George Martin: Kardų audra

— Broliai, — prabilo jis, — Nakties sargybos vyrai.

Vyrai! — paleido gerklę jo varnas. Vyrai! Vyrai!

— Iš kalnų, traukdami palei Balsvąją upę, link mūsų žygiuoja tyržmogiai. Pasak Torino, jų vilkstinė mus pasieks po dešimties dienų. Labiausiai patyrę kariai lydės Harmos Šungalvės vežimą. Kiti greičiausiai jos ariergarde arba laikydamiesi netoli paties Menso Plėšiko. Kituose vilkstinės tarpuose karių bus visai nedaug. Jie turi galvijų, mulų, arklių, bet… ne kažin kiek. Dauguma karių eina pėsti, jie prastai ginkluoti ir dar prasčiau pasiruošę kovai. Jų ginklai — greičiausiai iš akmens ir kaulo, o ne iš plieno. Be to, jie apsikrovę moterimis, vaikais, avių ir ožkų bandomis ir visokia kitokia manta. Trumpai tariant, nors jų pajėgos gausios, jie pažeidžiami ir… nežino, kad mes čia . Ar bent jau turime melstis, kad nežinotų.

Jie žino , tarė sau Četas. Prakeiktas senas pūzre, jie žino, tai aišku kaip dieną. Juk Korinas Pusrankis negrįžo, ar ne? Džarmanas Bakvelas irgi. Jei kuris nors iš jųdviejų pateko į nelaisvę, puikiai supranti, kad tyržmogiai jau bus atrišę jiems liežuvius.

Į priekį žingtelėjo Smolvudas.

— Mensas Plėšikas ketina pralaužti Sieną ir įtraukti Septynias Karalystes į kruviną karą. Bet mes ne iš kelmo spirti. Rytoj patys jį pulsime.

— Dar prieš auštant išjosime sutelkę visas savo pajėgas, — per susirinkusių vyrų minią nuvilnijus šurmuliui paskelbė Senasis Lokys. — Trauksime į šiaurę, o paskui padarysime lankstą į vakarus ir užsiimsime pozicijas. Kai apsigręšime, Harmos vilkstinė jau seniai bus praėjusi Pirmųjų Žmonių Kumštį. Speigilčių prieškalnės išraižytos siaurų ir vingrių slėnių, puikiai tinkančių pasalai. Tyržmogių vilkstinė bus nusidriekusi daugybę mylių. Reikia užpulti juos keliose vietose iš karto ir sudaryti įspūdį, kad mūsų čia trys tūkstančiai, o ne trys šimtai.

— Smogsime visa jėga ir pasitrauksime jų raiteliams nespėjus persigrupuoti ir pasiruošti susirėmimui, — vėl prabilo Torinas Smolvudas. — Jei ims mus persekioti, pavedžioję juos už nosies, tiesiog dingsime, tada apsisuksime ir vėl pulsime, tik jau kitą vilkstinės vietą. Sudeginsime jų vežimus, išblaškysime gyvulių bandas ir išskersime tiek žmonių, kiek tik jėgos leis. Net patį Mensą Plėšiką nudėsime, jei tik jį rasime. Jei tyržmogiai neatsilaikę grįš į savo lūšnas, vadinasi, mes laimėjome. Jei ne, puldinėsime juos iki pat Sienos ir pasirūpinsime, kad jų nueitą kelią žymėtų lavonai.

— Bet jų tūkstančiai! — šūktelėjo kažkas Četui už nugaros.

— Mes visi žūsime. — Tai buvo iš baimės pažaliavusio Meislino žodžiai.

Žūsime! — karktelėjo Mormonto varnas, plasnodamas juodais sparnais. Žūsime, žūsime, žūsime!

— Daug mūsų žus, — pripažino Senasis Lokys. — Gal net visi padėsime galvas. Bet, kaip kadaise pasakė vienas lordas vadas, todėl mes ir rengiamės juodais drabužiais. Prisiminkite savo priesaiką, broliai. Esame kalavijai tamsoje, pylimų sergėtojai…

— Nuo šalčio ginanti ugnis, — pridūrė seras Maladoras Lokas, traukdamas savo ilgąjį kalaviją.

— Aušrą nešanti šviesa, — vienu balsu pritarė kiti ir iš makštų buvo ištraukta daugiau kalavijų.

Ir kai jų pavyzdžiu pasekė visi broliai, kai į viršų iškilo beveik trys šimtai kalavijų ir beveik tiek pat vyrų sušuko: Ragas, žadinantis miegančius! Skydas, sergintis žmonių karalystes! — Četui neliko nieko kita, tik prisidėti prie minios. Nuo vyrų pučiamo kvapo ore tvyrojo ūkana, o kalavijų plienas tviskėjo apšviestas laužo liepsnų. Četas buvo patenkintas, kad Larkas, Švelniapėdis ir Donelis Hilas Meilusis taip pat neatsiliko ir elgėsi taip, tarsi būtų buvę tokie pat kvailiai kaip visi. Taip ir turėjo būti. Nėra prasmės išsišokti, kai laukti liko tiek nedaug.

