George Martin - Kardų audra

— Ar man irgi išeiti? — paklausė Tormundas.

— Būtinai. Ir pačiam pirmam, — atsakė Mensas.

— Nevalgysiu rūmuose, kur nesu pageidaujamas. — Tormundas atsistojo. — Aš ir keptos vištos išeiname. — Taip taręs, jis grybštelėjo virš gorės su žarijomis kybojusią antrą vištą, susigrūdo ją į kišenę, įsiūtą į apsiausto pamušalą, dar kartą pasipiktinęs šūktelėjo ir, laižydamasis pirštus, išėjo. Visi kiti, išskyrus Dalą, nusekė jam iš paskos.

— Sėsk, jei nori, — jiems išėjus pakvietė Plėšikas. — Valgysi? Bent porą paukščių Tormundas mums vis dėlto paliko.

— Mielai užkąsčiau, tavo malonybe. Ačiū.

— „Tavo malonybe“? — Karalius šyptelėjo. — Iš laisvajai tautai priklausančių žmonių lūpų tokius žodžius išgirsi retai. Daugumai jų esu Mensas, kai kuriems — vadas Mensas . Išgersi ragą midaus?

— Mielai, — tarė Jonas.

Karalius įsipylė gėrimo sau, o tuo metu Dala perpjovė gražiai apskrudusias vištas ir atnešė jiems kiekvienam po pusę. Jonas nusitraukė pirštines ir valgė pirštais, nučiulpdamas nuo kaulų net menkiausius mėsos gabalėlius.

— Tormundas sakė tiesą, — lauždamas kepalėlį duonos prabilo Mensas Plėšikas. — Varnas — tikrai gudrus paukštis, bet… aš buvau varnas jau tais laikais, kai tu buvai ne didesnis už Dalos pilve augantį kūdikį, Jonai Snou. Tad būk atsargus ir nemėgink pūsti man miglos į akis.

— Kaip pasakysi, tavo… Mensybe.

Karalius nusikvatojo.

— „Tavo Mensybe!“ Kodėl ne?! Žadėjau papasakoti, iš kur tave pažįstu. Ar pats dar nesusiprotėjai?

Jonas papurtė galvą.

— Gal Barškalas pasiuntė žinią?

— Oru? Mokytų varnų neturime. Ne, pažįstu tavo veidą. Esu tave matęs. Du kartus.

Iš pradžių tai atrodė visiškai neįtikėtina, bet paskui, gerai pasukęs galvą, Jonas staiga kai ką prisiminė.

— Tuomet, kai dar buvai sargybos brolis…

— Puiku! Taip, tada pamačiau tave pirmą kartą. Buvai dar berniukas, o aš vilkėjau vien juodais drabužiais ir buvau vienas iš raitelių, lydėjusių senąjį lordą vadą Korgilą, atvykusį į pietus, į Vinterfelą, susitikti su tavo tėvu. Vaikštinėdamas kiemą juosiančiu pylimu netikėtai užtikau tave ir tavo brolį Robą. Naktį prieš mums atvykstant prisnigo, tad judu virš vartų buvote sukasę sniego kalną ir laukėte, ar kas neis pro tuos vartus.

— Prisimenu, — tarė Jonas ir, neslėpdamas nuostabos, nusijuokė. Jaunas juodasis brolis, žingsniuojantis pylimu, taip… — Prisiekei mūsų neišduoti.

— Ir priesaikos nesulaužiau. Bent jau tos.

— Mudu užvertėme sniegu Storąjį Tomą. Iš visų tėvo sargybinių, jis buvo pats didžiausias slunkius. — Paskui Tomas vaikėsi juodu su broliu po kiemą, kol jie visi trys įraudo kaip rudeniniai obuoliai. — Bet užsiminei apie du kartus. Kada matei mane antrą kartą?

— Kai karalius Robertas atvyko į Vinterfelą pasiūlyti tavo tėvui tapti jo ranka, — lyg niekur nieko pasakė Užusienio karalius.

Negalėdamas patikėti, Jonas išpūtė akis.

— Negali būti…

— Bet tai tiesa. Sužinojęs, kad atvyksta karalius, tavo tėvas pasiuntė žinią savo broliui Bendžinui prie Sienos, kad ir jis galėtų atjoti į puotą. Juodieji broliai su laisvąja tauta bendrauja dažniau, nei manai, todėl netrukus ši naujiena pasiekė ir mano ausis. Proga buvo tokia gera, kad neatsispyriau pagundai. Tavo dėdė niekada nebuvo manęs matęs, tad iš jo pusės pavojus negrėsė, o kad tavo tėvas galėtų prisiminti jauną varną, su kuriuo prieš daugelį metų buvo trumpai susitikęs, taip pat nemaniau. Norėjau pamatyti tą Robertą, pažvelgti į jį kaip karalius į karalių, be to, įsitikinti, ko vertas tavo dėdė Bendžinas. Tuo metu jis buvo žvalgybos vadas ir visų mano žmonių siaubas. Tad pasibalnojau savo eikliausią žirgą ir išjojau.

