George Martin - Kardų audra

— Kerpės ant medžių…

Bet Gendris mostelėjo į šalia augantį medį.

— Ant šito kerpės auga iš trijų pusių, o ant ano apskritai neauga. Gali būti, kad pasiklydome ir jojame ratu.

— Galėjome ir pasiklysti, — sutiko Arija, — bet vis tiek ketinu keltis per upę. Galite prisidėti prie manęs arba likti čia. — Ir, nekreipdama dėmesio į berniukus, ji vėl sėdo į balną. Jei nenori sekti paskui ją, tegul patys randa Riveraną, nors greičiausiai juos sučiups Kruvinieji Juokdariai.

Arijai upės pakrante teko nujoti beveik pusę mylios, kol pagaliau rado vietą, kur perplaukti upę atrodė saugu, bet jos kumelė vis tiek labai nenoriai įbrido į vandenį. Upės, — kad ir kaip ji vadinosi, — vandenys buvo rusvi ir sraunūs, o vagos viduryje tokie gilūs, kad siekė kumelei gerokai virš papilvės. Arija prisėmė batus, bet baksnodama kulnais į šonus vis tiek nesiliovė raginti kumelės ir pagaliau gyvulys išlipo į kitą krantą. Už nugaros ji girdėjo vandens teškenimą ir baugų kumelės prunkščiojimą. Vadinasi, jie seka iš paskos. Gerai. Atsisukusi ji pamatė, kaip įtempę visas jėgas berniukai persikėlė per upę, išlipo į kitą krantą permirkę iki siūlo galo ir sustojo šalia jos.

— Čia ne Trišakis, — patikino juos Arija. — Ne Trišakis.

Kita upė nebuvo tokia gili ir persikelti per ją buvo lengviau. Ji taip pat nebuvo Trišakis, ir kai Arija pasakė, kad teks ją perplaukti, šį kartą berniukai nesiginčijo.

Jiems vėl sustojus pailsinti arklių ir pavalgyti duonos su sūriu, jau temo.

— Aš visas permirkęs ir man šalta, — pasiskundė Pyragėlis. — Harenholas dabar jau tikrai toli. Galėtume užsikurti laužą…

— NE! — vienu balsu sušuko Arija ir Gendris.

Pyragėlis vos pastebimai krūptelėjo. Arija šnairomis žvilgtelėjo į Gendrį. Jis pasakė tai kartu su manim, kaip kadaise Vinterfele tai darydavo Jonas. Iš visų brolių labiausiai ji ilgėjosi Jono Snou.

— Gal galėtume bent pamiegoti? — paklausė Pyragėlis. — Aš taip pavargau, Ari, ir man skauda užpakalį. Turbūt pūsles pritryniau.

— Jei tave pagaus, ne tik pūslėmis nueisi, — atrėžė ji. — Turime joti toliau. Negalime sustoti.

— Bet jau beveik visiškai sutemo ir net mėnulio nematyti.

— Lipk ant arklio.

Sutemoms vis tirštėjant lėta ir sunkia žingine arkliai plumpino toliau ir netrukus Arijai pečius taip pat ėmė slėgti nuovargio našta. Kaip ir Pyragėliui, jai būtinai reikėjo pamiegoti, bet ilsėtis jie nedrįso. Jei užmigtų, ko gero, atsimerkę išvystų priešais stovintį Vargą Houtą su Šegveliu Pamišėliu, Ursviku Ištikimuoju, Rordžu, Kandžium, Septonu Utu ir kitais savo siaubūnais.

Ir vis dėlto netrukus monotoniškas kumelės žingsniavimas ėmė raminti nelyginant besisūpuojantis lopšys ir Arija pajuto, kad jai limpa akys. Ji leido joms užsimerkti, bet tik labai trumpai, paskui vėl plačiai atsimerkė. Negaliu užmigti! — giliai širdyje riktelėjo ji. Negaliu, negaliu. Krumpliais švelniai trinktelėjusi sau į akį, smarkiai ją pasitrynė, kad daugiau nesimerktų, ir, tvirtai suspaudusi rankose vadeles, kulnais paragino kumelę, kad leistųsi lengva ristele. Bet tokios spartos neišlaikė nei kumelė, nei Arija ir po valandėlės gyvulys jau vėl traukė žingine, o jai vėl ėmė merktis akys. Ir šį kartą taip greitai jos neatsimerkė.

O kai atsimerkė, Arija pamatė, kad jos kumelė sustojusi rupšnoja žolės kuokštą, o Gendris purto už rankos.

— Tu užsnūdai, — tarė jis.

— Tik ilsinau akis.

— Labai jau ilgai ilsinai. Tavo kumelė ėmė klaidžioti, sukti ratus, bet, kad miegi, supratau tik tada, kai sustojo. Pyragėlis taip pat baisiai išvargęs: jodamas rėžėsi į medį ir iškrito iš balno, turėjai girdėti jį riktelint. Bet net tai tavęs nepažadino. Tau reikia sustoti ir pamiegoti.

— Galiu joti tol, kol josi tu. — Arija nusižiovavo.

