George Martin - Kardų audra

— Pats mane išmokei, kad žiaurus grasinimas dažnai veiksmingesnis už smūgį. Tiesa, Džofris daugybę kartų kurstė mane imtis smurto. Jei tau niežti nagus plakti žmones, pradėk nuo jo. O dėl Tomeno… Kodėl turėčiau skriausti Tomeną? Jis geras vaikas ir mano kraujo.

— Tavo motina irgi tokia buvo. — Lordas Taivinas staiga atsistojo, ištiesino pečius ir pažvelgė žemyn į savo neūžaugą sūnų. — Grįžk į lovą, Tirionai, ir daugiau neužsimink man apie savo teisę paveldėti Kasterlių Uolą. Atlygį gausi, bet tokį, kuris, mano nuomone, tau dera pagal nuveiktus darbus ir užimamą padėtį. Ir neapsirik: tai paskutinis kartas, kai tylomis iškenčiau Lanisterių giminei tavo užtrauktą gėdą. Liaukis smagintis su kekšėmis. Jei kitą kartą kurią nors užtiksiu tavo lovoje, ji pakibs kilpoje.

Jis ilgai žiūrėjo į vis didėjančią burę negalėdamas nuspręsti — gyvens ar mirs.

Suprato, kad mirti būtų lengviau. Reikėjo tik nuslinkti atgal į urvą, leisti laivui praplaukti ir mirtis pati būtų jį radusi. Jis karščiavo jau kelias dienas, dėl tos karštinės viduriavo vien rudu vandeniu ir neramiai miegodamas drebėdavo. Ir kas rytą jausdavosi vis silpnesnis. Jau nebeilgai… — vis kartodavo sau.

Jei karštinė ir nebūtų jo pražudžiusi, tai troškulys tikrai būtų įveikęs. Jis čia neturėjo šviežio vandens, nebent jei kartais lydavo ir uolos duburėliuose pribėgdavo gėlo vandens. Tos jo balutės jau prieš tris dienas (o gal prieš keturias? Ant šios uolos visos dienos atrodė kaip viena) buvo sausos lyg senas kaulas, ir žvelgdamas į visur aplink ribuliuojančius žalsvai pilkšvus vandenis jis vos tvardėsi. Žinojo, kad jei imtų gerti jūros vandenį, mirtų greitai, ir vis tiek vos nenurijo to išganingo pirmo gurkšnio — tokia perdžiūvusi buvo jo gerklė. Jį išgelbėjo staigi, bet neilgai trukusi audra. Tuomet jis jau buvo toks silpnas, kad įstengė tik atsigulti aukštielninkas, užsimerkti, išsižioti ir leisti lietaus lašams srūti per suskirdusias lūpas ir ištinusį liežuvį. Paskui pasijuto truputį stipresnis, o visos salos balos, visi uolos plyšiai ir įtrūkiai vėl atgijo. Bet tai buvo prieš tris (arba prieš keturias) dienas, o dabar vandens ir vėl buvo likę visai nedaug. Dalis išgaravo, o likusį susiurbė jis. Rytoj burnoje vėl pajus dumblo skonį ir laižys šaltą ir drėgną įdubos akmenį.

Jei ne troškulys ir ne karščiavimas, tai jį pribaigs badas. Mat jo sala tebuvo plika smailė, šaunanti į viršų neaprėpiamoje Juodųjų Vandenų įlankoje. Per atoslūgį akmenuotoje pakrantėje, į kurią po mūšio jį išmetė bangos, kartais rasdavo mažyčių krabų. Šie gyviai skaudžiai gnaibydavo jam pirštus, bet jis, nieko nelaukęs, sutraiškydavo juos trenkęs į akmenį, nugrauždavo mėsą nuo žnyplių ir iščiulpdavo iš po kiautų vidurius.

Bet atoslūgiui pasibaigus pakrantę vėl užliedavo jūros vanduo ir Davosui tekdavo vėl ropštis ant uolos, kad bangos nenuneštų jo į įlanką. Per potvynį uolos viršūnė stirksodavo iškilusi penkiolika pėdų virš vandens, bet kai jūra būdavo audringa, putotos bangos pakildavo aukščiau, tad likti sausam nebūdavo įmanoma net urve (kuris iš tiesų tebuvo įduba uoloje, po iškyša). Ant tos uolos neaugo niekas, tik kerpės, net jūros paukščiai ją aplenkdavo. Tiesa, kartais ant uolos viršūnės nutūpdavo keli kirai ir Davosas mėgindavo bent vieną sugauti, tačiau paukščiai buvo vikrūs ir pernelyg arti jo neprisileisdavo. Jis mėtydavo į juos akmenis, bet sviesti kaip reikiant neturėjo jėgų, todėl net jei pataikydavo, supykę ant jo kirai tik klyktelėdavo ir nuskrisdavo.

Iš jo prieglobsčio tolumoje buvo matyti ir kitų uolų — tokių pat akmeninių smailių, tik dar aukštesnių nei jo. Jam atrodė, kad artimiausia dunksojo iškilusi per geras keturiasdešimt pėdų virš vandens, nors iš taip toli sunku buvo tiksliai pasakyti. Aplink ją nuolat suko kirų debesis ir Davosui dažnai kildavo mintis priplaukti prie tos uolos ir išplėšti paukščių lizdus. Bet vanduo čia buvo šaltas, srovės stiprios ir klastingos, ir jis suprato, kad tokiam žygiui yra per silpnas. Jei mėgintų plaukti, tikrai žūtų, — lyg atsigėręs jūros vandens.

