Кирстен Уайт - Paranormalūs

Ir tada kai ką prisiminiau: kai mane pasiuntė gaudyti raganos, pamečiau savo krepšį su sekimo įtaisais.

Penkiais sekimo įtaisais.

Dvidešimt pirmas skyrius

PRASTI POPIERIAI

Po kiek laiko pabandžiau vėl susisiekti su Liša vaizdo ekranu, tačiau kanalas buvo užimtas. Viena ranka spaudžiau komunikatoriaus mygtukus, kita greitosiomis aviausi batą. Nusikeikiau – ir vėl užimta. Skubėdama įspraudžiau koją į kitą batą, per skubą vos nenugriuvau, sugriebiau Elą, durklą ir iššokau į koridorių melsdamasi, kad mano spėjimas nepasitvirtins, kad tai tik nelemtas aplinkybių sutapimas. Nesigirdėjo jokių pavojaus sirenų, o tai reiškė, kad viskas gerai. Viskas ir turėjo būti gerai.

Netoli Duomenų apdorojimo skyriaus pasukusi už kampo netikėtai paslydau, šleptelėjau ant sėdynės ir skaudžiai atsitrenkiau petimi į sieną. Ant grindų telkšojo balutė ir mano tamprės kiaurai peršlapo. Man užėmė kvapą. Nuojauta nesakė nieko gera. Kuo greičiau atsistojau, žengiau dar kelis žingsnius, vėl vos nenuvirtau, ir delnu atidariau stumdomas duris.

– O ne, – sušnibždėjau apimta siaubo: man pasirodė, kad pasaulis aplink mane sustojo, apmirė, išnyko. Žinojau, kad turiu judėti į priekį, bet mano kūnas atsisakė klausyti. Stovėjau ir spoksojau į dantytą skylę Lišos akvariume. Ant dugno buvo likę apie pėdą vandens ir tenai, netoli skylės, gulėjo Liša. Ji nemirė! Negalėjo mirti! Liša turi gyventi amžinai! Juk ji mano draugė, mano geriausia draugė!

Tai neteisinga: pasaulis negali egzistuoti be Lišos. Tikriausiai ji tik sužeista, jai tik reikia daugiau vandens. Tik daugiau vandens.

Mečiausi prie jos.

– Liša! Viskas gerai. Aš čia, aš tuoj tave išgelbėsiu!

Įlindau pro skylę ir ėmiau šlakstyti ją vandeniu. Undinės akys, nuostabios akys buvo plačiai atmerktos, permatomi vokai pusiau nuleisti. Ji nejudėjo. Lišos krūtinėje švytintis auksinis įspaudas sparčiai blėso.

– Liša? – priklaupiau šalia, pakėliau jos galvą ir pasidėjusi ant kelių ėmiau sūpuoti tarsi kūdikį. Ji nemirė, to negali būti. Paglosčiau ranką: tik dabar sužinojau, kokios plonos ir švelnios plėvės tarp jos pirštų. Vaivorykštiniai undinės žvynai švytėjo.

Liša nejudėjo. Ji niekada nesujudės, ji negali judėti. Liša, mano Liša buvo mirusi. Nieko negalėjau padaryti ir dėl visko kalta aš. Tai aš pamečiau sekimo įtaisus, kurie tapo jauku, tai aš kalta, kad ta pabaisa įtykino čionai. Pasilenkiau ir pabučiavau Lišą į viršugalvį.

– Atleisk man, – pasakiau, mano balsas užlūžo ir apsipyliau ašaromis.

Mane ėmė krėsti drebulys, juk buvau kiaurai permirkusi. Bet nejudėjau iš vietos, negalėjau pajudėti, man atrodė, kad kol aš čia, kol laikau Lišą glėbyje, ji vis dar čia, vis dar gyva. Pabandžiau patogiau atsisėsti ir aiktelėjau. Kažkas aštrus ir kietas įsmigo per tampres man į šlaunį. Vanduo nusidažė raudonai ir to užteko, kad išsivaduočiau iš stingulio. Dar kartą pabučiavusi Lišą švelniai nuleidau ją ant grindų. Atsistojau ir raukydamasi iš skausmo ištraukiau iš šlaunies stiklo šukę.

Ta pabaisa čia. Išlipusi iš akvariumo nubėgau prie sienos, kur buvo įtaisytas pavojaus mygtukas. Alkūne išdaužiau dėžutės stiklą ir paspaudžiau jį. Šviesa virš galvos užsidegė visu ryškumu ir ėmė blykčioti, įsijungė pavojaus sirena.

Rakelė! Reikia skubiai pranešti Rakelei. Išsitraukiau komunikatorių ir jau bėgdama prie jos kabineto surinkau numerį.

– Kas atsitiko? – atsiliepė Rakelė. – Bandau susisiekti su Liša, neaišku, kodėl įsijungė sirena.

– Liša negyva, – sriūbavau į aparatą tebebėgdama. – Ji čia. Ta pabaisa čia.

Kitame gale įsivyravo tyla, man regis, ji truko visą amžinybę.