— Melagė, — tarė Gendris. — Jei esi tokia kvaila, gali joti toliau, bet aš stoju. Budėsiu pirmas. Tu pamiegok.

— O kur Pyragėlis?

Gendris mostelėjo. Pyragėlis jau gulėjo ant žemės, įsitaisęs ant drėgnų lapų krūvos, apsiklojęs apsiaustu, ir tyliai knarkė. Vienoje rankoje jis sugniaužęs laikė didelį smailą gabalą sūrio, tarsi būtų užmigęs beužkandžiaudamas.

Arija suprato, kad ginčytis beprasmiška; šį kartą Gendris buvo teisus. Ir Smarkiesiems reikės numigti , tarė ji sau tikėdamasi, kad neklysta. Jautėsi tokia pavargusi, kad vos ne vos išlipo iš balno, bet supančioti arklio vis dėlto nepamiršo, tik tada susirado guoliui vietą po bukmedžiu. Žemė buvo kieta ir drėgna. Arija trumpai pasvarstė, kiek praeis laiko, kol vėl miegos lovoje, gaus šilto maisto ir galės šildytis prie židinio. Prieš užmerkdama akis ji dar išsitraukė iš makštų kalaviją ir pasidėjo šalia. „Seras Gregoris, — tramdydama žiovulį sušnabždėjo, — Dunsenas, Poliveris, Meilutis Rafas, Kutulis ir… Kutulys… Skalikas…“

Arijos sapnai buvo raudoni, žiaurūs. Juose buvo Smarkieji Vyrukai, — bent keturi iš jų, — išblyškęs lysietis, juodbruvas žiaurus žudikas iš Ibeno, randuotas dotrakių žirgų lordas, vardu Igas, ir dornietis, kurio vardo ji nežinojo. Jie nenumaldomai artėjo, jojo per lietų vilkėdami rūdijančiais šarviniais marškiniais ir šlapiomis odenomis, o daužydamiesi į balnus žvangėjo jų kalavijai ir kirvis. Tie vyrai manė, kad ją medžioja, — tai Arija žinojo taip aiškiai, kaip žinoma tik sapne, — bet jie klydo. Viskas buvo atvirkščiai.

Sapne ji nebuvo maža mergaitė; ji buvo vilkė — didžiulė ir galinga, — ir kai iš po medžių išlindusi priešais juos iššiepė dantis ir grėsmingai dusliai suurzgė, aiškiai užuodė ir nuo arklių, ir nuo vyrų sklindantį baimės dvoką. Lysiečio arklys atsistojo piestu ir apimtas siaubo sužvengė, o kiti ėmė kažką šūkauti vienas kitam žmonių kalba, bet jiems dar nespėjus nė piršto pajudinti, iš tamsos ir lietaus jų išniro daugiau, — visa gauja sulysusių, sulytų ir tylių vilkų.

Kova ilgai neužtruko, bet buvo kruvina. Gauruotas vyras žnektelėjo ant žemės traukdamas kirvį, juodbruvas krito tempdamas lanką, o išblyškėlis iš Lyso mėgino sprukti. Jos broliai ir seserys užvaikė jį negyvai, versdami sukti ir sukti ratus, apspitę iš visų pusių, dantimis vis grybštelėdami arkliui už kojų, ir pagaliau perplėšė gerklę raiteliui, kai šis dunkstelėjo ant žemės.

Tik diržu juosintis vyras nesitraukė nė per žingsnį. Jo arklys kanopa įspyrė vienai iš jos seserų, kitos tas vyras vos neperrėžė pusiau savo sidabrine letena lenktais nagais, o jo plaukai tyliai sužvangėjo.

Įsiutusi ji užšoko jam ant nugaros, išvertė iš balno ir kniūbsčią pargriovė ant žemės. Jiedviem krentant, ji mirtinai įsisegė jam į ranką: perėję per odą ir vilną, jos dantys susmigo giliai į gyvas mėsas. Kai jiedu atsidūrė ant žemės, ji staiga stipriai papurtė galvą ir nuplėšė vyrui ranką nuo peties. Ir, laikydama grobį nasruose, triumfuodama jį pakratė, šaltame nakties lietuje taškydama šiltus kraujo lašus.

Jį pažadino senų geležinių vyrių girgžtelėjimas.

— Kas? — dusliai tarstelėjo jis. Bent jau balsas grįžo, nors ir kimus, gergždžiantis. Tirionas tebekarščiavo, be to, buvo visiškai praradęs laiko nuovoką. Ar ilgai šį kartą miegojo? Jautėsi toks silpnas, toks šlykščiai silpnas… — Kas? — pakartojo, tik šį kartą garsiau. Pro atidarytas duris plūdo deglo skleidžiama šviesa, bet miegamajame tamsą sklaidė vien šalia lovos degantis žvakigalis.

Pamatęs prie jo besiartinantį pavidalą, Tirionas sudrebėjo. Čia, Meigoro tvirtovėje, visi tarnai atlygį gaudavo iš karalienės, taigi kiekvienas lankytojas galėjo būti tik dar vienas karalienės Sersėjos valdinys, atsiųstas baigti darbo, kurį pradėjo seras Mendonas.