George Martin - Kardų audra

— Tai buvo jos darbas, — pakartojo Davosas, tik jau ne taip garsiai. Jos ir… tavo, Svogūnų riteri. Tu vidury nakties atplukdei ją į Vėtrų Gūžtą, kad galėtų paleisti į pasaulį savo vaiką-šešėlį. Ir tu kaltas — ir tu! Jojai su jos vėliava, buvai iškėlęs ją ant savo laivo stiebo. Žiūrėjai į Drakono Uoloje deginamą Septynetą ir nė piršto nepajudinai. Ji sudegino Tėvo teisingumą, Motinos gailestingumą ir Senolės išmintį. Kalvį ir Pašalietį, Mergelę ir Karžygį — visus juos ji sudegino savo žiauraus dievo garbei, o tu stovėjai prikandęs liežuvį. Kai ji nunuodijo meisterį Kreseną, — net tuomet nieko nesiėmei.

Dabar burė buvo vos už šimto jardų ir sparčiai plaukė per įlankos vandenis. Po valandėlės ji būtų praslydusi pro šalį ir ėmusi tolti.

Ir seras Davosas Sivortas ėmė kopti į uolą.

Drebančiomis rankomis įsikibo į akmens iškyšą ir ėmė ropštis aukštyn, nors karščiavo ir jam svaigo galva. Du kartus sužaloti pirštai slystelėjo drėgnu akmeniu ir jis vos nenukrito, bet, iš paskutiniųjų įsikirtęs uolos, šiaip taip ant jos išsilaikė. Jei būtų nukritęs, būtų žuvęs, o jis būtinai turėjo gyventi. Dar bent truputėlį. Mat jam būtinai reikėjo kai ką padaryti.

Uolos viršūnė buvo per smaila ir per maža, kad ant jos galėtų stovėti toks silpnas vyras kaip Davosas, todėl jis susigūžė ir, sukaupęs jėgas, ėmė mosuoti liesomis rankomis.

— Laive! — visa gerkle suriko jis pavėjui. — Laive, čionai, čionai! — Nuo uolos jis dar geriau matė galerą: grakštų dryžuotą jos korpusą, bronzinę priekio figūrą, besiplaikstančią burę. Ant korpuso šono buvo užrašytas laivo pavadinimas, bet per savo gyvenimą skaityti Davosas taip ir neišmoko. — Laive! — dar kartą šūktelėjo jis. — Gelbėkit mane, GELBĖKIT!

Kažkas iš priekiniame denyje buvusių įgulos narių jį pamatė ir parodė kitiems. Davosas žiūrėjo, kaip jūreiviai susibūrė prie planšyro į jį paspoksoti. Po kelių akimirkų galeros burė buvo nuleista, irklai įtraukti ir laivas pasuko prie uolos, kuri buvo tapusi jo prieglobsčiu. Galera buvo gana didelė ir visai arti uolos priplaukti negalėjo, bet likus trisdešimčiai jardų į jūrą buvo nuleista valtis. Įsikibęs uolos, Davosas matė, kaip ji palengva artėja. Irklavo keturi vyrai, o penktas sėdėjo valties pirmagalyje.

— Ei! — riktelėjo penktasis, kai valtį nuo salos skyrė vos kelios pėdos. — Tu, kur tupi ant uolos. Kas tu toks?!

Kontrabandininkas, visuomenėje iškilęs aukščiau, nei buvo vertas, pagalvojo Davosas, kvailys, per daug mylėjęs savo karalių ir pamiršęs savo dievus.

— Aš… — Gerklė buvo perdžiūvusi, jis buvo beveik pamiršęs kalbėti. — Aš dalyvavau mūšyje. Buvau… laivo kapitonas… Riteris… buvau riteris…

— Aišku, sere, — atsiliepė vyras. — O kuriam karaliui tarnauji?

Staiga Davosui dingtelėjo, kad galera gali priklausyti Džofrio flotilei. Jei dabar ištars ne tą vardą, galera nuplauks palikusi jį likimo valiai. Bet ne, jos korpusas dryžuotas. Galera lysiečių, ji priklauso Saladorui Sanui. Motina ją čia atsiuntė, gailestingoji Motina. Ji dar turėjo jam užduotį. Stanis gyvas , iš karto suprato Davosas. Aš tebeturiu karalių. Ir sūnų. Juk man dar liko ir sūnų, ir ištikima mylinti žmona. Ir kaip jis galėjo tai pamiršti? Motina tikrai buvo jam gailestinga.

— Staniui! — šūktelėjo jis lysiečiui. — Dievų malone, tarnauju karaliui Staniui.

— Taip, — linktelėjo valtyje sėdintis vyras. — Ir mes.

Kvietimas atrodė visai nekaltas, bet, vos tik Sansa jį perskaitydavo, jai iš įtampos nudiegdavo skrandį. Ji tuoj taps karaliene, ji graži ir turtinga, visi ją myli, tad kam jai vakarieniauti drauge su išdaviko dukteria? Gal iš smalsumo , svarstė ji, o gal Mardžerė Tairel nori įvertinti jau nugalėtą varžovę? Kažin, gal ji ant manęs pyksta? Gal mano, kad linkiu jai bloga?..

