George Martin: Kardų audra

Seras Kiauliukas spindėjo iš laimės. Pažvelgęs į jį, būtum galėjęs pamanyti, kad kažką nuveikė . Bet pamačius Četą su šunimis, jo lūpų kampučiai nusviro, o šypsena akimirksniu išblėso.

— Pataikei į medį, — tarė Četas. — Žiūrėsime, kaip šaudysi, kai čia pasirodys Menso Plėšiko vyrai. Jie nestovės ten išskėstomis rankomis, šlamėdami lapais, — nė nesvajok. Jie puls tave garsiai rėkdami ir galiu lažintis, kad iš karto primyši kelnes. Vienas jų įsodins kirvapentę į tavo kiaulišką tarpuakį. Paskutinis garsas, kurį prieš pakratydamas kojas girdėsi, bus tavo kaukolę knežinančio kirvio dunkstelėjimas.

Storulis ėmė tirtėti. Paniurėlis Edas uždėjo Četui ranką ant peties.

— Broli, — ramiai pareiškė jis, — tik todėl, kad taip nutiko tau, dar nereiškia, jog tą patį teks patirti ir Semveliui.

— Apie ką čia šneki, Toletai?

— Apie kirvį, perskėlusį tau kaukolę. Ar tiesa, kad pusė tavo smegenų ištekėjo ant žemės ir jas surijo šunys?

Stuomeningas ir storžievis Grenas nusikvatojo, ir net Semvelis Tarlis, nors ir blankiai, šyptelėjo. Četas spyriu paragino arčiausiai buvusį šunį, stipriai trūktelėjo pasaitus ir ėmė kopti šlaitu. Gali sau šypsotis, sere Kiauliuk. Pažiūrėsime, kas juoksis šiąnakt . Jis tik gailėjosi, kad greičiausiai nespės nudėti ir Toleto. Paniuręs kvailys arklio snukiu, — štai kas jis .

Įkalnė buvo stati ir įveikti ją nebuvo lengva, net ir šioje stovyklos pusėje, kurioje šlaitas atrodė pats nuožulniausias. Įveikę dalį kelio, šunys, matyt, tikėdamiesi, kad netrukus bus pašerti, ėmė skalyti ir tampyti pasaitus. Užuot paleidęs šunis laisvai, Četas vėl pavaišino juos bato spyriu, o didelį bjaurų šunį, šiepusį prieš jį dantis, perliejo botagu. Įveikęs pylimą ir pririšęs šunis, jis nuėjo pranešti, kaip sekėsi.

— Pėdsakai ten buvo, kaip Milžinas ir sakė, bet šunys jais nesekė, — pranešė Četas Mormontui, stovėdamas priešais jo didelę juodą palapinę. — Ten, prie upės, galėjo būti likę ir seni pėdsakai.

— Gaila… — sumurmėjo lordas vadas Mormontas — plikas senis žila, susišiaušusia barzda, ir ne tik iš jo balso, bet ir iš išvaizdos galėjai spręsti, kad jis labai nuvargęs. — Mums visiems būtų pravertęs gabalas šviežios mėsos. — Ant jo peties tupintis varnas linkčiodamas galvą pakartojo: Mėsos. Mėsos. Mėsos.

Galėtume išsivirti tuos prakeiktus šunis , dingtelėjo Četui, bet burnos jis nepravėrė, kol Senasis Lokys neliepė jam eiti. Tai paskutinis kartas, kai turiu nulenkti galvą šiam seniui , patenkintas pagalvojo jis. Jam atrodė, kad šaltis dar labiau stiprėja, nors būtų galėjęs prisiekti, jog tai — neįmanoma. Nuliūdę šunys susispietė ant sušalusio ir sukietėjusio purvo ir Četui beveik kilo pagunda glaustis į krūvą drauge su jais. Bet tik užsivyniojo juodos vilnos kaklajuostę ant smakro, palikęs siaurą plyšį burnai. Četas atkreipė dėmesį, kad judant šilčiau, tad, neskubėdamas ir nešinas keliais rūgštlapiais, ėmė sukti ratą aplink stovyklą, dalijosi kąsneliu kitu šio kramtalo su sargybą einančiais juodaisiais broliais ir klausėsi, ką jie šneka. Nė vienas tą dieną budėjusių vyrų su slaptu jo sumanymu neturėjo nieko bendra, bet Četui vis tiek magėjo susigaudyti, ką jie galvoja.

O šie daugiausia niurnėjo, kad lauke velniškai šalta.

Šešėliams tįstant, ėmė stiprėti vėjas. Skverbdamasis pro pylimo akmenis jis spigiai ir plonai kaukė.

— Negaliu pakęsti to švilpesio, — pasakė mažasis Milžinas. — Vėjas cypia kaip krūmuose pamestas kūdikis, verksmingai prašantis pieno.

Apsukęs ratą Četas grįžo prie šunų, o ten jo laukė Larkas.

— Vadai vėl susirinko Senojo Lokio palapinėje ir kažką įnirtingai aptarinėja.

