George Martin - Kardų audra

Spoksodamas į žemėlapį, Pyragėlis kelis kartus sumirksėjo.

— O kuris iš jų Riveranas?

Riveranas buvo pažymėtas kaip pilis su bokštu prie dviejų mėlynų kreivių, — Akmenvarčio ir Raudonosios Šakos upių, — santakos.

— Štai. — Ji pirštu bakstelėjo į žemėlapį. — Parašyta: Riveranas .

— Tu moki skaityti? — išpūtęs akis paklausė Pyragėlis, tarsi Arija ką tik būtų pasigyrusi galinti vaikščioti vandens paviršiumi.

Ji linktelėjo.

— Pasiekę Riveraną būsime saugūs.

— Šit kaip? Kodėl?

Nes Riveranas — mano senelio pilis ir joje bus mano brolis Robas , norėjo atsakyti ji. Bet tik prikando lūpą ir vėl suvyniojo žemėlapį.

— Tiesiog būsime. Jei tik pavyks iki jo nusigauti.

Arija pirma vėl sėdo į balną. Jai buvo nemalonu slėpti nuo Pyragėlio tiesą, bet savo paslapties mergaitė jam neatskleidė. Gendris jos paslaptį žinojo, bet tai buvo visai kas kita. Gendris taip pat turėjo ką slėpti, nors, rodės, nė pats gerai nežinojo, ką.

Tą dieną Arija privertė juos paspartinti žingsnį, įsidrąsinusi leido arklius risčia, o kartais, kai jai prieš akis atsiverdavo gerokas lygaus lauko plotas, paragindavo, kad lėktų šuoliais. Tačiau šuoliuodavo jie gana retai. Kuo toliau, tuo apylinkės darėsi kalvotesnės. Kalvos buvo neaukštos, o jų šlaitai nestatūs, bet jos, rodės, niekada nesibaigs, ir jojikai greitai pavargo kilti ir leistis, o netrukus apsižiūrėjo traukiantys palei upokšnių vagas ir per labirintą negilių miškingų slėnių, kur medžių šakos buvo tankiai suaugusios ir susipynusios į žalią, nepermatomą skliautą.

Kartais ji pasiųsdavo Pyragėlį ir Gendrį pirmyn, o pati pagrįždavo, taip mėgindama supainioti pėdsakus, ir kiekvieną akimirką atidžiai klausydavosi, ar neišgirs, kad yra persekiojami. Per lėtai , tarė ji sau prikandusi lūpą, mes per lėtai jojame, jie tikrai mus sugaus . Kartą, žvelgdama nuo kalvos viršūnės, slėnyje, kurį jau buvo prajoję, ji pamatė per upokšnį brendančius kažkokius tamsius pavidalus ir akimirksnį nusigando, kad juos vejasi Ruzo Boltono raiteliai, bet įsižiūrėjusi atidžiau suprato, kad tai — tik vilkų gauja. Prisidėjusi delnus prie burnos, ji užkaukė: Aaaūūū, aaaūūū! Kai stambiausias gaujos vilkas pakėlęs galvą taip pat atsakė kauksmu, Ariją nukrėtė šiurpas.

Apie vidurdienį Pyragėlis pradėjo skųstis. Sakė, girdi, jam sopa užpakalį, balnas nutrynė vidinę šlaunų pusę, be to, jis būtinai turįs pamiegoti.

— Aš toks pavargęs, kad tuoj nukrisiu nuo arklio.

Arija žvilgtelėjo į Gendrį.

— Jei nukris, kaip manai, kas jį greičiau ras: vilkai ar Kojakirčiai?

— Vilkai, — atsakė Gendris. — Jų uoslė geresnė.

Pyragėlis išsižiojo kažko sakyti, bet tuoj pat užsičiaupė. Nuo arklio jis nenukrito. Netrukus vėl ėmė lynoti. Nušvintant saulės jie taip ir nepamatė. Oras vėso, balsvų ūkanų liežuviai rangėsi tarp pušų ir plito po tuščius ugnies nusiaubtus laukus.

Gendriui buvo taip pat sunku, kaip ir Pyragėliui, tik jis buvo pernelyg užsispyręs, kad skųstųsi. Berniukais juodais vešliais plaukais nepatogiai sėdėjo balne, o jo veide atsispindėjo nenugalimas ryžtas, bet Arija aiškiai matė, kad joti jis nepratęs. Man nederėjo to pamiršti , dingtelėjo jai. Arija jodinėjo nuo pat ankstyvos vaikystės — iš pradžių poniais, paskui tikrais arkliais, bet Gendris ir Pyragėlis gimė mieste, o mieste gyvenantys prasčiokai vaikščiodavo pėsti. Tiesa, paėmęs juos iš Karaliaus Uosto, Jorinas pasirūpino, kad berniukai keliautų raiti, bet sėdėti ant asilo nugaros ir Karališkuoju keliu plumpinti paskui vilkstinę buvo viena, o joti per laukinį mišką ir išdegintus laukus ant arklio, kurį kažkas vejasi, — visai kas kita.