Nutilus šauksmams, jis vėl išgirdo šaižų pro pylimo akmenis besiskverbiančio vėjo švilpesį. Laužų liepsnos plaikstėsi ir virpėjo, tarsi ir joms būtų buvę šalta, ir staiga įsiviešpatavusioje tyloje Senojo Lokio varnas dar kartą garsiai kranktelėjo: Žūsime!

Gudrus paukštis , dingtelėjo Četui, kai vadai leido jiems visiems skirstytis ir įspėjo šiąnakt iki soties prisivalgyti ir gerai pailsėti. Četas palindo po kailiais šalia savo šunų, vis sukdamas galvą dėl to, kas galėtų nepavykti. O jei dėl tos prakeiktos priesaikos kuris nors iš jo vyrų ims ir apsigalvos? Arba Mažasis Polas pamirš ir pamėgins nužudyti Mormontą per antrą, o ne per trečią sargybos pamainą? Arba Meisliną įveiks baimė, arba kas nors išduos, arba…

Bet netrukus jis susigriebė atidžiai besiklausantis nakties garsų. Vėjo cypavimas tikrai priminė inkščiantį kūdikį, be to, kartkartėmis jo ausis pasiekdavo vyrų balsai, arklių prunkštimas, lauže degančios pliauskos spragtelėjimas. Bet nieko daugiau. Kaip tylu …

Netrukus jam prieš akis iškilo Besos veidas. Ne peilį ketinau į tave įsmeigti , norėjo pasakyti jai Četas. Priskyniau tau gėlių: laukinių rožių, bitkrėslių, aguonų — visą rytą sugaišau. Širdis taip smarkiai daužėsi, kad jis baiminosi, jog tas tuksėjimas neprikeltų stovyklos. Visa barzda aplink jo burną apšarmojo. Kodėl staiga prisiminiau Besą? — paklausė savęs jis. Kai anksčiau apie ją pagalvodavo, visada prisimindavo tik kaip ji atrodė mirdama. Kas jam atsitiko? Pajuto, kad trūksta oro. Gal buvo užmigęs? Jis pakilo, atsiklaupė ir jo nosį palietė kažkas drėgnas ir šaltas. Četas pažvelgė į dangų.

Snigo.

Četas pajuto skruostais besiritančias ir šąlančias ašaras. Tai neteisinga! — norėjo surikti. Sniegas niekais pavers visa, kam jis taip ilgai ruošėsi, sužlugdys visus kruopščiai kurtus jo planus. O snigo smarkiai: visur aplink krito didelės purios snaigės. Kaip jie sniege ras savo maisto atsargų slėptuves ir žvėrių išmintą taką, kuriuo ketino traukti į rytus? Vytis mums, sprunkantiems per ką tik iškritusį sniegą, jiems neprireiks nei Daiveno, nei Baneno . Be to, sniegas užmaskuodavo žemės reljefą, ypač naktį. Arklys galėjo suklupti kanopa užkliudęs šaknį arba užminti ant akmens ir nusilaužti koją. Mes žuvę , viską supratęs, tarė sau Četas. Žuvę, nors dar nespėjome nė žingsnio žengti. Mes pralaimėjome . Dėlių rinkiko sūnus negyvens kaip lordas, neturės nei pilies bokšto, kurį galėtų vadinti savu, nei žmonų, nei karūnų. Vien tyržmogio kalavijo paleistus vidurius, o paskui — antkapiu nepažymėtą kapą. Sniegas viską iš manęs atėmė… prakeiktas sniegas…

Sniegas ir vėl jį pražudė. Sniegas ir tas jo prijaukintas paršelis.

Četas atsistojo. Jo kojos buvo sustirusios, o per krentančių snaigių šydą tolumoje šviečiantys deglai atrodė tarsi blausios, gelsvai rausvos liepsnelės. Četui rodės, tarytum jį pultų debesis blyškių šaltų vabzdžių. Jie tūpė jam ant pečių, ant galvos, lindo į nosį ir akis. Keikdamasis Četas mėgino juos nusibraukti. Semvelis Tarlis … — prisiminė jis. Serą Kiauliuką vis tiek galėčiau nudėti . Apsivyniojęs veidą kaklaskare ir užsitraukęs ant galvos gobtuvą, jis nužingsniavo per stovyklą ten, kur miegojo tas niekšas.

Snigo taip smarkiai, kad Četas pasiklydo tarp palapinių, bet pagaliau pamatė storulį, įsitaisiusį jaukioje užuovėjoje tarp akmens ir varnų narvų. Tarlis gulėjo įsiknisęs po krūva juodos vilnos antklodžių ir gauruotų kailių. Jį jau buvo beuždengiąs sniego patalas. Tarlis atrodė panašus į minkštą apvalų kauburį. Četui traukiant iš makštų durklą, tyliai sušiugždėjo oda slystantis plienas. Vienas iš varnų kranktelėjo. Sniegas , atsiliepė kitas, juodomis akimis spoksodamas pro narvo virbus. Sniegas , tarsi pats sugalvojęs, kranktelėjo ir pirmasis. Atsargiai statydamas pėdas, Četas praslinko pro paukščius. Kairės rankos delnu jis tuoj užspaus storuliui burną, kad niekas negirdėtų jo riksmo, o tada…