Prisiminęs kelerius pereitus metus jis žinojo, kad ruduo Siaurojoje jūroje galėjo būti drėgnas ir lietingas. Dieną, kol šviesdavo saulė, dar galėjai kęsti, bet naktys vis labiau vėso, be to, kartais įlankoje pūsdavo gūsingas vėjas, gindamas aukštas, putotas bangas, ir netrukus Davosas jau būdavo permirkęs iki siūlo galo ir tirtėdavo. Jį pakaitomis kankino tai karščiavimas, tai šaltkrėtis, o pastarosiomis dienomis įsimetė dar ir įkyrus kankinantis kosulys.

Urvas buvo vienintelis, nors ir menkas jo prieglobstis. Per atoslūgį pakrantėje likdavo ant smėlio išplukdytų medžių ir apdegusių laivų liekanų, bet apie tai, kad jam pavyktų įskelti kibirkštį ir susikurti ugnį, negalėjo būti nė kalbos. Kartą iš nevilties jis pamėgino trinti vieną į kitą du į krantą išmesto medžio gabalėlius, tačiau mediena buvo sutrūnijusi ir iš to triūso jis negavo naudos, tik pūslių prisitrynė. Jo drabužiai taip pat buvo šlapi, be to, dar prieš jūrai išplukdant jį į krantą, Davosas kažkur pametė vieną batą.

Troškulys, alkis ir atšiaurios gyvenimo sąlygos lydėjo jį kasdien, kiekvieną akimirką ir ilgainiui Davosas prie jų priprato, lyg prie bičiulių. Netrukus kuris nors iš jų pasigailės jo ir išvaduos nuo nesibaigiančių kančių. Arba galbūt vieną dieną jis įbris į jūrą ir ims plaukti į šiaurę, nes kažkur ten, kur nesiekia žvilgsnis, — Davosas tai žinojo, — dunksojo krantas. Tokiam nusilpusiam plaukikui kaip jis tas atstumas buvo gerokai per didelis, tačiau dėl to jis nesuko sau galvos. Davosas visą gyvenimą buvo jūreivis; jam buvo lemta nuskęsti. Dievai jūros dugne seniai manęs laukia , tarė jis sau. Pats laikas man pas juos keliauti.

Bet dabar pasirodė burė; iš pradžių — tik taškelis prie horizonto linijos, paskui vis didesnė ir didesnė. Laivas, plaukiantis ten, kur laivo neturėtų būti . Davosas apytikriai žinojo, kur dunkso jo uola; ji buvo viena iš žiedą sudarančių jūros uolų, styrančių iš Juodųjų Vandenų įlankos dugno. Aukščiausių iš jų viršūnės per potvynį būdavo iškilusios per šimtą pėdų virš jūros lygio, o dar bent keliolikos — nuo trisdešimt iki šešiasdešimt pėdų. Jūreiviai šias uolas vadino Juodojo Karaliaus Ietimis ir žinojo, kad kiekvienos matomos uolos papėdėje, pasislėpusios po vandeniu, bet visai negiliai, dunkso dar gera dešimtis mažesnių. Visi bent kiek sveiko proto turintys laivų kapitonai tas uolas iš tolo aplenkdavo.

Pavargusiomis ir paraudusiomis akimis Davosas žvelgė į artėjančią burę ir mėgino išgirsti vėjo plakamos drobės klapsėjimą. Tas laivas plaukia į mano pusę . Jei dabar nepakeis kurso, netrukus tiek priartės prie menko jo prieglobsčio, kad įgula išgirs jo šauksmą. Tai galėjo reikšti gyvenimą. Jei tik Davosas jo dar norėjo. Dėl to nebuvo tikras.

Kam man tas gyvenimas? — pagalvojo jis apsiašarojęs ir per ašaras negalėdamas aiškiai matyti. Gerieji dievai, kam? Mano sūnūs žuvę. Deilas ir Alardas, Merikas ir Matosas… Devanas tikriausiai irgi. Kaip gali tėvas pergyventi tiek daug stiprių ir jaunų savo sūnų? Kaip aš toliau gyvensiu? Jaučiuosi lyg tuščias moliuskas, kaip negyvas krabas iščiulptais viduriais. Ar dievai to nežino?

Pagavę Juodųjų Vandenų srovę, jie plaukė į šiaurę, iškėlę Šviesos Valdovo vėliavą su liepsnojančia širdimi. Davosas ir „Juodoji Beta“ plaukė antroje mūšiui išrikiuotos flotilės eilėje, tarp Deilo „Šmėklos“ ir Alardo „Ledi Marijos“. Jo trečiasis sūnus, Merikas, „Siausme“ vadovavo irklininkams ir jų galera plaukė pačiame pirmosios gretos viduryje, o Matosas buvo antrasis savo tėvo, laivo kapitono, šturmanas. Prie Raudonosios pilies sienų Stanio Barateono galeroms kelią pastojo mažesnė berniuko karaliaus Džofrio flotilė ir upėje trumpai užvirė mūšis: oras aidėjo nuo strėlių švilpesio ir geležinių taranų, trupinančių irklus ir daužančių laivų korpusus, dunksėjimo.