George Martin - Kardų audra

Kad ir žilabarzdis, ir plikis yra kariai, Jonas suprato vos užmetęs į juos akį. Šie du vyrai gerokai pavojingesni už Barškalą , tarė sau jis ir ėmė svarstyti, kuris iš jų Mensas Plėšikas.

Nutilus paskutiniams „Dorniečio žmonos“ melodijos garsams, plikis be ausų pakėlė akis nuo žemėlapio ir rūsčiai dėbtelėjo į Barškalą, Igritę ir tarp jų stovintį Joną.

— Kas jis? — paklausė. — Varnas?

— Juodaskvernis pavainikis, papjovęs Orelį, — atsakė Barškalas, — negana to, dar ir prakeiktas várgas.

— Tau buvo liepta nugalabyti juos visus.

— Šitas perbėgo pas mus, — įsiterpė Igritė. — Jis savo rankomis papjovė Koriną Pusrankį.

— Šitas berniūkštis ? — Išgirdęs šias naujienas, beausis supyko. — Pusrankis turėjo būti mano grobis. Ar turi vardą, varne?

— Aš Jonas Snou, tavo malonybe. — Ir pasvarstė, ar jam nederėtų dar ir priklaupti.

— „Tavo malonybe“? — Beausis žvilgtelėjo į žilabarzdį storulį. — Matai? Jis mane laiko karaliumi.

Barzdočius taip garsiai nusikvatojo, kad jam iš burnos pabiro vištienos gabalėliai. Atgalia ranka jis nusibraukė nuo burnos riebalus ir tarė:

— Vaikėzas tikriausiai aklas. Argi kas kada nors girdėjo apie karalių be ausų? Juk tada, uždėta ant galvos, jo karūna iš karto nusmuktų ant kaklo. Cha! — Valydamasis pirštus į kelnes ir išsišiepęs iki ausų, jis kreipėsi į Joną: — Užčiaupk snapą, varne. Apsisuk ir galbūt rasi tą, kurio ieškai.

Jonas apsisuko.

Dainius atsistojo nuo palapinės grindų.

— Aš Mensas Plėšikas, — padėjęs liutnią tarė. — O tu Nedo Starko pavainikis, Snou iš Vinterfelo.

Kelias akimirkas Jonas stovėjo apstulbęs, negalėdamas žodžio pratarti, bet paskui atitoko ir pralemeno:

— Iš kur… Iš kur žinai?..

— Papasakosiu vėliau, — atsakė Mensas Plėšikas. — Ar patiko daina, vaikine?

— Nebloga. Ir anksčiau esu ją girdėjęs.

— Tai visai nesvarbu, nes mirsim visi, — atsainiai pakartojo Užusienio karalius, — bet jo žmoną laikiau glėbyje . Sakyk, ar mano Kaulų Lordas šneka teisybę? Tikrai nužudei seną mano draugą Pusrankį?

— Nužudžiau. — Nors didžiąją to darbo dalį atliko jis pats, o ne aš .

— Šešėlių bokštas jau niekada neatrodys toks grėsmingas, — liūdnai tarė karalius. — Korinas buvo mano priešas. Bet… kadaise ir mano brolis. Taigi… ar turėčiau padėkoti už tai, kad jį nudėjai, Jonai Snou? Ar prakeikti? — Ir jis niekinamai Jonui šyptelėjo.

Užusienio karalius visai nebuvo panašus nei į karalių, nei į tyržmogį. Jis buvo vidutinio ūgio, lieknas, ryškių veido bruožų, jo akys buvo rudos, žvilgsnis gudrus, plaukai ilgi ir rusvi, nors jau gerokai pražilę. Karūnos jis nenešiojo, užtat rankas puošė auksiniai žiedai, o ant kaklo nebuvo pasikabinęs nei brangakmenių, nei net sidabrinės grandinės. Jis vilkėjo drabužiais iš vilnos ir odos, o vienintelis dėmesio vertas jo apdaras buvo nudriskęs juodos vilnos apsiaustas, pro nutįsusias jo įplėšas buvo matyti išblukęs raudonas šilkas.

— Turėtum padėkoti man, kad nužudžiau tavo priešą, — pagaliau atgavo amą Jonas, — ir prakeikti už tai, kad nužudžiau tavo draugą.

— Cha! — sududeno žilabarzdis. — Puikiai atsakyta.

— Pritariu. — Mensas Plėšikas pamojo Jonui prieiti arčiau. — Jei prisidėsi prie mūsų, pats laikas tau su mumis susipažinti. Vyras, kurį palaikei manimi, yra Stiras, Teno magnaras. „Magnaras“ senąja kalba reiškia „lordas“. — Beausis vyras šaltai dėbtelėjo į Joną, o Mensas tuo metu atsisuko į žilabarzdį. — Baisusis mūsų vištų valgytojas yra mano ištikimasis Tormundas. Moteris…

Tormundas atsistojo.