Arija suprato, kad viena galėtų keliauti daug greičiau, bet negalėjo jų palikti. Tie berniukai buvo jos būrys, jos draugai, — vieninteliai gyvi jai likę draugai, — ir jei ne ji, jiedu saugiai tebegyventų Harenhole: Gendris lietų prakaitą prie savo žaizdro, o Pyragėlis virtuvėje. Jei Smarkieji mus sučiups, sakysiu, kad esu Nedo Starko duktė ir Šiaurės karaliaus sesuo. Liepsiu jiems, kad palydėtų mane pas brolį ir neskriaustų Pyragėlio ir Gendrio . Bet gali būti, kad jie nepatikės, o jei ir patikėtų… Lordas Boltonas buvo jos brolio vėliavininkas, bet vis tiek kėlė jai siaubą. Neleisiu, kad jie mus sugautų , tyliai prisiekė sau Arija, tiesdama ranką per petį ir pirštais liesdama rankeną kalavijo, kurį jai nudžiovė Gendris. Neleisiu .

Vėlyvą popietę jie įveikė miškingą plotą ir atsidūrė prie upės krantų. Pyragėlis garsiai ir džiaugsmingai šūktelėjo:

— Trišakis! Dabar belieka traukti prieš srovę, kaip ir sakei. Jau beveik atjojome!

Arija prikando lūpą.

— Nemanau, kad čia Trišakis. — Nuo lietaus upė buvo ištvinusi ir vis tiek negalėjo būti platesnė nei trisdešimt pėdų. Ji prisiminė, kad Trišakis gerokai platesnis. — Ši upė per maža, kad būtų Trišakis, — tarė ji berniukams, — be to, taip toli dar nenusigavome.

— Nusigavome, — paprieštaravo Pyragėlis. — Jojome visą dieną, beveik nebuvome sustoję. Turėjome sukarti ilgą kelią.

— Geriau dar kartą pažvelkime į žemėlapį, — įsiterpė Gendris.

Arija nulipo nuo arklio, išėmė žemėlapį ir jį išskleidė. Lietaus lašai teškeno į išdirbtą avies odą ir srovelėmis bėgo žemyn.

— Manau, mes kažkur čia, — pasakė Arija, bakstelėdama pirštu, o abu berniukai atidžiai žiūrėjo jai per petį.

— Bet tada išeitų, — tarė Pyragėlis, — kad mes vos iš vietos pajudėjome. Žiūrėk, Harenholas čia, prie tavo piršto, tu jį beveik lieti . O juk visą dieną jojome!

— Kol pasieksime Trišakį, mums dar teks įveikti daugybę mylių, — nenusileido ji. — Iki tos upės turėsime joti daug dienų . Tikriausiai čia kita upė, kuri nors iš šių, matai? — Ir ji parodė Pyragėliui kelias plonesnes mėlynas kreives, išrangytas žemėlapį piešusio žmogaus, ir po kiekviena iš jų dailyraščiu buvo užrašytas pavadinimas. — Daris, Žaliasis Obuolys, Mergelė… štai, Mažasis Gluosnis, čia galėtų būti kaip tik jis.

Pyragėlis pakėlė akis nuo plonytės kreivės ir pažvelgė į upę.

— Man ji neatrodo tokia maža…

Ir Gendris žiūrėjo suraukęs kaktą.

— Ta, kurią dabar rodai, įteka į šitą, matai?

— „Didysis Gluosnis“, — perskaitė ji.

— Taigi, į Didįjį Gluosnį. Žiūrėk, o Didysis Gluosnis įteka į Trišakį, tad, laikydamiesi jo, galėtume pasiekti upę, kurios ieškome, tik turėtume traukti pasroviui, o ne prieš srovę. Bet jei ši upė visai ne Mažasis Gluosnis, o ta, kuri pažymėta čia…

— „Sraunusis upokšnis“, — garsiai perskaitė Arija.

— Žiūrėk, jis daro vingį ir teka į pietus link ežero, atgal prie Harenholo. — Gendris pirštu brūkštelėjo kreivę žemėlapyje.

Pyragėlis išsigandęs išpūtė akis.

— Ne! Jie mus tikrai nužudys.

— Turime žinoti, kokia čia upė, — primygtinai pareiškė Gendris. — Tiesiog turime tai žinoti.

— Bet nežinome . — Gal žemėlapyje prie melsvų gyslelių ir buvo užrašyti pavadinimai, bet niekas nebuvo jų užrašęs upių pakrantėje. — Nejosime nei pasroviui, nei prieš srovę, — ryžtingai tarė Arija vyniodama žemėlapį. — Persikelsime per upę ir josime toliau į šiaurę, kaip iki šiol.

— Ar arkliai perplauks? — ėmė nerimauti Pyragėlis. — Čia atrodo gilu , Ari. Gal ir gyvačių yra?

— Tu tikra, kad jojame į šiaurę? — paklausė Gendris. — Tos kalvos… O jei nė patys nepajutome, kaip apsukome ratą?..