George Martin - Kardų audra

Kairys ir Dešinys atidarė duris, išėjusi pro jas ir nulipusi kelias laiptų pakopas, jų pasitikti žengė pati Mardžerė Tairel.

— Ledi Sansa! — tyliai šūktelėjo. — Labai džiaugiuosi, kad atėjai. Būk pasveikinta.

Sansa suklupo būsimai karalienei po kojomis.

— Man didelė garbė, tavo malonybe.

— Gal geriau vadink mane Mardžere. Prašyčiau stotis. Lorai, padėk ledi Sansai atsistoti. Ar galiu kreiptis į tave vardu?

— Jei tik tau taip patinka.

Seras Loras padėjo jai atsistoti.

Kaip dera seseriai pakštelėjusi serui Lorui į skruostą, Mardžerė leido jam eiti ir paėmė Sansą už rankos.

— Eime, senelė jau laukia, o ji tikrai ne pati kantriausia iš ponių.

Židinyje jaukiai spragsėdama kūrenosi ugnis, o ant grindų buvo primėtyta salsvą aromatą skleidžiančių nendrių. Ant pakylos prie stalo sėdėjo per dešimt moterų.

Sansa atpažino tik aukštą ir orią lordo Tairelio žmoną, ledi Eiliri, kurios ilga žilstelėjusi kasa buvo suspausta briliantais papuoštais žiedais. Mardžerė supažindino ją su kitomis poniomis. Čia buvo trys Mardžerės pusseserės, — Mega, Ala ir Elinora, — visos panašaus amžiaus kaip ir Sansa. Krūtingoji ledi Jana buvo lordo Tairelio sesuo, ištekėjusi už sero Džono Fosovėjaus iš Žaliųjų Obuolių atšakos; dailutė šviesiaakė ledi Leonetė, taip pat iš Fosovėjų, buvo ištekėjusi už sero Garlano. Septonė Naisterika negražiu ir nuo raupsų randuotu veidu, rodės, buvo kuo puikiausiai nusiteikusi. Išblyškusi, elegantiška ledi Greisford laukėsi vaiko, o ledi Bulver buvo vaikas — ne vyresnė nei aštuonerių. Mere1 Sansa buvo linkusi vadinti apvalutę ir bruzdžią Meredit Krein, bet jokiu būdu ne ledi Meriveter — geidulingą, juodaakę gražuolę iš Myro.

Pagaliau Mardžerė atvedė ją prie sudžiūvusios ir žilos, bet gražios kaip lėlė moters, įsitaisiusios galustalėje.

— Man garbė pristatyti savo senelę, ledi Oleną, našlę velionio Lutoro Tairelio, buvusio Haigardeno lordo, kurio prisiminimas yra paguoda mums visiems.

Senoji moteris kvepėjo rožių vandeniu. Bet kodėl, juk ji tokia mažutė ir taiki? .. Ji tikrai neatrodė galinti įdurti.

— Pabučiuok mane, vaike, — tarė ledi Olena, neryškiomis rusvomis dėmėmis nusėta ranka trūktelėdama Sansos riešą. — Tu labai maloni, kad sutikai pavakarieniauti su manimi ir mano paikų vištų pulkeliu.

Sansa klusniai pabučiavo senę į skruostą.

— Labai malonu, kad buvau pakviesta, miledi.

— Pažinojau tavo senelį, lordą Rikardą, nors ir ne per geriausiai.

— Jis mirė dar prieš man gimstant.

— Žinau, vaike. Sklinda kalbos, kad tavo senelis Tulis taip pat guli mirties patale. Lordas Hosteris — tikriausiai jie tau pranešė? Senas žmogus, nors ne toks senas kaip aš. Ir vis dėlto galų gale visus mus apgaubia naktis, tik kai kuriuos per anksti. Kas jau kas, o tu tikrai tai patyrei, vargše mergaite. Žinau, tau teko iškęsti nemažai sielvarto. Apgailestaujame dėl tave ištikusių netekčių.

Sansa žvilgtelėjo į Mardžerę.

— Išgirdusi apie lordo Renlio mirtį, labai nuliūdau, tavo malonybe. Jis buvo narsus vyras.

— Ačiū už malonius žodžius, — padėkojo Mardžerė.

Jos senelė prunkštelėjo.

— Taip, ir narsus, ir žavingas, ir labai švarus. Jis mokėjo rengtis, žinojo, kaip šypsotis, kaip maudytis ir kažkodėl jam šovė mintis, kad visa tai žinodamas gali būti karaliumi. Tiesą sakant, Barateonams visuomet kildavo keistų minčių. Manyčiau, tai lemia jų gyslomis tekantis Targarienų kraujas. — Ji šniurkštelėjo ir pridūrė: — Kadaise jie buvo pasišovę ištekinti mane už vieno iš Targarienų, bet netrukus priverčiau juos to sumanymo atsisakyti.

— Renlis buvo narsus ir kilnus, senele, — pasakė Mardžerė. — Jį mėgo ir tėvas, ir Loras.

