George Martin - Kardų audra

Jonas truputį pagalvojo.

— Pusrankis sakė, kad žavėjaisi tyržmogių muzika.

— Žavėjausi. Ir dabar žaviuosi. Taip, šis spėjimas jau teisingesnis. Bet vis tiek nepataikei. — Mensas Plėšikas atsistojo, atsisegė segę, nusisiautė apsiaustą ir numetė jį ant suolo. — Viskas dėl šito.

— Dėl apsiausto?

— Dėl juodo vilnonio prisiekusių Nakties sargybos brolių apsiausto, — pasakė Užusienio karalius. — Vieną dieną beklajodami sumedžiojome puikų stambų elnią. Bediriant jam kailį pasklidęs kraujo kvapas priviliojo savo guolyje tūnojusią didlūšę. Nuvijau ją, bet prieš pasprukdama ji kaip reikiant sudraskė man apsiaustą. Matai? Štai čia, čia ir čia. — Jis nusijuokė. — Be to, ji nagais perdrėskė man ranką ir nugarą ir aš nukraujavau labiau nei tas elnias. Broliai baiminosi, kad nenumirčiau jiems nespėjus nugabenti manęs į Šešėlių bokštą pas meisterį Muliną, tad nunešė į tyržmogių kaimą, mat žinojo, kad ten gyvena sena žiniuonė, gydanti ligonius. Pasirodė, kad ji jau mirusi, bet manimi pasirūpino jos duktė. Išvalė, susiuvo žaizdas, maitino koše ir girdė vaistais tol, kol atgavau jėgas ir vėl galėjau sėsti ant arklio. Be to, ji sulopė mano sudraskytą apsiaustą: įsiuvo skaisčiai raudono Ašajaus šilko įsiuvus, — šilko, kurį jos senelė nuplėšė nuo kažkokio sukčiaus lavono, jūros bangų išmesto ant Įšalusio kranto. Didesnio turto už tą šilką ji neturėjo ir padovanojo jį man. — Mensas vėl užsimetė ant pečių apsiaustą. — Bet Šešėlių bokšte man davė naują, iš saugyklų paimtą vilnonį apsiaustą, juodą kaip naktis, su juodais apvadais, kad tiktų dėvėti su juodomis kelnėmis ir juodais batais, juoda liemene ir juodais grandininiais marškiniais. Naujajame apsiauste nebuvo nei atspurusių siūlų, nei įplyšimų, nei prorėžų — juo labiau užtaisytų raudonu šilku. Seras Denis Molisteris man griežtai priminė, kad Nakties sargybos vyrai rengiasi tik juodai , tarsi būčiau tai pamiršęs. Ir pridūrė, kad senasis mano apsiaustas dabar tinkamas tik laužui pakurti.

Kitą rytą išėjau… ten, kur bučinys nebuvo nusikaltimas ir kur žmogus galėjo pats rinktis, kokį apsiaustą jam dėvėti. — Mensas užsisegė segę ir vėl atsisėdo. — O dėl ko pasprukai tu, Jonai Snou?

Jonas vėl gurkštelėjo midaus. Yra tik vienas paaiškinimas, kuriuo jis galėtų patikėti .

— Sakei, tą vakarą, kai mano tėvas iškėlė puotą karaliaus Roberto garbei, buvai Vinterfele, ar ne?

— Sakiau, nes tai tiesa.

— Tuomet visus mus matei. Princą Džofrį ir princą Tomeną, princesę Mirselą, mano brolius — Robą, Braną ir Rikoną, — mano seseris Ariją ir Sansą. Matei juos, žingsniuojančius tarp stalų, matei, kaip visi lydėjo juos žvilgsniais, matei, kaip jie užėmė jiems skirtas vietas prie stalo, prie pat pakylos, ant kurios sėdėjo karalius ir karalienė.

— Taip, pamenu.

— O ar matei, kur sėdėjau aš, Mensai? — Jonas pasilenkė. — Ar matei, kur jie nugrūdo pavainikį?

Kelias akimirkas Mensas Plėšikas atidžiai žvelgė Jonui į akis.

— Manau, bus geriau, jei paieškosime tau naujo apsiausto, — tiesdamas ranką tarė karalius.

Virš vis dar melsvų vandenų sklido neskubrus, nenutrūkstamas būgnais mušamas ritmas ir švelnus galerų irklų pliauškėjimas. Joms iš paskos girgždėdamas plaukė didelis burinis karo laivas, traukiamas storų, prie galerų pririštų ir kaip stygos įsitempusių virvių. „Baleriono“ burės kybojo subliūškusios, beviltiškai nukarusios nuo stiebų. Ir vis dėlto, stovėdama priekiniame denyje ir žiūrėdama, kaip giedrame žydrame danguje vienas kitą vaikosi jos drakonai, Daneiris Targarien buvo tokia laiminga, kad jau ir neprisiminė, kada šitaip jautėsi.

