George Martin - Kardų audra

Sansa timptelėjo į šonus savo sijonus ir atsisėdo.

— Na… Kvailiai, miledi? Turėjai omenyje… apsirengusį juokdario kostiumu?

— Šį kartą pasidabinusį plunksnomis. O apie ką, manei, kalbu? Apie savo sūnų? O gal apie šias žavias ponias? Ne, neraudonuok, tavo plaukai tokios spalvos, kad, kai raudonuoji, atrodai lyg prapjautas granatas. Tiesą sakant, visi vyrai kvailiai, bet tie, kurie vilki juokdarių kostiumus, linksmina geriau už tuos su karūnomis ant galvų. Mardžere, vaikeli, kviesk Sviestmušį, pažiūrėkime, ar mums pavyks pralinksminti ledi Sansą. O visos kitos sėskitės prie stalo, ar viskam turiu vadovauti? Sansai tikriausiai atrodo, kad mano anūkės palyda — avių banda.

Sviestmušys pasirodė dar prieš patiekiant valgį, apsivilkęs juokdario kostiumu iš žalių ir geltonų plunksnų ir ant tuščios savo galvos užsidėjęs kepurę nulėpusiais kraštais. Tai buvo nežmoniškai ištukęs vyras, tris kartus storesnis už Mėnuliuką, bet į menę atskubėjo versdamasis kūlio, užšoko ant stalo ir tiesiai priešais Sansą padėjo didžiulį kiaušinį.

— Perskelk jį, miledi, — paliepė. Kai Sansa kiaušinį perskėlė, iš jo išsirito tuzinas viščiukų ir išsilakstė į visas puses. — Gaudykit juos! — šūktelėjo Sviestmušys.

Mažoji ledi Bulver vieną pastvėrė ir atidavė juokdariui, o šis atlošė galvą, įsikišo paukščiuką į plačiai išžiotą burną ir, rodės, nugurkė nė nekramtęs. Tada garsiai atsirūgo ir iš nosies iššnypštė debesėlį smulkučių gelsvų plunksnelių. Išsigandusi ledi Bulver garsiai pravirko, bet staiga jos ašaras pakeitė susižavėjimo šūksnis, — mat viščiukas išlindo iš jos drabužio rankovės ir ranka nutapseno žemyn.

Tarnams patiekus porų ir grybų sultinį, Sviestmušys ėmė žongliruoti ir ledi Olena, truputį pasilenkusi į priekį, alkūnėmis atsirėmė į stalą.

— Pažįsti mano sūnų, Sansa? Haigardeno lordą, Pasipūtėlį?

— Jis puikus lordas, — mandagiai atsakė Sansa.

— Tikras stuobrys, — kirto Erškėčių karalienė. — Ir jo tėvas buvo stuobrys. Mano vyras, velionis lordas Lutoras. Ak, aš jį labai mylėjau, — nesuprask manęs neteisingai. Jis buvo kilnus vyras ir neblogas miegamajame, bet… vis tiek stuobrys. Medžiodamas su sakalu kažkaip sugebėjo raitas nusiversti nuo uolos. Tarnai pasakojo, kad užvertęs galvą žiūrėjo į dangų ir visai nekreipė dėmesio, kur jį neša žirgas.

O dabar mano stuobrys sūnus daro tą patį, tik jodamas ant liūto, o ne ant ristūno. Įspėjau jį, kad užsėsti ant liūto lengva, o nulipti sunku, bet jis iš manęs tik pasišaipė. Jei kada nors turėsi sūnų, Sansa, dažnai karšk jam kailį, kad įprastų klausyti tavo patarimų. Turėjau tik vieną berniuką ir beveik niekada jo nemušiau, tad dabar jis labiau klauso Sviestmušio, o ne manęs. Sakiau jam, kad liūtas — ne jaukus kačiukas, o jis man: „Patylėk, motin…“ Jei paklaustum, ką manau, pasakyčiau, kad šioje karalystėje visi visus per dažnai tildo. Karaliams būtų daug daugiau naudos, jei nuleistų kalavijus ir paklausytų savo motinų.

Sansa susivokė, jog vėl sėdi išsižiojusi. Tad įsipylė į burną šaukštą sultinio, o tuo metu ledi Eiliri ir kitos moterys krizeno žiūrėdamos į Sviestmušį, atmušinėjantį apelsinus galva, alkūnėmis ir plačiu pasturgaliu.

— Noriu, kad išklotum man tiesą apie jaunąjį karalių, — staiga čiupo jautį už ragų ledi Olena. — Apie Džofrį.

Sansa stipriau suspaudė šaukštą. Tiesą? Negaliu. Maldauju, neprašyk to…

— Na… aš… aš…

— Taip, tu. Kas galėtų pažinoti jį geriau už tave? Pripažįstu, jis atrodo gana mielas. Truputį pasipūtęs, bet tai, matyt, Lanisteriams įaugę į kraują. Ir vis dėlto girdėjome nerimą keliančių kalbų. Ar jose yra tiesos? Ar tas vaikis tave skriaudė?

