George Martin - Kardų audra

Ledi Olena pasimuistė ir vėl palinko į priekį.

— Seniai, dar tuomet, kai buvau jaunesnė už tave, visi žinojo, kad Raudonojoje pilyje ir sienos turi ausis. Ką gi, tos ausys tegul klausosi dainos, o mes, merginos, galėsime atvirai pasišnekėti.

— Bet, — tarė Sansa, — Veiris… jis žino , jis visada…

— Dainuok garsiau! — šūktelėjo Sviestmušiui Erškėčių karalienė. — Žinok, mano senos ausys beveik kurčios. Ką čia man kuždi, storas kvaily? Moku tau ne už šnabždesius. Dainuok!

— „LOKY! — paleido gerklę Sviestmušys ir stiprus žemas jo balsas aidu atsimušė nuo gegnių. — AK, LOKY, — TARĖ JIE, — EIME Į MUGĘ, TU, ŽVĖRIE!“ — „Į MUGĘ? — TARĖ JIS. — BET AŠ LOKYS! JUODAS IR RUDAS PLAUKŲ KAMUOLYS!“

Senoji ledi raukšlių išvagotu veidu šyptelėjo.

— Pas mus Haigardene tarp gėlių tūno daugybė vorų. Ir, kol nekiša nosies lauk, leidžiame jiems regzti savo tinklelius, bet jei pasipainioja po kojomis, mes juos tiesiog sutrypiame. — Ji patapšnojo Sansai per plaštaką. — O dabar, vaike, klok tiesą. Koks žmogus tas Džofris, besivadinantis Barateonu, bet atrodantis kaip tikras Lanisteris?

— „IR VIEŠKELIU IŠ ČIA Į TEN PATRAUKĖ TRYS BERNAI, OŽYS IR ŠOKANTIS LOKYS!“

Sansa pajuto gerklėje plakant širdį. Erškėčių karalienė sėdėjo taip arti, kad ji užuodė gaižų senės iškvepiamą orą. Ilgais liesais pirštais ji spaudė Sansai riešą. Jai iš kitos pusės sėdinti Mardžerė taip pat klausėsi ausis ištempusi. Ją nukrėtė šiurpas.

— Pabaisa, — taip baikščiai, kad pati vos girdėjo ištartą žodį, sušnabždėjo Sansa. — Džofris yra pabaisa. Jis melavo dėl mėsininko berniuko ir privertė mano tėvą nugalabyti mano vilkę. Kai jam neįtinku, jis liepia karaliaus sargybai mane mušti. Jis piktas ir žiaurus, miledi, taip jau yra. Ir karalienė tokia pat.

Ledi Olena Tairel ir jos anūkė susižvalgė.

— Ak, — tarė senoji moteris, — kaip gaila…

O dievai, apimta siaubo pagalvojo Sansa, jei Mardžerė už jo netekės, Džofris supras, kad aš dėl to kalta.

— Prašau, — leptelėjo ji, — neatšaukite vestuvių…

— Nebijok, lordas Pasipūtėlis tvirtai nusprendė, kad Mardžerė turi tapti karaliene. O Tairelio žodis vertas daugiau nei visas Kasterlių Uolos auksas. Bent jau mano laikais taip buvo. Bet vis tiek dėkojame tau, vaike, kad pasakei tiesą.

— „…ŠOKO IR SUKOS IKI PAT MUGĖS! IKI PAT MUGĖS! IKI PAT MUGĖS!“ — straksėdamas ir trypdamas plyšavo Sviestmušys.

— Sansa, gal norėtum pasisvečiuoti Haigardene? — Šypsodamasi Mardžerė Tairel buvo labai panaši į savo brolį Lorą. — Dabar ten žydi visos rudens gėlės, be to, yra sodų ir fontanų, pavėsingų kiemelių, marmurinių kolonadų. Mano lordas tėvas savo dvare visuomet turi dainių, daug geresnių už Sviestmušį, taip pat fleitininkų, smuikininkų ir arfininkų. Pas mus geriausi žirgai, be to, turime pramogai skirtų burlaivių, kuriais galima plaukioti Manderiu. Ar medžioji su sakalais, Sansa?

— Truputį, — prisipažino ji.

— „AK, MERGELĖ ŠVIESIAPLAUKĖ, VEIDELIS TYRAS IR MEILUS — VEIDELIS TYRAS IR MEILUS, O JOS PLAUKUOS — MEDUS!“

— Žinau, kad pamėgtum Haigardeną ne mažiau už mane. — Mardžerė nubraukė Sansai nuo veido išsipešusią plaukų sruogą. — Pamačiusi jį, niekada nenorėtum grįžti. Galbūt tau ir nereikėtų…

— „JOS PLAUKAI! JOS PLAUKAI! MERGELĖ SU MEDAUS PLAUKAIS!“

— Patylėk, vaikeli, — griežtai sudraudė anūkę Erškėčių karalienė. — Sansa mums dar net nepasakė, ar norėtų atvykti į svečius.

— Ak, mielai atvykčiau, — tarė Sansa.

Haigardenas jai rodėsi esanti vieta, apie kurią visada svajojo, tarsi puikus, stebuklų kupinas dvaras, kurį ji kadaise tikėjosi rasti Karaliaus Uoste.