Jos dotrakiai jūrą vadino nuodingu vandeniu ir kreivai žiūrėjo į bet kokį skystį, netinkamą gerti jų arkliams. Tą dieną Kvarto uoste inkarus pakėlė trys buriniai laivai, — galėjai pamanyti, kad jie plaukia ne į Pentosą, o tiesiai į pragarą. Jos jauni narsūs kraujo raiteliai į besisūpuojančią kranto liniją spoksojo iš baimės išvertę akis ir kiekvienas iš jų trijų buvo tvirtai pasiryžęs neišsiduoti, kad bijo, anksčiau už kitus du, o jos tarnaitės, Iri ir Džiki, iš visų jėgų įsikibusios laikėsi turėklų ir, vos tik laivui susiūbavus, pasilenkusios virš jų imdavo lupti ožius. Visi kiti nedidelio Dani chalasaro nariai tūnojo triume: jie mieliau liko su nerimstančiais savo žirgais, o laivus supančio pasaulio, kuriame nebuvo nė lopinėlio žemės, visai nenorėjo matyti. Kai šeštą kelionės dieną juos užklupo staigi ir smarki audra, Dani išgirdo juos per liukų angas: vos tik „Balerionas“ pakildavo ant bangos arba imdavo nuo jos leistis, žirgai pradėdavo bilsnoti kanopomis ir prunkšti, o raiteliai — melstis plonais ir virpančiais balsais.

Bet Dani negalėjo išgąsdinti jokia audra. Ji buvo vadinama Daneiris, Audros Dukra, nes rėkdama atėjo į šį pasaulį tolimojoje Vėtrų Gūžtoje, siaučiant smarkiausiai vesterosiečių atmintyje išlikusiai audrai, tokiai baisiai, kad vėjas nuo pilies sienų plėšė pritaisytas chimeras ir taip sudaužė tėvo flotilę, kad laivai tiko nebent prakurams.

Siauroji jūra dažnai būdavo audringa ir vaikystėje, sprukdama iš vieno laisvojo miesto į kitą ir jai ant kulnų lipant Grobiko samdytiems peiliams, Dani buvo perplaukusi ją gal pusšimtį kartų. Dani mėgo jūrą. Jai patiko uosti gaivų, druska persismelkusį orą ir žvelgti į begalinę horizonto liniją, tolumoje besiribojančią vien su žydro dangaus skliautu. Tuomet ji jausdavosi maža, bet kartu ir laisva. Jai patiko ir delfinai, kartais išnirdavę ir lydėdavę „Balerioną“, skrosdavę bangas nelyginant sidabrinės ietys, ir kartkartėmis švystelėdavusios žuvys skraiduolės; patiko net jūreiviai su savo dainomis ir pasakojimais. Kartą, plaukdama į Bravosą ir žiūrėdama, kaip staiga pakilus vėjui laivo įgula iš paskutiniųjų mėgina nuleisti didžiulę žalią burę, net pagalvojo, kaip būtų puiku tapti jūreiviu. Bet kai papasakojo tai savo broliui, Viseiris sučiupo ją už plaukų ir suko juos tol, kol ji ėmė verkti. „Tavo gyslomis teka drakonų kraujas! — suriko jis. — Drakonų, o ne dvokiančios žuvies!“

Jis buvo kvaištelėjęs ir dėl to, ir dėl daugybės kitų dalykų, pagalvojo Dani. Jei būtų buvęs išmintingesnis ir kantresnis, pats būtų iškėlęs burę ir nuplaukęs į vakarus užimti teisėtai jam priklausančio sosto . Ji puikiai suprato, kad Viseiris buvo paikas ir kupinas pagiežos, bet kartais vis tiek jo ilgėdavosi. Ne to žiauraus ir silpno vyro, kuriuo jis tapo prieš mirtį, o brolio, kartais leisdavusio įsiropšti pas jį į lovą, vaikino, kuris pasakodavo jai apie Septynias Karalystes ir kalbėdavo apie tai, kaip pagerėtų jų gyvenimas, jei jam pavyktų apginti savo teises į karūną.

Prie Dani priėjo kapitonas.

— O, kad „Balerionas“ galėtų pakilti ir sklęsti kaip jo bendravardis drakonas, tavo malonybe! — prabilo jis netaisyklinga valyrų kalba su labai ryškiu Pentoso akcentu. — Tuomet mums nereikėtų nei irkluoti, nei traukti jo virvėmis, nei melstis, kad pakiltų vėjas.

— Tiesa, būtų gerai, kapitone, — šyptelėjusi atsakė Dani patenkinta, kad pelnė šio vyro simpatiją. Kapitonas Grolėjus buvo senas pentošietis, kaip ir jo šeimininkas Ilyrijus Mopatis, ir kai į jo laivą buvo atnešti trys drakonai, ėmė jaudintis kaip nekalta mergelė. Sukabintos ant planšyrų ir dabar tebekabojo penkios dešimtys kibirų, pilnų jūros vandens, jei kartais laive kiltų gaisras. Iš pradžių Grolėjus norėjo, kad drakonai liktų uždaryti narvuose, ir dėl kapitono ramybės Dani sutiko, bet nelaisvėje jie atrodė taip varganai, kad netrukus ji apsigalvojo ir griežtai pareikalavo juos išleisti.