George Martin - Kardų audra

Atsidususi ji pasiėmė plunksną, rašalo ir brūkštelėjo Mardžerei trumpą mandagų laiškelį, jog kvietimą priima.

Atėjus paskirtam vakarui, palydėti jos prisistatė kitas karaliaus sargybos vyras, nuo Sandoro Kligeino besiskiriantis kaip… na, kaip gėlės žiedas skiriasi nuo šuns . Išvydus ant jos menės slenksčio stovintį serą Lorą Tairelį, Sansai suspurdėjo širdis. Pirmą kartą nuo tos dienos, kai seras Loras grįžo į Karaliaus Uostą jodamas savo tėvo kariuomenės avangarde, Sansa vėl buvo taip arti jo. Kelias akimirkas ji nesumojo, ką pasakyti.

— Sere Lorai, — pagaliau šiaip taip ištarė, — tu… taip puikiai atrodai.

Jis suglumęs šyptelėjo.

— Miledi nepaprastai maloni. Be to, ir graži. Mano sesuo nekantriai tavęs laukia.

— Labai laukiau mūsų vakarienės.

— Mardžerė irgi laukė. Mano ledi senelė — taip pat.

Paėmęs už parankės, seras Loras nuvedė ją prie laiptų.

— Tavo senelė? — Sansai buvo sunku tuo pat metu eiti, kalbėti ir mąstyti, kai seras Loras lietė jos ranką. Per suknios šilką ji jautė šiltus jo pirštus.

— Ledi Olena. Ji taip pat drauge vakarieniaus.

— Šit kaip… — tarstelėjo Sansa. Kalbu su juo, o jis liečia mane, laiko mano ranką, liečia mane… — Ji dar vadinama Erškėčių karaliene, tiesa?

— Taip, — nusijuokė seras Loras. Šiltesnio juoko nesu girdėjusi , dingtelėjo Sansai, o jis pridūrė: — Bet į akis geriau jos taip nevadink, nebent nori, kad tau įdurtų.

Sansa nuraudo. Kiekvienas kvailys būtų supratęs, kad jokia moteris nesijaustų laiminga, vadinama „Erškėčių karaliene“. Gal aš tikrai tokia kvaila, kaip sako Sersėja Lanister? Ji paskubomis mėgino sugalvoti ir pasakyti jam ką nors protingo ir malonaus, bet visiškai prarado nuovoką. Ir vos neleptelėjo, koks jis gražus, — gerai, kad laiku prisiminė ką tik tai jau sakiusi.

Bet jis tikrai buvo gražus. Atrodė aukštesnis nei tuomet, kai ji pirmą kartą jį pamatė, bet toks pat lankstus ir grakštus, be to, Sansa dar niekada nebuvo mačiusi kito berniuko tokiomis nuostabiomis akimis. Tik jis ne berniukas, o suaugęs vyras, karaliaus sargybos riteris . Jos nuomone, vilkėdamas baltais, o ne Tairelių giminei įprastais žaliais ir aukso spalvos drabužiais, jis atrodė net dailesnis. Dabar vienintelė spalvinga jo aprangos detalė buvo segė, kuria buvo susisegęs apsiaustą, — iš sodriai geltono aukso nukaldinta Haigardeno rožė šviesiai žaliais nefrito lapais.

Seras Beilonas Svonas atidaręs palaikė jiedviem Meigoro tvirtovės duris. Jis taip pat buvo apsirengęs vien baltai, nors su baltais drabužiais toli gražu neatrodė taip puikiai kaip seras Loras. Anapus apsauginio griovio, prismaigstyto nusmailintų mietų, pora dešimčių vyrų praktikavosi valdyti kalaviją ir skydą. Kadangi pilis buvo pilna žmonių ir išorinis kiemas buvo užleistas svečiams, kad galėtų pasistatyti palapines ir paviljonus, vietos karinėms pratyboms liko tik mažesniuose vidiniuose kiemeliuose. Vieną iš dvynių Redvainų ne juokais spaudė ir vertė trauktis seras Taladas, ant kurio skydo buvo nupieštos akys. Kresnas ir stambus seras Kenosas Keisietis, pūkštęs ir dūsavęs kaskart, kai pakeldavo savo ilgąjį kalaviją, kaudamasis su Osniu Ketlbleku trauktis neketino, bet Osnio brolis, seras Osfrydas, kaip šiltą vilną dorojo varliaveidį ginklanešį Morosą Slintą. Nors kalavijai buvo bukais ašmenimis, rytoj Slinto kūnas vis tiek bus gausiai nusėtas mėlynių ir įdrėskimų. Vien pažvelgusi į besikaunančius vyrus, Sansa susiraukė. Ką tik palaidojo žuvusius mūšyje, o jau ruošiasi kitam .

Kiemo kampe vienas riteris su pora auksinių rožių ant skydo laikėsi prieš tris priešininkus. Jiedviem bežiūrint, vienam jis pataikė kalaviju į galvą ir šis susmuko.

