek jau to. Rodos, užsiminei apie grąžinamas skolas?

— Ir tu reikalauji atlygio, ar ne? Puiku. Ko iš manęs nori? Žemių, pilies ar kokio nors posto?

— Pradžiai — trupučio prakeikto dėkingumo.

Išpūtęs akis lordas Taivinas įsistebeilijo į sūnų.

— Juokdariai ir beždžionės laukia plojimų. Tiesą sakant, Eiriui taip pat jų reikėjo. O tu tik vykdei įsakymą, ir neabejoju, kad stengeisi kaip įmanydamas. Niekas ir neneigia, kad svariai prisidėjai prie mūšio.

— Svariai prisidėjau? — Įniršęs Tirionas išpūtė jam likusią šnervę. — O man atrodo, kad išgelbėjau tavo prakeiktą miestą.

— Vis dėlto daugumai žmonių atrodo, kad mūšio baigtį nulėmė mano sprendimas pulti lordo Stanio kariuomenės sparną. Lordai Tairelis, Rovanas, Redvainas ir Tarlis taip pat puikiai kovėsi, be to, man pranešė, kad būtent tavo sesuo Sersėja paragino ugnies burtininkus sukelti gaisrą, kuris sunaikino Barateono laivyną.

— O aš tuo metu nenuveikiau nieko reikšminga, tik pasikirpau nosies plaukus, ar ne? — nebegalėdamas daugiau slėpti susierzinimo, paklausė Tirionas.

— Tavo pakelta geležinė grandinė buvo gudrus manevras ir labai svarbus mūsų pergalei. Ar tai norėjai išgirsti? Be to, man pranešė, kad tau turime būti dėkingi už sąjungą su Dornu. Ir dar tau tikriausiai bus malonu sužinoti, kad Mirsela saugiai pasiekė Saulės Ietį. Seras Aris Oukhartas rašo, kad ji nepaprastai pamėgo princesę Arianą ir kad princas Tristanas ja labai susižavėjęs. Tikrai nenoriai daviau Marteliams įkaitę, bet, rodos, kitaip nebuvo galima.

— Ir mes turėsime įkaitą, — pasakė Tirionas. — Vieta taryboje taip pat buvo tos sutarties dalis. Jei atvykęs jos užimti princas Doranas kartu neatsives ir kariuomenės, jis pateks mums į rankas.

— Ar Martelis atvyktų vien pareikšti savo teisių į tarybos nario vietą? — nusistebėjo lordas Taivinas. — Žadėjai jam dar ir atkeršyti.

— Žadėjau įvykdyti teisingumą.

— Vadink, kaip nori. Vis tiek kraujo praliejimo išvengti nepavyks.

— Kraujo tikrai turime per akis. Per mūšį braidžiau po telkšančias kraujo balas. — Tirionas nusprendė, kad niekas netrukdo dabar pereiti prie reikalo esmės. — O gal taip pamėgai Gregorį Kligeiną, kad neištvertum, jei tektų su juo išsiskirti?

— Seras Gregoris mums labai naudingas, kaip ir jo brolis. Kiekvienam lordui kartais reikia patirti ką nors siaubinga… Sprendžiant iš sero Brono ir viso tavo klano, šią pamoką, rodos, būsi išmokęs.

Tirionas pagalvojo apie Timetą išdeginta akimi, apie Šiagą su kirviu, apie Čelą su karoliais, suvertais iš džiovintų ausų. Ir apie Broną. Ypač apie Broną.

— Siaubūnų pilni miškai, — priminė jis tėvui. — Ir skersgatviai.

