Кирстен Уайт - Paranormalūs

– O kas atsitiktų, jeigu jie susektų žinutę?

Nusišypsojau ir dėdamasi nerūpestinga paaiškinau:

– Hm, įkištų mane į kalėjimą už išdavystę, iki gyvos galvos. Galbūt. Nors kažin – ką jie be manęs darytų? Be to, manau, kad Rakelė mane užstotų. Gal pavyktų kaip nors išsisukti, – man dar nėra tekę dalyvauti drausminiame svarstyme. Vien nuo tos minties nukrėtė šiurpas.

Lendas papurtė galvą.

– Atleisk ir pamiršk. Neverta taip rizikuoti.

– Tikrai verta, jei manai, kad ta informacija, kurią turime, gali padėti tavo grupei išaiškinti ir sustabdyti tą padarą.

Hm, nejau staiga pasidariau drąsuolė? Ar čia kokia kita priežastis?

– Jei mus abu uždarys, nieko nelaimėsime. Aš turiu ir kitą tikslą, ne tik surasti ir sustabdyti žudiką.

Susiraukiau. Kad ir kaip man patiko Lendas, jeigu jis paprašys padėti jam sunaikinti TKABA, turėsiu atsisakyti. Gal tai ir netobula organizacija, tačiau ji daro daug gerų darbų. Asmeniškai aš jausčiausi daug saugesnė pasaulyje, kuriame netrukdomi nesibasto vampyrai ir raganos bei visa kita šliaužiojanti, ropojanti, kraują siurbianti ir žmones ėdanti bjaurastis.

– O koks tas kitas tavo tikslas?

– Noriu ištraukti tave iš čia.

– Turėjai omeny, jog nori, kad aš tave ištraukčiau iš čia?

Jis paėmė mano ranką – ak, vėl. Nutirpau iš laimės.

– Ne, turėjau omeny, kad noriu tau padėti išsikrapštyti iš čia. Tu neturi taip gyventi. Tu nusipelnei geresnio gyvenimo. Pavyzdžiui, rakinamos spintelės.

– Ir vairuotojo pažymėjimo?

– Na, nenorėk visko iš karto!

Nusišypsojau. Nors ir kaip troškau iš čia ištrūkti ir gyventi tikrą gyvenimą (kad ir koks jis būtų: neapsimetinėju, nelabai apie tai išmanau), niekada negalvojau, kad taip galėtų atsitikti iš tikrųjų. Jei aš priskirta prie antgamtinių būtybių, esu visiškai pavaldi TKABA. Vadinasi, negaliu prieš dvi savaites tėkšti ant stalo pareiškimo, kad išeinu iš darbo, ir pasipustyti padų.

Supypsėjo komunikatorius. Sugraibiau jį laisva ranka. Nė už ką neištrauksiu savo rankos, kol Lendas pats jos nepaleis. Liečiau jo odą ir tas pojūtis su niekuo nepalyginamas, tokia ji buvo glotni ir švelni. Jau nekalbant apie kūnu sklindančius šiurpuliukus, kurie neturėjo nieko bendra su antgamtiškumu.

Dirstelėjau į ekraną. Liša.

– Kas atsitiko?

– Dumk į Duomenų apdorojimo skyrių. Turim bėdą. Rakelė grįžta kartu su prižiūrėtojais. Jie neturi aptikti tavęs pas Lendą.

– Nešdinuosi tuojau pat. Ačiū, Liša, – prikabinau komunikatorių prie diržo. Liša visuomet manimi rūpinasi. – Nežinau, kas vyksta, bet Rakelė grįžta į Centrą su būriu didelių viršininkų, todėl geriau jau eisiu.

Prieš paleisdamas jis lengvai spustelėjo man ranką, dėl to širdis krūtinėje ėmė šokti pasiutpolkę.

– Tai pasimatysime vėliau.

Nulėkiau į Duomenų apdorojimo skyrių. Liša jau buvo puolusi į paniką.

– Kas atsitiko? – iš jos veido išraiškos spėjau, kad šį kartą atsitiko kažkas rimta, ir aš ne juokais išsigandau.

– Šiandien užpultas Birmingamo sekimo ir paskirstymo centras Anglijoje.

– Palauk, užpultas? Ką reiškia užpultas?

– Visos antgamtinės būtybės žuvo, – šitie žodžiai, ištarti bejausmiu roboto balsu, nuskambėjo taip kraupiai, kad nežinojau, ką ir galvoti.

– Ar tai… tas pats padaras?

– Taip. Jie negyvi, jokių ginklų pėdsakų ar kitokių požymių, kaip buvo nužudyti.

– Ar kas nors ką nors matė?

– Ne. Tas centras labai mažas. Nė vienas iš žmonių nieko nematė.

Tai jau šis tas. Akivaizdu, kad tas padaras nepersekioja žmonių. Lengviau atsidusau, bet tuoj prisiminiau, kad aš ne visai žmogus. Taigi nėra ko džiaugtis.