— „…KVEPĖJO VASAROS LAUKAIS. LOKYS! LOKYS! JUODAS IR RUDAS PLAUKŲ KAMUOLYS.“

— Bet karalienė… — pridūrė Sansa, — ji manęs neišleis.

— Išleis. Be Haigardeno Lanisteriams nėra ko svajoti, kad Džofris išlaikys sostą. Jei mano lordas sūnus, tas stuobrys, paprašys, ji neturės kitos išeities, tik sutikti.

— Ar jis paprašys? — paklausė Sansa. — Ar paprašys?

Ledi Olena susiraukė.

— Nematau reikalo leisti jam spręsti pačiam. Žinoma, tikrojo mūsų tikslo jis nė nenumanys.

— „JIS UŽUODĖ TĄ KVAPĄ VASAROS ORE!“

Sansa suraukė kaktą.

— Tikrojo mūsų tikslo? Ką tai reiškia, miledi?

— „SUŠNARPŠTĖ, SURIAUMOJO IR UŽUODĖ JĮ ČIA! UŽUODĖ MEDŲ VASAROS ORE!“

— Pasirūpinti, kad saugiai ištekėtum, vaike, — Sviestmušiui laidant gerklę ir traukiant seną dainą, paaiškino ledi Olena, — už mano anūko.

Ištekėti už sero Loro, ak… Sansai užgniaužė kvapą. Ji prisiminė serą Lorą, dėvintį ryškiai mėlynus, spindinčius šarvus, metantį jai rožę; serą Lorą, apsirengusį baltais šilkiniais drabužiais, tokį tyrą, nekaltą ir gražų; duobutes skruostuose, kurios atsirasdavo jam šypsantis; jo meilų juoką, jo rankos šilumą. Ji galėjo tik įsivaizduoti, kaip jaustųsi pakėlusi jo tuniką ir delnais glostydama švelnią jo odą, pasistiebusi ant pirštų galų ir jį bučiuodama, pirštais braukdama per vešlias, rudas jo garbanas ir skęsdama jo tamsiai rudų akių gelmėje. Jos kaklą, o netrukus ir veidą išmušė raudonis.

— „AK, AŠ MERGELĖ — ŠVIESI IR TYRA! NEŠOKSIU SU GAURIUM LOKIU NIEKADA! LOKYS! LOKYS! NEŠOKSIU TIKRAI, JIS — PLAUKŲ KAMUOLYS!“

— Ar tau tai patiktų, Sansa? — paklausė Mardžerė. — Niekada neturėjau sesers, tik brolius. Ak, prašau, pasakyk: „Taip“, pasakyk, kad sutinki tekėti už mano brolio.

Staiga žodžiai ėmė liete lietis jai iš burnos:

— Taip. Sutinku. Nieko daugiau ir netrokštu, tik ištekėti už sero Loro, aš jį myliu…

— Už Loro ? — irzliai prunkštelėjo ledi Olena. — Nebūk paika, mergaite. Karaliaus sargybos riteriai tuoktis negali. Ar tame Vinterfele tave išvis ko nors mokė? Kalbėjome apie mano anūką Vilą. Aišku, jis tau truputį per senas, bet tikrai šaunus vyras. Tikrai ne stuobrys, be to, Haigardeno paveldėtojas.

Sansa pajuto, kad jai silpna; vieną akimirką jos galva buvo pilna svajų apie Lorą, o kitą visas tas svajones iš jos staiga atėmė. Vilas? Vilas?

— Aš… — paikai leptelėjo ji. Mandagumas — ledi šarvai. Galvok, ką sakai, ir neįžeisk jų . — Nepažįstu sero Vilo. Niekada neturėjau tokios garbės, miledi. Ar jis… toks pat puikus riteris kaip ir jo broliai?

— „…IŠKĖLĖ JĄ AUKŠTAI AUKŠTAI! LOKYS! LOKYS!“

— Ne, — atsakė Mardžerė, — jis niekada nedavė riterio priesaikos.

Jos senelė suraukė kaktą.

— Pasakyk mergaitei tiesą. Reikalas tas, kad vargšas vaikinas luošas.

— Jis susižeidė pirmajame savo turnyre, dar būdamas ginklanešys, — pridūrė Mardžerė. — Žirgas griuvo ir prispaudęs sulaužė jam koją.

— Dėl to kaltas tas gyvatė dornietis, tas Oberinas Martelis. Ir jo meisteris.

— „KVIEČIAU RITERĮ, BET TU LOKYS! LOKYS! LOKYS! JUODAS IR RUDAS PLAUKŲ KAMUOLYS!“

— Vilo koja sužeista, bet jis geros širdies, — tarė Mardžerė. — Kai buvau mažytė, jis man skaitydavo ir piešdavo žvaigždes. Mylėsi jį ne mažiau, nei mylime mes, Sansa.

— „MERGELĖ SPYRIOJOS IR KLYKĖ UŽ DU, BET MEDŲ NULAIŽĖ JIS JAI NUO PLAUKŲ. NUO PLAUKŲ! NUO PLAUKŲ! NULAIŽĖ MEDŲ JAI NUO PLAUKŲ!“

— Kada galėčiau su juo susipažinti? — nedrąsiai pasiteiravo Sansa.

— Greitai, — pažadėjo jai Mardžerė. — Po mudviejų su Džofriu vestuvių, kai atvyksi į Haigardeną. Senelė tave nusiveš.