— Tai tiesa. Galbūt kiti šunys irgi medžios. Man reikėtų apie tai pagalvoti. Jei daugiau neturi ko pasakyti…

— Turi baigti kelis svarbius laiškus, žinau. — Tirionas pakilo nuo krėslo, virpančiomis kojomis atsistojo, trumpai užsimerkė, mat jam staiga susvaigo galva, ir netvirtai žingtelėjo prie durų. Vėliau, prisimindamas tai, suprato, kad jam reikėjo palaukti ir antrą akimirką, ir trečią. Bet jis atsisuko. — Klausi, ko noriu? Pasakysiu tau. Noriu to, kas man teisėtai priklauso. Noriu Kasterlių Uolos.

Jo tėvas stipriai sučiaupė lūpas.

— Ketini atimti iš brolio pirmagimystės teisę?

— Karaliaus sargybos riteriams draudžiama tuoktis, turėti vaikų ir žemės. Žinai tai ne prasčiau už mane. Tą dieną, kai apsivilko baltą apsiaustą, Džeimis atsisakė teisės į Kasterlių Uolą, bet tu niekada to nepripažinai. Praėjo jau daug laiko. Noriu, kad stotum prieš visus karalystės žmones ir viešai paskelbtum, jog esu tavo sūnus ir teisėtas įpėdinis.

Lordo Taivino akys buvo šviesiai žalios su auksiniais taškeliais — ir spindinčios, ir negailestingos.

— Kasterlių Uola… — šaltai ir nuožmiai tarstelėjo jis ir pridūrė: — Niekados…

Tas žodis tarsi pakibo ore tarp jųdviejų — didžiulis, žeidžiantis, nuodijantis…

Jau prieš klausdamas žinojau, ką tėvas atsakys , tarė sau Tirionas. Karaliaus sargybos riteriu Džeimis tapo jau prieš aštuoniolika metų, o aš niekada apie šį reikalą neužsiminiau. Turėjau susiprasti. Seniai turėjau tai žinoti.

— Kodėl? — pagaliau prisivertė garsiai paklausti jis, nors neabejojo, kad pasigailės pravėręs burną.

— Tu dar klausi? Tu , kuris ateidamas į šį pasaulį nužudei savo motiną? Esi išsigimęs, suktas, neklusnus, pagiežingas sūtrauka, kupinas pavydo, geidulių ir šlykščių sumanymų. Žmonių įstatymai leidžia tau vadintis mano giminės vardu ir rengtis mano vėliavos spalvų drabužiais, nes negaliu įrodyti, kad nesi mano sūnus. Norėdami išmokyti nuolankumo, dievai pasmerkė mane žiūrėti, kaip klibikščiuoji pasipuošęs išdidžiu liūtu, kuris buvo mano tėvo, o anksčiau — jo tėvo simbolis. Bet nei dievai, nei žmonės niekada neprivers manęs leisti, kad paverstum Kasterlių Uolą savo kekšynu.

— Kekšynu? — Ir staiga Tirionas suvokė, iš kur ta tėvo pagieža. Supykęs, pro sukąstus dantis jis iškošė: — Sersėja papasakojo tau apie Alajają.

— Toks jos vardas? Prisipažinsiu, negaliu prisiminti visų tavo kekšių vardų. Kuo vardu buvo ta, kurią vedei dar būdamas berniukas?

— Tiša, — įžūliai atsakė jis.

— O ta, kuri prie Žaliosios Šakos sekė paskui stovyklą?

— O kas tau rūpi? — atšovė Tirionas, nenorėdamas tėvui girdint net tarti Šajos vardo.

— Visai nerūpi. Taip pat nerūpi, ar jos gyvens, ar mirs.

— Tai tu liepei nuplakti Ają, — ne paklausė, o atvirai apkaltino tėvą Tirionas.

— Tavo sesuo papasakojo, kad grasini mano vaikaičiams, — šaltesniu už ledą balsu tarė lordas Taivinas. — Ar ji melavo?

Tirionas neketino gintis.

— Taip, grasinau. Norėjau apsaugoti Alajają. Kad Ketlblekai jos nenuskriaustų.

— Rūpindamasis kekšės saugumu, grasinai savo giminės nariams, savo kraujo žmonėms? Argi taip galima?