— Tokie jau jie yra, — gūžtelėjo Četas. — Visi jie, išskyrus Bleiną, kilmingieji, o tokiems galvos svaigsta ne tik nuo vyno, bet ir nuo žodžių.

Larkas nedrąsiai žingtelėjo arčiau.

— Tas bukagalvis vis nesiliauja tauškęs apie paukštį, — įspėjo jis Četą ir apsižvalgė norėdamas įsitikinti, kad niekas jų negirdi. — Dabar ėmė klausinėti, ar kartu su maisto atsargomis paslėpėme ir grūdų tam prakeiktam padarui.

— Juk tai varnas, — tarė Četas. — Jis minta dvėsena.

Larkas išsišiepė.

— Kad ir jo dvėsena?

Arba tavo . Četo galva, to stipruolio jiems reikėjo labiau nei Larko.

— Laukis drebėjęs dėl Mažojo Polo. Žiūrėk savo darbo, o jis padarys savąjį.

Kol atsikratė Seserinio ir atsisėdo galąsti kalavijo, mišką palengva ėmė gaubti sutemos. Darbuotis su pirštinėmis buvo velniškai sunku, bet nusimauti jų Četas neketino. Kai oras toks šaltas, kiekvienas kvailys, palietęs plieną nuoga ranka, rizikavo netekti lopinio odos.

Saulei nusileidus šunys ėmė inkšti. Četas davė jiems vandens ir apkeikė.

— Dar pusė nakties ir sulauksite savo puotos.

O pats užuodė vakarienę.

Kai iš virėjo Heiko rankų Četas atsiėmė žiauberę sužiedėjusios duonos ir dubenį pupų sriubos su kumpiu, prie laužo, ant kurio buvo verdamas valgis, budėjo Daivenas.

— Miške per daug tylu, — pasakė senasis eigulys. — Prie tos upės nėra varlių, tamsoje neišgirsi ūbaujant pelėdų. Tokios tylos miške dar nesu girdėjęs.

— Tavo dantys irgi klaksi kaip negyvi, — tarstelėjo Heikas.

Daivenas sukaukšėjo savo mediniais dantimis.

— Ir vilkų nėra. Anksčiau būdavo, o dabar nebėra. Kaip manai, kur jie pasitraukė?

— Kur šilčiau, — įsiterpė Četas.

Iš gero tuzino prie laužo sėdinčių brolių keturi buvo jo žmonės. Valgydamas Četas prisimerkęs kiekvieną iš jų atidžiai nužvelgė, — norėjo įsitikinti, ar nepamatys ženklų, kad kuris nors ima svyruoti. Dirkas atrodė visai ramus: kaip ir kiekvieną vakarą sėdėjo ir tylėdamas galando savo durklo ašmenis. Donelis Meilusis laidė juokelius. Jo dantys buvo balti, lūpos putlios ir rausvos, o vešlios gelsvos garbanos laisvai krito ant pečių, — jis tvirtino esąs kažkurio iš Lanisterių pavainikis sūnus. Gal ir nemelavo. Četas niekino ir skaisčiaveidžius vaikinus, ir pavainikius. Bet Donelis Meilusis, rodos, tvirtai laikėsi savo apsisprendimo.

Daug labiau Četas nerimavo dėl eigulio, kurį broliai vadino Medpjoviu, — tokią pravardę jis gavo veikiau dėl garsaus knarkimo, o ne dėl medžių pjovimo. Dabar jis taip blaškėsi, kad, rodės, daugiau niekada neužknarks. Dar prasčiau atrodė Meislinas. Četas matė jo veidu srūvant prakaitą, nors pūtė šaltas vėjas. Apšviesti laužo šviesos, prakaito lašeliai tviskėjo nelyginant daugybė drėgnų brangakmenių. Negana to, Meislinas nevalgė, tik spoksojo į savo sriubą taip, tarsi nuo jos kvapo jį būtų pykinę. Jo nereikėtų paleisti iš akių , pagalvojo Četas.

— Susirinkti! — staiga riktelėjo tuzinas gerklių ir tas šūksnis akimirksniu pasiekė kiekvieną ant kalvos įsikūrusios stovyklos kampelį. — Nakties sargybos vyrai! Susirinkite prie didžiojo laužo!

Suraukęs kaktą, Četas baigė srėbti sriubą ir nusekė paskui kitus.

Priešais laužą stovėjo Senasis Lokys, o jam už nugaros buvo išsirikiavę Smolvudas, Lokas, Vitersas ir Bleinas. Mormontas vilkėjo mantiją iš storo juodo kailio, o jam ant peties tupėjo varnas, snapu valydamasis juodas plunksnas. Nieko gera čia nebus . Četas įsispraudė tarp Rudojo Bernaro ir kelių vyrų iš Šešėlių bokšto. Kai susirinko visi, išskyrus miške buvusius žvalgus ir ant pylimo budinčius sargybinius, Mormontas atsikrenkštė ir nusispjovė. Nespėjęs nukristi, spjaudalas sušalo į ledą.