George Martin - Kardų audra

— Tairelio vyrai, — jiems skinantis kelią per šilkų ir drobių raizgalynę paaiškino Podrikas Peinas. — Tiesa, ir lordo Rovano, ir lordo Redvaino. Visi čia nė nesutilpo. Čia, pilyje. Kiti išsinuomojo kambarius mieste. Užeigose ir kitur. Susirinko į vestuves. Į karaliaus Džofrio vestuves. Ar turėsite jėgų dalyvauti pokylyje, milorde?

— Dalyvauti pokylyje man nesutrukdytų nė plėšriausios žebenkštys.

Apie mūšius gal ir ne, o apie vestuves drąsiai buvo galima taip sakyti; šiaip ar taip, rizika, kad vestuvių pokylyje kas nors nukirs tau nosį, buvo gerokai mažesnė.

Nors Rankos bokšto langinės jau buvo uždarytos, pro jų plyšius dar sklido blausi šviesa. Prie durų budintys vyrai, kaip įprasta jo tėvo namų sargybai, vilkėjo tamsiai raudonus apsiaustus, o ant galvų buvo užsidėję šalmus su liūtais. Tirionas abu juos pažinojo ir jiedu iš karto jį atpažino, nors… Neūžauga atkreipė dėmesį, kad į jo veidą nė vienas ilgai žiūrėti negalėjo.

Įžengę į vidų, jie sutiko užkardo laiptais besileidžiantį serą Adamą Marbrandą su puošniu krūtinės šarvu ir gelumbiniu, aukso spalvos miesto sargybos vado apsiaustu.

— Milorde, — tarė jis, — kaip malonu jus matyti ant kojų. — Girdėjau…

— …kad jau rausiama nedidukė kapo duobė? Ir mane pasiekė tokie gandai. Tad nusprendžiau, kad bus geriausia keltis iš lovos. Nugirdau, kad dabar vadovauji miesto sargybai. Tik nežinau, ar sveikinti, ar reikšti užuojautą?

— Bijau, kad gali ir pasveikinti, ir užjausti, — atsakė seras Adamas ir nusišypsojo. — Daug vyrų žuvo, nemažai pabėgo ir man liko vos puspenkto tūkstančio. Tik dievai ir Mažasis Pirštas žino, iš kur imsime lėšų toliau mokėti jiems atlygį, bet tavo sesuo draudžia bent vieną iš jų paleisti.

Vis dar nerimauji, Sersėja? Mūšis baigėsi, ir dabar auksiniai apsiaustai tau nepadės .

— Ką tik buvai pas mano tėvą? — paklausė Tirionas.

— Buvau. Ir, rodos, palikau jį ne per geriausiai nusiteikusį. Giliai širdyje lordas Taivinas jaučia, kad ieškoti dingusio ginklanešio keturių tūkstančių keturių šimtų sargybinių — per akis, bet tavo pusbrolis Tirekas kol kas neatsirado.

Tirekas buvo jo velionio dėdės Taigeto sūnus, trylikos metų berniukas. Jis dingo per riaušes, netrukus po savo vestuvių su ledi Ermesanda, dar žindomu kūdikiu, kuri, — taip jau susiklostė, — buvo paskutinė gyva Heifordų giminės palikuonė. Ir tikriausiai pirma nuotaka per visą Septynių Karalysčių istoriją, tapusi našle greičiau, nei buvo atjunkyta nuo motinos krūties .

— Ir aš niekur jo neradau, — prisipažino Tirionas.

— Jis jau šeria kirminus, — taktiškai kaip visuomet įsiterpė Bronas. — Geležinrankis taip pat jo ieškojo, o eunuchas uoliai pakratė storą piniginę. Bet jiems sekėsi nė kiek ne geriau nei mums. Daugiau neverta jo ieškoti, sere.

Seras Adamas nedraugiškai dėbtelėjo į samdinį.

— Kai kalbama apie kraujo gimines, lordas Taivinas būna užsispyręs. Jis ras tą vaikinuką, nesvarbu, ar gyvą, ar mirusį, o aš ketinu paklusti jo įsakymams. — Jis vėl pažvelgė į Tirioną. — Tėvą rasi jo menėje.

Mano menėje , pagalvojo Tirionas.

— Kelią, rodos, dar pamenu.

Ir vėl reikėjo lipti laiptais, bet šį kartą Tirionas įveikė juos pats, viena ranka remdamasis į Podo petį. Bronas atidarė jam duris. Lordas Taivinas Lanisteris sėdėjo po langu ir, šviečiant alyvos pripiltai lempai, kažką rašė. Išgirdęs klaktelint skląstį, jis pakėlė akis.

— Tirionai…

Ir ramiai padėjo plunksną.

— Džiaugiuosi, kad prisimeni mane, milorde. — Tirionas paleido Podo petį, visu svoriu atsirėmė į lazdą ir nevikriai priėjo truputį arčiau. Ir iš karto suprato: kažkas negerai .

— Sere Bronai, — tarė lordas Taivinas, — Podai… Gal būtų geriau, jei, kol mudu tvarkysime reikalus, paliktumėt mus vienus.