— Tai tavo brolis? — paklausė Sansa.

— Taip, miledi, — atsakė seras Loras. — Garlanas pratybose dažnai kovoja su trimis arba net su keturiais priešininkais. Jis sako, kad mūšyje retai tenka kautis vienam prieš vieną, tad nori būti pasiruošęs.

— Jis tikriausiai labai narsus.

— Puikus riteris, — linktelėjo seras Loras. — Tiesą sakant, kalaviją valdo geriau už mane, nors aš geresnis ietininkas.

— Pamenu, — tarė Sansa. — Jojai nuostabiai, sere.

— Miledi man labai maloni. Kada matei mane jojantį?

— Karaliaus Rankos turnyre, pameni? Jojai ant šyvo ristūno, o tavo šarvai buvo papuošti daugybe įvairiausių gėlių. Ir padavei man rožę. Raudoną rožę. Kitoms merginoms tą dieną mėtei baltas rožes, — rausdama paaiškino Sansa. — Ir pasakei, kad jokia pergalė grožiu nė iš tolo neprilygsta man.

Seras Loras kukliai šyptelėjo.

— Pasakiau tikrą tiesą, kurią mato kiekvienas akis turintis vyras.

Jis neprisimena , suprato Sansa ir sutriko. Jis tik nori būti man malonus, bet nepamena nei manęs, nei rožės, nei jokių kitų smulkmenų . O ji buvo tokia tikra, jog tai kažką reiškė, jog tai reiškė… labai daug . Raudona rožė, ne balta…

— Tai įvyko, kai išmušei iš balno serą Robarą Roisą, — nusiminusi pridūrė Sansa.

Jis patraukė delną nuo jos rankos.

— Nukoviau Robarą prie Vėtrų Gūžtos, miledi, — ne norėdamas pasigirti, o liūdnai pasakė seras Loras.

Taip, ir jį, ir dar kai ką iš karaliaus Renlio vaivorykštės sargybos . Prie šulinio Sansa girdėjo moteris apie tai kalbant, bet iki šiol buvo tai pamiršusi.

— Ten žuvo ir lordas Renlis, ar ne? Kokia siaubinga žinia vargšei tavo seseriai…

— Mardžerei? — netikėtai rūsčiai prabilo jis. — Žinoma. Nors tuo metu ji buvo prie Karčiojo tilto. Ir savo akimis nematė.

— Ir vis dėlto, kai sužinojo…

Seras Loras pirštais švelniai perbraukė savo kalavijo rankeną. Ji buvo apmušta balta oda, o rankenos buožė papuošta rože iš alebastro.

— Renlis žuvęs. Robaras taip pat. Kokia prasmė apie juos šnekėti?

Griežti jo žodžiai Sansą pribloškė.

— Milorde… Aš… Nenorėjau tavęs įžeisti, sere.

— Ir negalėjai, ledi Sansa, — atsakė seras Loras, bet šilumos jo balse nebeliko. Be to, jos rankos seras Loras taip pat nebepalietė.

Gaubiami vis labiau kankinančios tylos, jiedu ėmė lipti vingiuotais laiptais.

Ir kam man reikėjo apie tai užsiminti? — pagalvojo Sansa. Viską sugadinau. Dabar jis ant manęs pyksta . Ji ėmė mąstyti, ką čia pasakius, kad viskas vėl būtų gerai, bet visi į galvą ateidavę žodžiai buvo nevykę ir silpni. Geriau tylėk, nes bus tik dar blogiau , sudraudė ji save.

Lordas Meisas Tairelis ir jo palyda buvo įkurdinti už karališkos septos, aukštame bokšte pilkšvu stogu, dar vadinamame Mergelių bokštu nuo to laiko, kai karalius Beiloras Palaimintasis uždarė jame savo seseris, kad regint jas nekiltų pagunda puoselėti geidulingų minčių. Prie aukštų, medžio raižiniais papuoštų bokšto durų stovėjo du sargybiniai su paauksuotais lengvais šalmais, žaliais apsiaustais, papuoštais aukso spalvos atlaso apvadais, ir ant krūtinių prisiūtomis auksinėmis Haigardeno rožėmis. Abu vyrai buvo septynių pėdų ūgio, plačiapečiai, siaurų klubų, puikiai išmankštintais raumenimis. Priėjusi arčiau ir pamačiusi jų veidus, Sansa suprato negalinti jų atskirti. Abiejų smakrai buvo stambūs, akys mėlynos ir gilios, abu su vešliais rusvais ūsais.

— Kas jie? — užsimiršusi paklausė ji sero Loro.

— Asmeninė mano senelės sargyba, — paaiškino jis Sansai. — Motina pavadino juos Eriku ir Ariku, bet senelė negeba atskirti jų vieno nuo kito, tad vadina juos Dešiniu ir Kairiu.