– Tepadeda mums Dievas, – sušnibždėjo Rakelė ir bandydama nuslėpti paniką skubiai tarė: – Susitinkame Transporto skyriuje. Pranešiu visiems darbuotojams. Ji nemedžioja žmonių, gal mums pavyks ištrūkti.

Aš pakeičiau kryptį ir kiek kojos neša puoliau link Transporto skyriaus. Staiga sustojau.

– O kaip visos antgamtinės būtybės? O kaip Lendas?

– Mes neturime laiko. Skubėk į Transporto skyrių.

Aš dvejojau. Kiekviena kūno ląstelė liepė man bėgti, nešdintis iš čia. Juk koridoriais vaikščiojo mirtis, reikėjo gelbėtis.

– Ne, – sušnibždėjau išjungdama komunikatorių. Apsisukau ir grįžau atgal, tada pasukau link Lendo kameros. Jis uždarytas. Jis visiškai bejėgis, kaip Liša. Ak, Liša…

Niekas nenusipelnė tokios mirties. Kaip tik bėgau pro sporto salę: vėl sustojau kaip įkasta. Joje miega apie šimtas vilkolakių, tarp jų ir Šarlotė. Jaučiau, kad mane tuoj supykins. Aš negaliu jų pažadinti, įsakyti jiems bėgti. Negaliu išnešti jų. Ką daryti? Ir man šovė viena mintis.

– Denfelete! – sušukau. Po kelių sekundžių sienoje atsivėrė durys ir ji įžengė į vidų, ryškiai raudonos akys džiugiai blizgėjo.

– Išgelbėk antgamtines būtybes, pradėk nuo vilkolakių, – paliepiau.

Jos džiugi išraiška dingo.

– Ką? – sušnypštė ji.

– Judinkis! Tučtuojau! Tau reikės išnešti daug miegančių kūnų.

Elfė pažvelgė į mane drebėdama iš įsiūčio, tačiau įžengė į salę. Ji negalėjo nepaklusti. Kai durys paskui ją užsivėrė, pridėjau prie jų delną ir palaukiau penkiolika sekundžių. Kai plokštelinė spyna užsižiebė raudonai, surinkau skaičių derinį ir užrakinau patalpą.

Iš šoninio koridoriaus išėjo pora vampyrų ir pamatė mane.

– Kas čia vyksta? – paklausė Vladas. Su juo buvo vampyras, kuris ne per seniausiai bandė su manimi flirtuoti.

– Slėpkitės! Ta pabaisa čia!

Koridoriaus gale sutvisko šviesa ir iš už kampo išniro siluetas. Jis buvo panašus į žmogaus, tačiau ne iš kūno ir kraujo, o gyvos, plazdančios, auksinės ugnies, figūra švietė taip ryškiai, kad jos kontūrai įsispaudė mano tinklainėje. Ji žengė link mūsų, neapsakomai graži ir kartu baisi, tarsi pati saulė būtų įsikūnijusi žmoguje.

– Bėkit! – sušukau vampyrams. Tačiau jie nė nekrustelėjo. Nejau jie nemato tos šviesos?

Vampyrai pasisuko į tą būtybę tik tada, kai ji priėjo prie pat jų. Nė vienas neatrodė išsigandęs.

– Bėkite! – surikau dar kartą. Būtybė atsisuko į mane, tuo pat metu pakėlė abi rankas ir uždėjo kiekvienam vampyrui ant krūtinės. Apimta siaubo žiūrėjau, kaip jie sustingo, akimirką užsižiebė tokia pat ryškia šviesa. Paskui, tarsi kas būtų paspaudęs jungiklį jų viduje, jie užgeso ir be dvasios susmuko ant grindų, negyvesni už negyvus.

Negalėjau pajudėti. Pabaisa žengė link manęs. Mus skyrė tik keletas metrų. Man ištryško ašaros. Per daug ryški šviesa, pernelyg daug šviesos.

Pabaisa sklendė link manęs. Norėjau surikti, bet šauksmas, neabejojau, paskutinis mano gyvenime, užstrigo gerklėje. Aš negalėjau įžiūrėti bruožų, nes ji sustojo per ištiestą ranką nuo manęs ir dėl akinamos šviesos, tvoskiančio karščio akyse liejosi, ribuliavo.

– Man patinka tavo batai, – išgirdau žaismingą moterišką balsą.

Apsisukau ir puoliau bėgti, lėkiau kiek kojos neša jausdama, kaip mirtis alsuoja man į pakaušį. Ji vijosi mane. Bent jau paliko ramybėje vilkolakius sporto salėje. Pasukau į koridorių, delnu atidariau vienas duris ir perbėgusi kambarį išlėkiau per kitas duris. Lendo kamera jau buvo netoli. Jei tik pavyktų jį iš ten ištraukti, jei pasisektų nusigauti iki Transporto skyriaus, gal dar išsigelbėtume. Ten jau laukia elfai, jiems liepta pradėti evakuaciją.

Vos neprabėgau jo vienutės, bet laiku sustojau, apsisukusi nėriau į jo kamerą. Lendas stovėjo, atrodė sunerimęs.