Sansa nuo pilies sienų žiūrėjo, kaip Mardžerė Tairel ir jos palyda kyla į Aukštąją Eigono kalvą. Būsimą savo nuotaką Džofris pasitiko prie Karaliaus vartų, pasveikino atvykus į miestą ir toliau per džiaugsmingai šūkaujančią minią jiedu jojo greta: paauksuoti Džofrio šarvai tviskėjo saulėje, o Tairelių giminės mergina taip pat atrodė didingai, mat vilkėjo žaliais drabužiais, o rudens gėlių apsiaustas, kuriuo buvo apsigaubusi pečius, lengvai plaikstėsi vėjyje. Jai buvo šešiolika, ji buvo rudaplaukė, rudaakė, liekna ir graži. Mardžerei jojant pro šalį, žmonės garsiai šaukė jos vardą, paėmę ant rankų kėlė aukštyn savo vaikus, tikėdamiesi jos palaiminimo, ir mėtė gėles po jos žirgo kanopomis. Jai iš paskos, įsitaisiusios aukštame vežime, kurio mediniuose šonuose buvo išskaptuota daugybė susipynusių, paauksuotų ir spindinčių roželių, ir per toli neatsilikdamos, sekė jos motina ir senelė. Ir jas prasčiokai sutiko džiaugsmingai sveikindami.

Tie patys prasčiokai, kurie nutempė mane nuo žirgo ir, jei ne Skalikas, būtų užmušę . Sansa nepadarė nieko, dėl ko būtų nusipelniusi tokio prastuomenės įtūžio, o Mardžerė Tairel nenuveikė nieko, kad pelnytų jų meilę. Ar Mardžerė tikisi, kad ir aš ją mylėsiu? — Sansa atidžiai apžiūrėjo kvietimą, rodos, parašytą pačios Mardžerės ranka. O gal nori mano palaiminimo? Sansa klausė savęs, ar Džofris žino apie šią vakarienę? Ji neblogai Džofrį pažinojo ir manė, kad kvietimą galėjo atsiųsti ir jis. Ta mintis ją išgąsdino. Jei tas kvietimas — Džofo darbas, tuomet jis tikriausiai bus sugalvojęs iškrėsti kokį nors bjaurų pokštą ir pažeminti prieš vyresnes merginas. Gal vėl įsakys karaliaus sargybai išrengti ją nuogą? Anąkart, kai taip pasielgė, jį sudraudė jo dėdė Tirionas, bet šį kartą Kipšas jos neišgelbės.

Niekas negali manęs apsaugoti, nebent mano Florianas . Seras Dontosas žadėjo jai padėti pasprukti, bet tik Džofrio vestuvių vakarą. Jos brangus ir atsidavęs buvęs riteris, o dabar tiesiog kvailys tikino, kad viskas gerai apgalvota, o iki tol nereikia daryti nieko, tik kęsti ir skaičiuoti dienas.

Ir vakarieniauti su mano vietą užėmusia nuotaka…

O gal ji be reikalo taip kreivai žiūri į Mardžerę Tairel? Galbūt atsiuntusi tą kvietimą ji tik norėjo pasirodyti esanti kilniaširdė ir mandagi? Gali būti, kad tai — paprasčiausia vakarienė . Tačiau jie buvo Raudonojoje pilyje, Karaliaus Uoste, karaliaus Džofrio Barateono, Pirmojo šiuo vardu, dvare, ir jei gyvendama čia Sansa Stark apskritai ko nors išmoko, tai pirmiausia — įtarumo.

Šiaip ar taip, kvietimą jai teks priimti. Dabar ji buvo tuščia vieta, visų atstumta išdaviko duktė, niekam tikusi lordo maištininko sesuo. Ir negalėjo atmesti būsimos Džofrio karalienės kvietimo.

Kaip gaila, kad čia nėra Skaliko . Mūšio išvakarėse Sandoras Kligeinas atėjo į jos menę ir pasisiūlė išvežti iš miesto, bet Sansa atsisakė. Kartais naktį gulėdavo atmerktomis akimis ir svarstydavo, ar išmintingai pasielgė. Kedrinėje skrynioje, po savo vasariniais šilkais ji paslėpusi tebelaikė jo suteptą baltą apsiaustą. Pati nežinojo, kodėl. Girdėjo šnekant, kad Skalikas pasirodė esąs bailys: girdi, per patį kovos įkarštį taip nusigėrė, kad vadovavimą jo vyrams teko perimti Kipšui. Bet Sansa tai suprato. Ji žinojo jo nudegusio veido paslaptį. Skalikas bijojo tik ugnies . Tą naktį sukeltas gaisras nutvieskė upę ir, rodės, net orą pripildė žalių liepsnų. Net pilyje likusi Sansa drebėjo iš baimės. O lauke… kas dėjosi lauke, jai buvo sunku ir įsivaizduoti.