Nors ir gana akiplėšiškai dėbtelėjęs į ranką, Bronas vis dėlto nusilenkė ir ėmė trauktis, o Podas pasekė jo pavyzdžiu. Jiems išėjus sunkios durys užsitrenkė ir Tirionas Lanisteris liko su tėvu vienas. Menės langinės buvo uždarytos nakčiai, bet viduje vis tiek jautėsi vėsuma. Kažin, ko jam primelavo Sersėja?

Kasterlių Uolos lordas buvo liesas ir todėl atrodė dvidešimčia metų jaunesnis, rūstus, bet savotiškai gražus. Jo skruostai buvo apžėlę vešliomis gelsvomis žandenomis, paryškinančiomis griežtų bruožų veidą, pliką galvą ir stambų smakrą bei lūpas. Ant kaklo jis buvo pasikabinęs grandinę, nukaldintą iš auksinių rankų, kurių vienos pirštai laikė kitos riešą.

— Graži grandinė, — tarė Tirionas ir pagalvojo: Bet ant mano kaklo ji atrodytų geriau.

Šią šmaikščią pastabą lordas Taivinas nuleido negirdomis.

— Bus geriau, jei prisėsi. Ar išmintingai pasielgei pakilęs iš ligos patalo?

— Tas ligos patalas varo man dar didesnę ligą. — Tirionas žinojo, kaip jo tėvas niekina silpnumą. Jis klestelėjo į arčiausiai stovintį krėslą. — Kokios puikios tavo menės… Ar gali patikėti, kad mane, besivaduojantį mirtimi, kažkas perkėlė į tamsią ankštą kamarą Meigoro tvirtovėje?

— Raudonoji pilis pilna vestuvininkų. Kai jie išsiskirstys, rasime tau tinkamesnę menę.

— Man patiko ir šioje menėje. Ar didžiųjų tuoktuvių diena jau paskirta?

— Džofris ir Mardžerė turėtų susituokti pirmą naujų metų dieną, kuri — taip jau sutapo — yra ir pirmoji naujo šimtmečio diena. Šia tuoktuvių ceremonija bus paskelbta naujos eros pradžia.

Naujos Lanisterių eros , dingtelėjo Tirionui.

— Ak, kaip gaila, rodos, tai dienai jau turiu kitų planų.

— Atėjai čia tik pasiskųsti savo miegamuoju ir nevykusiai pajuokauti? Turiu baigti kelis svarbius laiškus.

— Svarbius laiškus. Na, žinoma…

— Vienos kovos laimimos kalavijais ir ietimis, kitos — rašomosiomis plunksnomis ir varnais. Liaukis slapta man priekaištavęs, Tirionai. Lankiau tave visuomet, kai tik meisteris Balabaras leisdavo, kai jau atrodydavo, jog miršti. — Jis suglaudė pirštų galus ir pasirėmė jais smakrą. — Kodėl išvijai Balabarą?

Tirionas gūžtelėjo.

— Meisteris Frenkenas taip uoliai nesistengia girdyti manęs vynu ir neverčia tiek daug miegoti.

— Balabaras atvyko į miestą kartu su lordo Redvaino palyda. Žmonės kalba, kad jis talentingas gydytojas. Paprašiusi, kad jis tavimi rūpintųsi, Sersėja pasielgė labai kilniai. Ji baiminosi dėl tavo gyvybės.

Norėjai pasakyti, ji baiminosi, kad galiu ir nenumirti .

— Be abejo, dėl to ji ir nuo mano lovos nė akimirkos nepasitraukė.

— Nebūk bjaurus. Ant Sersėjos pečių gula visi būsimų karaliaus vestuvių rūpesčiai, aš toliau kariauju, o tau jau bent dvi savaites negresia nė menkiausias pavojus. — Lordas Taivinas atidžiai nužvelgė subjaurotą sūnaus veidą ir šviesiai žalios jo akys nė nemirktelėjo. — Nors turiu pripažinti: žaizda tikrai baisi. Ir kokia beprotybė tave apsėdo?..

— Priešas su taranu jau buvo prie vartų. Jei puolimui būtų vadovavęs Džeimis, vadintum tai narsiu žygdarbiu.

— Džeimis niekada nebūtų pasielgęs taip kvailai ir vykstant mūšiui nenusiėmęs šalmo. Tikiuosi, nužudei tą, kuris perkirto tau veidą?

— O taip, tas niekšas jau tikrai negyvas.

Nors iš tiesų serą Mendoną nužudė Podrikas Peinas: įstūmė į upę, kad priburbuliuotų tempiamas į dugną sunkių šarvų, kuriuos dėvėjo.

— Miręs priešas — amžinas džiaugsmas, — atsainiai tarstelėjo Tirionas, nors seras Mendonas nebuvo jam tikras priešas. Tas žmogus neturėjo jokių priežasčių trokšti jo mirties. Jis tebuvo įrankis ir, rodos, žinau, kieno. Ji liepė jam pasirūpinti, kad iš mūšio negrįžčiau . Tačiau be įrodymų tokių kaltinimų lordas Taivinas net nebūtų klausęsis. — Kodėl tu, tėve, čia, mieste? — paklausė Tirionas. — Ar neturėtum vykti į mūšį su lordu Staniu, Robu Starku ar dar kuo nors? — Ir kuo greičiau, tuo geriau .