— Bet, — paprieštaravo Jonas, — Siena…

— Siena gali sulaikyti kariuomenę, bet ne vienišą keliautoją. Pasiėmiau liutnią, kapšelį sidabro, prie Ilgosios kalvos ledu pėsčias perėjau per upę ir, nukeliavęs kelias mylias piečiau Naujosios Dovanos, nusipirkau arklį. Viską sudėjus, laiką praleidau daug maloniau už Robertą, kuris, norėdamas, kad jo karalienei kelionė būtų patogi, kratėsi didžiuliame gremėzdiškame vežime. Sutikau Robertą vieną dieną pajojęs į pietus nuo Vinterfelo ir prisiplakiau prie jį lydėjusios draugijos. Prie keliaujančių karalių palydos visuomet prisideda laisvųjų raitelių ir atleistų riterių, besitikinčių gauti tarnybą dvare, o turėdamas liutnią puikiausiai prie jų pritapau. — Jis nusijuokė. — Moku visas nepadorias dainas, sukurtas į šiaurę ir į pietus nuo Sienos. Štai ir visa istorija. Tą vakarą, kai tavo tėvas iškėlė puotą Roberto garbei, kartu su kitais laisvaisiais raiteliais sėdėjau jo menės gale ant suolo, klausiausi Orlando iš Senmiesčio, grojančio arfa ir dainuojančio apie mirusius ir jūros dugne besiilsinčius karalius. Pasivaišinau tavo lordo tėvo mėsa ir midumi, pamačiau Karalžudį ir Kipšą, užmečiau akį į lordo Edardo vaikus ir jiems į kojas besitrinančius vilkiukus.

— Dainius Beilis, — pertraukė Mensą Jonas, prisiminęs tai, ką Igritė papasakojo prie Speigilčių tą naktį, kai jis jos vos nenužudė.

— O, kad galėčiau jam prilygti! Neneigsiu, Beilio žygiai mane įkvėpė, bet… jei atmintis manęs neapgauna, nepagrobiau nė vienos iš tavo seserų. Beilis kūrė savo dainas ir pagal jas gyveno. O aš tik dainuoju tas, kurias sukūrė geresni už mane. Gal dar midaus?

— Ne, — atsisakė Jonas. — O jei tave būtų pažinę… sučiupę…

— Tavo tėvas būtų nurentęs man galvą, — gūžtelėdamas atsakė karalius. — Tačiau, kol valgiau prie stalą atstojusios lentos, mane saugojo svečio teisė. Vaišingumo įstatymai seni, siekia dar Pirmųjų Žmonių laikus, ir šventi kaip širdmedis. — Jis mostelėjo į juodu skiriančią lentą, į atlaužtą duoną ir vištos kaulus. — Tu čia taip pat esi svečias ir gali nesibaiminti, kad tave nuskriausiu. Bent jau šiąnakt. Todėl geriau būk man atviras, Jonai Snou. Ar esi varnas, nusimetęs apsiaustą iš baimės, ar į mano palapinę įžengei dėl kokios nors kitos priežasties?

Nesvarbu, kad naudojosi svečio teise, — Jonas Snou suprato einantis labai plonu ledu. Vienas neatsargus žingsnis — ir galėjo įlūžti, pliumptelėti į tokį šaltą vandenį, kad nuo to šalčio galėtų sustoti širdis. Prieš praverdamas burną, pasverk kiekvieną žodį , priminė sau jis. Tada, norėdamas laimėti truputėlį laiko, godžiai gurkštelėjo midaus. Pagaliau, padėjęs ragą, tarė:

— Papasakok, kodėl pakeitei apsiaustą, tada ir aš pasakysiu, kodėl nusimečiau savąjį.

Kaip Jonas ir tikėjosi, Mensas Plėšikas nusišypsojo. Tiesiog šis karalius buvo toks žmogus, kuriam patiko girdėti skambant savo balsą.

— Esu tikras, kad girdėjai ne vieną pasakojimą apie mano pabėgimą.

— Vieni šneka, kad pabėgai dėl karūnos. Kiti sako, kad dėl moters. Dar kiti tvirtina, girdi, turi tyržmogių kraujo.

— Tyržmogių kraujas — tai Pirmųjų Žmonių kraujas, tas pats, kuris teka ir Starkų gyslomis. O jei kalbėsime apie karūną… ar ant mano galvos ją matai?

— Bet matau moterį. — Jonas žvilgtelėjo į Dalą.

Paėmęs už rankos, Mensas prisitraukė ją prie savęs.

— Mano moteris dėl to nekalta. Susipažinau su ja tik grįždamas iš tavo tėvo pilies. Pusrankis buvo išskaptuotas iš seno ąžuolo, o aš — vyras iš kūno ir kraujo, tad prieš moterų kerus esu bejėgis… kaip, beje, ir du trečdaliai sargybos vyrų. Tarp jų yra tokių, kurie tebevilki juodus drabužius, o moterų yra turėję dešimteriopai daugiau už mane, vargšą karalių. Teks spėti dar kartą, Jonai Snou.