– Dar kas nors?

– Kol kas nežinau visų smulkmenų. Veikiausiai bus paskelbta ypatingoji padėtis.

– Kas tai?

Prieš atsakydama undinė minutę delsė. Stebėjau, kaip jos akys bėgioja po tą daugybę ekranų, kuriuos ji valdė. Dedu galvą, kad Liša dirbo už dvidešimt žmonių.

– Ypatingoji padėtis – kai visi agentai ir prižiūrimos antgamtinės būtybės iš filialų ir aplinkinių padalinių perkeliami į Centrą. Kai visi saugūs, paskelbiamas griežtos izoliacijos režimas – niekas negali nei įeiti į Centrą, nei iš jo išeiti.

– Ot velnias, tai rimta. O kada visa tai prasidės?

– Turime būti saugūs po dviejų valandų, – reikia pripažinti, kad TKABA, kaip vyriausybinė organizacija, veikė gana operatyviai.

– Ir kiek laiko tęsis ta ypatingoji padėtis?

– Kol jie nebus tikri, kad pavojus praėjo.

– Vadinasi, ilgai.

– Sunku pasakyti. Palauk, pasirodė naujos informacijos, turiu ją apdoroti, – ir ji nutilo, dabar tematė vien savo ekranus. Norėčiau, kad Liša nebūtų įkalinta tame stikliniame rezervuare. Nors buvo geriausia mano draugė, kartais atrodė visiškai nepasiekiama.

Mano dėmesį patraukė akinamai baltas durų kontūras, atsiradęs baltoje sienoje. Pro duris įžengė Rakelė su elfu. Kažin, kada atvyks prižiūrėtojai? Keletą jų esu mačiusi anksčiau, kai oficialiai buvo įkurta TKABA. Nedaug atsimenu, tik kad jie nuolat glostė man galvą ir man tai baisiai nepatiko.

Rakelė atrodė taip, tarsi per pastarąsias kelias dienas būtų pasenusi dešimčia metų.

– Skelbk ypatingąją padėtį, – liepė ji, nesiteikusi pasilabinti, bent jau linktelėti Lišai ar paklausti, kaip šiandien vanduo.

– Ypatingoji padėtis paskelbta, – atraportavo Liša mosuodama rankomis tarp ekranų. Judesiai buvo greiti ir tikslūs.

– Iškviesk kitus elfus, – įsakė Rakelė ją atgabenusiam elfui. Nepatenkintas elfas atvėrė sienoje kitą angą ir dingo joje.

Pagaliau Rakelė pastebėjo mane.

– O, Eve, sveika. Gerai, kad tu čia. Mums reikia pasikalbėti.

– Taip, tikrai reikia.

Kol susiruošiau rėžti kalbą, kurią mintyse repetavau nuo tada, kai nusprendžiau padėti Lendui, sienoje vėl išryškėjo švytintis kontūras ir iš tamsos atsivėrė didžiulė anga. Per ją ėmė žengti elfai – tokios daugybės dar nebuvau regėjusi. Nemaniau, kad tiek jų tarnauja agentūrai – mažiausiai šimtas.

Spoksojau sužavėta, negalėdama atitraukti akių. Net ir vienas elfas gali pakerėti savo grožiu, o kai jų šitiek – tikra palaima akims, jų stulbinamas grožis pribloškė mane kaip potvynio banga, nuo kurios niekur nepasislėpsi. Negalėjau susikaupti, todėl blogai girdėjau, ką jiems sakė Rakelė. Nors stovėjau pritrenkta jausmų pertekliaus, kai ką pastebėjau, kai ką, ko anksčiau niekada nemačiau.

Elfų drabužiai nedaug skiriasi nuo žmonių, tik visuomet atrodo senesni, dailesni ir kartu paprasti. Dauguma vyriškosios lyties elfų vaikšto atsagstytais marškiniais, apnuoginę krūtinę. (Man vis norisi nusukti akis, nes jie neturi nei spenelių, nei bambų.) Elfai visuomet apgaubti švelnaus švytėjimo, tačiau tik dabar ant jų kūnų pastebėjau ryškesnę dėmę – ten, kur, kaip spėjau, buvo jų širdis. Gal ir nieko tokio, tačiau ta dėmė kažkodėl iš karto patraukė mano dėmesį. Vyliausi, kad tai niekaip nesusiję su dabar irgi švytinčia manąja širdimi.

Paskui ėmiau apžiūrinėti elfų veidus. Dauguma jų buvo nepatenkinti ir kartu abejingi viskam, kas žmogiška, – kaip visada. Bet pastebėjau ir kitokių, jie stovėjo atskira grupele, primerktose akyse šoko klastingi žiburėliai, tarsi viskas, kas čia vyksta, juos linksmintų. Tie žvilgsniai privertė mane įsitempti: jeigu elfams linksma – gera nelauk. Ir tada mano akys susitiko su Reto. Jis stovėjo atskirai nuo tos grupelės, bet šypsojosi plačiau už visus.