Кирстен Уайт - Paranormalūs

Nusijuokiau.

– Ar tau viskas gerai?

– Žinoma. Jie užvertė mane klausimais, bet aš nė į vieną neatsakiau. Puikiai pabendravome.

Aš niūriai linktelėjau.

– Mes su Rakele rimtai… susiginčijome… dėl tavęs. Nuo tada jos nemačiau, matyt, ji pasirūpino ir tuo, kad nesusitikčiau su prižiūrėtojais, – padaviau jam sausainius. – Pamaniau, kad tau neprošal pasmaguriauti. Bent tiek galiu dėl tavęs padaryti.

– Ačiū, – jis sausainius padėjo ant lovos. Stovėjome nežinodami, ką daugiau kalbėti.

– Geriau eisiu. Nenoriu mums abiem užtraukti bėdos, ypač dabar.

Jis atrodė nusivylęs.

– Hm, taip.

Pagauta impulso pasvirau į priekį ir pabučiavau Lendą į skruostą. Kai atsitraukiau, jis šypsojosi.

– Netrukus pasimatysime, – pasakiau suspindusi iš laimės ir nuraudusi skriste išskridau iš kameros.

Kitą rytą pagaliau pavyko pasimatyti su Liša. Visi lakstė it pamišę, zujo koridoriais liežuvaudami ir nešiodami gandus. Liša akvariume jautėsi kaip žuvis vandenyje, spragsėjo per savo ekranus ir davinėjo įsakymus prieš ją stovintiems žmonėms ir antgamtinėms būtybėms.

– Ei, kas naujo? – paklausiau prisispaudusi prie stiklo ir nekreipdama dėmesio į eilę, išsirikiavusią prie akvariumo.

– Beveik nieko. Daliju nurodymus, nes vilkolakiai šiąnakt bus uždaryti. Ir dar reikia surasti, kur apgyvendinti visus atvykėlius.

– Gal vilkolakius sukišti į sporto salę, vis tiek miegos kaip užmušti. Bent jau šiąnakt liks laisvų kambarių.

Sporto salė buvo didžiulis kambarys, kur suvarydavo pasilakstyti per daug energingus (suprask: pasiutusius) antgamtinius padarus, kad tie nuleistų garą.

Liša pažvelgė į mane ir nusišypsojo vien akimis.

– Puiki mintis. Ačiū tau, – ir vėl nusisuko į ekranus.

Eilės pradžioje stovėjo vampyras, anksčiau jo nebuvau mačiusi. Prisidengęs apžavais atrodė kaip maždaug mano metų vaikinukas, stulbinamai gražus, tamsiais plaukais ir dangaus mėlynumo akimis. Pamatęs mane viliojamai nusišypsojo.

– Sveikutė, – pasilabino.

Jis aiškiai mėgino mane pakerėti nenusakomu savo grožiu ir vyriškumu. Vampyrai gali paveikti žmonių protą, tiesa, šis jų gebėjimas pusėtinas. Jie tik sustiprina tuos jausmus ar pojūčius, kuriuos žmogus jau išgyvena. Pavyzdžiui, jeigu jau esate išsigandę, vampyrai privers jus mirti iš baimės. Jei imate žavėtis vampyru, jis gali tai paversti beprotiška aistra. Deja, šitam vampyrui nepasisekė, aš mačiau jį kiaurai – regėjau sutrūnijusį jo lavoną. O taip, branguti, atrodai išties karštai!

Aš nusikvatojau jam į akis.

– Atsiknisk, išdvėsėli.

Jis įsižeidęs susiraukė.

– Tu čia man?

– Man patinka vaikinai, kurie bent turi pulsą. Liša, jei iš manęs ko prireiks, duok žinoti. Pasimatysime.

Ji trumpai atsitraukė nuo ekranų ir pamojavo. Pasiilgau jos. Laukiau nesulaukiau, kada baigsis ši sumaištis ir mes vėl galėsime niekieno netrukdomos kartu leisti laiką.

Supypsėjo komunikatorius. Didelei mano nuostabai tai buvo Rakelė. Pagalvojau, gal apsimesti, kad nepastebėjau, bet vis tiek neturėjau ką veikti, todėl patraukiau tiesiai į jos kabinetą. Kai įėjau, ji sėdėjo už stalo, sutiko mane šykščiai šyptelėdama. Po akimis juodavo ratilai, plaukai buvo išsipešę iš visada tvarkingo kuodo. Pirmąkart mačiau ją tokią.

– Evelina, ačiū, kad užėjai.

Gūžtelėjau. Norėjau leptelėti, kad neturiu pasirinkimo, tačiau, pamačiusi tvarstį jai ant kaklo, prikandau liežuvį. Ačiū Dievui, vieno įkandimo nepakanka, kad virstum vampyru.