Sansa neramiai apsižvalgė. Sviestmušys įsigrūdo į burną visą apelsiną, pačiaumojo jį ir prarijo, tada delnu pliaukštelėjo sau per skruostą ir per nosies šnervę išpūtė sėklas. Moterys kikendamos ėmė ploti. Po menę siuvo tarnai ir Mergelių bokšto menėje tarškėjo šaukštai bei lėkštės. Vienas viščiukas vėl purptelėjo ant stalo ir nukūrė per ledi Greisford lėkštę su sultiniu. Nė viena iš moterų, rodės, nekreipia į jiedvi dėmesio, bet Sansa vis tiek bijojo.

Ledi Olenos kantrybė seko.

— Ko spoksai į Sviestmušį? Uždaviau tau klausimą ir laukiu, kad atsakytum. Ar Lanisteriai ištraukė tau liežuvį, vaike?

Seras Dontosas ją įspėjo, kad laisvai gali kalbėti tik dievų miške.

— Džofas… Karalius Džofris, jis… jo malonybė labai teisingas, gražus ir… narsus kaip liūtas.

— Taip, visi Lanisteriai liūtai, o kai Taireliai pagadina orą, jis pakvimpa rožėmis, — atšovė senė. — Bet ar jis geras? Ar protingas? Ar gerbs Mardžerę, ar bus jai švelnus, ar jos garbę gins kaip savąją?

— Gins, — pamelavo Sansa. — Jis labai… labai mielas.

— Jau sakei. Žinai, vaike, kai yra žmonių, kurie sako, kad tu tokia pat paika kaip Sviestmušys, ir aš imu jais tikėti. Mielas? Tikiuosi, įkaliau Mardžerei į galvą, ko vertas mielas vyras. Šiek tiek mažiau už mimo bezdalus. Eirionas Ugningasis irgi buvo gana mielas, bet vis tiek tikras pabaisa. Tad reikia klausti, kas iš tiesų yra Džofris? — Ištiesusi ranką, ji pastvėrė pro šalį einantį tarną už drabužio. — Porų nemėgstu. Paimk tą viralą ir atnešk man sūrio.

— Sūris bus patiektas po pyragėlių, miledi.

— Sūris bus patiektas, kai aš pageidausiu, o aš noriu jo dabar. — Senoji ledi vėl kreipėsi į Sansą: — Išsigandai, vaikeli? Nereikia bijoti, mes, čia susirinkusios, viso labo moterys. Pasakyk man tiesą ir nieko bloga tau nenutiks.

— Mano tėvas visuomet sakydavo tiesą, — tyliai tarė Sansa, bet jai vis tiek buvo sunku ištarti tuos žodžius.

— Lordas Edardas… Taip, jis tuo garsėjo, o vis dėlto buvo pavadintas išdaviku ir nukirsdintas.

Senė įbedė į ją akis — spindinčias ir skvarbias nelyginant kalavijo smaigalys.

— Džofris, — neištvėrusi pripažino Sansa. — Džofris tai padarė. Žadėjo man, kad bus gailestingas, ir vis tiek nukirto mano tėvui galvą. Sakė, girdi, tai ir yra gailestingumas. Negana to, nusivedė mane ant pilies sienos ir privertė žiūrėti. Į galvą ant mieto. Norėjo, kad verkčiau, bet… — Staiga ji nutilo, delnu prisidengė burną. Per daug pasakiau, o dievai, būkite man maloningi, jie sužinos, jie išgirs, kas nors vis tiek mane išduos .

— Pasakok toliau, — paragino ją Mardžerė. Būsimoji Džofrio karalienė. Sansa nežinojo, kiek pokalbio Mardžerė nugirdo.

— Negaliu. — O jeigu ji Džofriui pasakys, jei pasakys? Tada jis tikrai mane nužudys arba atiduos serui Ilinui Peinui . — Aš visai nenorėjau… Ir mano tėvas, ir brolis buvo išdavikai, mano gyslomis teka išdavikų kraujas, prašau, daugiau neverskite manęs ko nors pasakoti.

— Nurimk, vaike, — įsakmiai tarstelėjo Erškėčių karalienė.

— Tik pažiūrėk į ją, senele. Mergina bijo.

Senoji ledi šūktelėjo Sviestmušiui:

— Kvaily ! Padainuok mums. Padainuok kokią nors ilgą dainą. Manau, ta apie mugę, lokį ir mergelę puikiausiai tiks.

— Bus padaryta! — atsiliepė storulis juokdarys. — Ši daina tikrai puikiai tiks! Pageidausi, kad dainuočiau atsistojęs ant galvos, miledi?

— Ar tuomet daina geriau skambės?

— Ne.

— Tada stovėk ant kojų. Nenorėtume, kad tau nukristų kepurė. Jei atmintis manęs neapgauna, tu niekad netrenki plaukų.

— Kaip ledi įsakys… — Sviestmušys žemai nusilenkė, garsiai nusiraugėjo, tada ištiesino pečius, atkišo pilvą ir sugriaudėjo: — „Buvo kartą lokys, LOKYS! Juodas ir rudas plaukų kamuolys…“