— Loras dar jaunas, — ryžtingai atrėžė ledi Olena, — ir puikiai moka lazda išversti vyrus iš balno. Bet šis gebėjimas išminties jam neprideda. O dėl tavo tėvo… Jei būčiau gimusi valstietė su dideliu mediniu šaukštu rankoje, gal būčiau įkrėtusi į tą taukais aptekusią jo galvą bent kiek košės.

— Mama … — priekaištingai tarstelėjo ledi Eiliri.

— Tylėk, Eiliri, nekalbėk su manim taip. Ir nevadink manęs „mama“. Negimdžiau tavęs, — jei būčiau gimdžiusi, tikrai prisiminčiau. Priekaištauti man gali tik dėl savo vyro, to stuobrio Haigardeno lordo.

— Senele, — įsiterpė Mardžerė, — kalbėdama atsargiau rinkis žodžius. Ką Sansa apie mus pagalvos?!

— Ji galėtų pagalvoti, kad dar turime košės galvose. Na, bent jau viena iš mūsų. — Ir senė vėl kreipėsi į Sansą: — Įspėjau juos, kad tai — išdavystė: Robertas turi du sūnus, o Renlis vyresnį brolį, tad kaip jis apskritai galėtų pretenduoti į tą bjaurų geležinį krėslą? „Patylėk, — pasakė mano sūnus, — argi nenori, kad tavo miela mergaitė taptų karaliene?“ Jūs, Starkai, kadaise buvote karaliai, karaliavo ir Arinai, ir Lanisteriai, o per moteriškąją liniją — net ir Barateonai, o Taireliai nebuvo iškilę aukščiau ūkvedžių, kol Eigonas Drakonas neatėjo ir Ugnies Lauke neiščirškino teisėto Žemupio karaliaus. Tiesą sakant, net ir mūsų pretenzijos į Haigardeną ne visai pagrįstos, kaip kad nuolat verkšlena tie bjaurybės Florentai. „Argi tai svarbu?“ — paklausi ir tai, žinoma, visiškai nesvarbu niekam, išskyrus tokius stuobrius kaip mano sūnus. Vien pagalvojęs, kad vieną gražią dieną galėtų išvysti savo vaikaitį, padėjusį užpakalį ant Geležinio sosto, Meisas pasipučia kaip… nagi, kaip ten jūs ją vadinate? Mardžere, tu gudresnė, būk gera, pasakyk savo vargšei, nukvakusiai senelei, kaip vadinama ta keista žuvis iš Vasaros salų, kuri bakstelėta išsipučia ir dešimt kartų padidėja?

— Jie vadina ją „pasipūtėle“, senele.

— Na, žinoma. Tie Vasaros salų žmonės visai neturi fantazijos. Tiesą pasakius, tą pasipūtėlę Meisas turėtų pasirinkti savo simboliu. Galėtų uždėti jai karūną, kaip Barateonai uždėjo savo elniui, — galbūt tada pasijustų laimingas. Jei paklaustumėte, ką manau, pasakyčiau, jog nuo šios kruvinos beprotybės mums reikėjo laikytis kuo toliau, bet pamelžęs karvę pieno į tešmenį nesugrąžinsi. Nuo tos dienos, kai lordas Pasipūtėlis uždėjo Renliui ant galvos karūną, esame įklimpę iki ausų, todėl ir susirinkome čia visko aptarti. Ką pasakysi tu, Sansa?

Sansa tik žioptelėjo, bet neištarė nė žodžio. Pati jautėsi kaip ta pasipūtėlė žuvis.

— Taireliai kildina save iš Garto Žaliarankio, — paskubomis nesumetusi nieko geriau, leptelėjo ji.

Erškėčių karalienė niekinamai prunkštelėjo.

— Kaip ir Florentai, Rovanai, Oukhartai ir dar bent pusė pietuose gyvenančių kilmingų giminių. Jie tvirtina, girdi, Gartas mėgęs berti sėklą į derlingą žemę. Nenustebčiau sužinojusi, kad žalios buvo ne tik jo rankos.

— Sansa , — įsiterpė ledi Eiliri, — tu tikriausiai labai išalkusi. Gal užkąskime šernienos, o paskui paragaukime citrininių pyragaičių?

— Citrininius pyragaičius labiausiai ir mėgstu, — prisipažino Sansa.

— Mums taip ir sakė, — linktelėjusi tarė ledi Olena, kuri — tai buvo akivaizdu — nė neketino nutilti. — Tas padaras, vardu Veiris, rodos, mano, kad turėtume būti jam dėkingos už šią žinią. Tiesą sakant, nė nežinau, kokia iš eunucho nauda. Man jie atrodo kaip vyrai, kuriems nurėžta tai, ką turėjo naudinga. Eiliri, gal liepsi tarnams nešti valgį, o gal nori mane badu numarinti? Čionai, Sansa, sėskis prie manęs, aš tikrai ne tokia nuobodi, kaip kitos. Tikiuosi, tau patinka kvailiai?