— Palauk. Stirą pristatei kaip pridera, tad taip pat elkis ir su manimi.

Mensas Plėšikas nusijuokė.

— Gerai, jei taip nori… Jonai Snou, prieš tave — Tormundas Milžino Prakeiksmas, Išstypėlis Plepys, Rago Pūtikas ir Ledo Laužikas. Be to, tai Tormundas Perkūno Kumštis, Meškų Vyras, Rudiholo Pievų karalius, Kalbantis su Dievais ir Kariuomenės Tėvas.

— Dabar jau geriau, — tarė Tormundas. — Malonu susipažinti, Jonai Snou. Taip jau nutiko, kad mėgstu vilkolakius, bet ne Starkus.

— Geroji moteris prie žarijų indo, — toliau vardijo Mensas Plėšikas, — vardu Dala. — Besilaukianti moteris droviai šyptelėjo. — Elkis su ja kaip su karaliene, nes ji nešioja mano kūdikį. — Tada jis atsisuko į du palapinėje likusius žmones. — Ši gražuolė — jos sesuo, Vala. Šalia jos — jaunasis Jarlas, naujausias augintinis.

— Nesu jokio vyro augintinis, — niūriai ir niršiai atrėžė Jarlas.

— O Vala ir ne vyras, — prunkštelėjo žilabarzdis Tormundas. — Jau turėjai tai pastebėti, vyruti.

— Štai ir susipažinai su mumis, Jonai Snou, — tarė Mensas Plėšikas. — Su Užusienio karaliumi ir jo dvariškiais, — tokiais, kokie jie yra. O dabar, manau, pats laikas tau papasakoti apie save. Iš kur tu kilęs?

— Iš Vinterfelo, — atsakė Jonas. — Galima sakyti, iš Juodosios pilies.

— Ir ko gi atsibastei čia, į Balsvosios upės aukštupį, taip toli nuo namų laužų? — Nelaukdamas Jono atsakymo, Mensas iš karto pažvelgė į Barškalą. — Kiek jų buvo?

— Penki. Trys negyvi, vaikinukas čia. O penktas pabėgo kopdamas į kalnus, kur raitam nebuvo įmanoma jo vytis.

Plėšikas ir Jonas vėl pažvelgė vienas kitam į akis.

— Tikrai buvote tik penkiese? O gal kur nors netoliese tyko ir daugiau tavo brolių?

— Buvome keturi ir dar Pusrankis. Korinas atstojo dvidešimt paprastų vyrų.

Tai išgirdęs, Užusienio karalius šyptelėjo.

— Kai kas tikrai taip manė. Ir vis dėlto… vaikinas iš Juodosios pilies kartu su raitais Šešėlių bokšto žvalgais? Kaip čia atsitiko?

Šiam melui Jonas jau buvo pasiruošęs.

— Lordas vadas nusiuntė mane pas Pusrankį grūdintis, tad šis paėmė drauge į žvalgybą.

Magnaras Stiras susiraukė.

— Sakai, į žvalgybą?.. O kam varnams reikėjo žvalgyti Aidžiąją perėją?

— Kaimai ištuštėjo, — visiškai nuoširdžiai paaiškino Jonas. — Rodės, tarsi visa laisvoji tauta būtų kažkur dingusi.

— Dingusi, taigi… — linktelėjo Mensas Plėšikas. — Ir ne tik laisvoji tauta. Kas jums pasakė, kur mes, Jonai Snou?

Tormundas niekinamai prunkštelėjo.

— Krasteris, aišku kaip dieną. Jei ne jis bus palojęs, tai aš — raudonuojanti mergelė. Sakau tau, Mensai, tą padarą reikia patrumpinti per visą galvą.

Karalius suirzęs dėbtelėjo į senyvąjį vyrą ir rėžė:

— Tormundai, vieną gražią dieną prieš verdamas burną imk mąstyti. Žinau, kad Krasteris jiems pasakė. Paklausiau Jono, nes norėjau išgirsti, ar jis išklos tiesą.

— Hm… — piktai numykė Tormundas. — Ką darysi, susimoviau! — Ir jis nusišypsojo Jonui. — Matai, vyruti, todėl jis ir karalius, o aš — ne. Galiu daugiau už jį išgerti, nugalėti jį dvikovoje ir geriau už jį padainuoti, be to, ir mano kotas triskart didesnis už jo, bet Mensas gudrus. Matai, jis buvo auklėtas kaip varnas, o varnas — labai suktas paukštis.

— Norėčiau pasikalbėti su šiuo vaikinu akis į akį, mano Kaulų Lorde, — tarė Mensas Plėšikas Barškalui. — Išeikite visi ir palikite mudu vienus.