– Žinau, kad pastaruoju metu visi mes įsitempę ir tu taip pat pavargai. Kai viskas baigsis, pasiimsiu tave atostogų.

Šito nesitikėjau.

– Palauk, tikrų atostogų? Galėsime nakvoti kažkur kitur, o dieną nieko neveikti, tik vaikštinėti, miegoti ir linksmintis?

Ji nusišypsojo.

– Taip, mudvi nusipelnėme tikrų atostogų. Važiuosime, kur panorėsi.

Kur panorėsiu. Tai bent! Negalėjau susilaikyti nenusišypsojusi. Pastaruoju metu reikalai tarp mūsų klostėsi nekaip, todėl iš jos pusės tai buvo didžiulis žingsnis susitaikymo link. Nesu girdėjusi, kad Rakelė būtų pasiėmusi daugiau nei vieną laisvą dieną.

– Man patinka, – kur ten patinka! Iš laimės netilpau savam kailyje. Mes abi kokiame nors nuostabiame, šiltame krašte. Visai kaip šeima.

– Gerai. O dabar turiu dirbti, reikia peržiūrėti daug popierių ir kai ką apklausti.

– Suprantu, – nežinau, ko dar tikėjausi, tačiau iš kabineto išėjau nusivylusi. Mes nepakalbėjome apie tai, kas svarbiausia, kas man dabar ypač rūpėjo. Norėjau pasisiūlyti nuveikti ką nors naudinga Centre, tačiau po to mano protrūkio Rakelė, matyt, nepageidavo, kad maišyčiausi po kojomis ir ypač pakliūčiau į akis prižiūrėtojams. Ir dar: buvau tikra, kad ji nenorėjo dar kartą kalbėtis apie Lendą.

Likusi viena vėl pabandžiau prasibrauti pas Lendą, tačiau koridoriuje būriais zujo vilkolakiai: prieš užmigdami jie rūpinosi visuotiniu saugumu. Nusprendžiau palaukti, bet dėl to pasijutau dar prasčiau.

Laimei, šį vakarą rodė „Istono mokyklą“, tegul serialą ir kartojo. Įlindau į juodas tampres ir berankovę palaidinukę (kambario temperatūrą pakėliau iki 30 laipsnių – ko laukti atostogų), tada patogiai įsitaisiau ant sofos. Net taip apsirengus buvo gana šilta. Vos prasidėjo serija, suburzgė mano vaizdo ekranas. Liša.

– Kas atsitiko? – paklausiau gindama baimę. Vargu ar per tiek laiko galėjo atsitikti kas nors negera.

– Šįvakar rodo „Istono mokyklą“? – paklausė monotoniškas balsas.

– Taip, tik maniau, kad neturėsi tam laiko.

– Vilkolakiai jau knarkia kaip užmušti, visi kiti Centre pagaliau apgyvendinti ir saugūs. Nekantrauju sužinoti, su kuo Lendonas bučiuosis šią savaitę.

– Aš irgi.

Pasukau savo vaizdo ekraną į televizorių. Aišku, nebuvo taip smagu, kaip žiūrėti serialą kartu sėdint viename kambaryje, bet irgi nieko. Įsivaizdavau, kad ant sofos šalia sėdi Lendas ir laiko mane už rankos. Perbėgau mintimis visus tuos kartus, kai laikėmės už rankų, svarsčiau, ar tai galima priskirti prie romantiškų prisilietimų. Norėjau, kad taip būtų, bet Lendas visus tuos kartus tik stengėsi mane paguosti, kažin ar tai reiškė, jog jam patinku, jog jis nori sėdėti šalia ir va taip laikyti mane už rankos amžinai, nes jaučiasi su manimi laimingas.

Įpusėjus serijai Liša staiga prabilo:

– Kas per – pypt!

– Kas? – paklausiau atsukdama ekraną į save.

– Mano duomenų bazėse atsirado penki nauji sekimo įtaisai. Nesuprantu.

– Palauk, vadinasi, sugauti penki nauji padarai?

Liša linktelėjo, kaktoje susimetė raukšlė. Neišjungdama vaizdo ekrano susisiekė su Rakele.

– Rakele, pas mane užregistruoti penki nauji sekimo įtaisai.

– Ką? – nustebo ši.

– Ką tik aktyvuoti penki nauji sekimo įtaisai.

– Kaip? Kas aktyvavo?

– Nežinau. Procesas dar nebaigtas ir aš neturiu duomenų. Tačiau jie visi vienoje vietoje, Paryžiaus priemiestyje. Ar nori, kad nusiųsčiau ką nors išsiaiškinti?

– Ne, mes negalime rizikuoti. Ne, gal nusiųsk. Pasiųsk elfą. Tegul tik trumpam kyšteli nosį, apsižiūri – ir iškart atgal.

– Kitų nurodymų bus?

– Ne, nebent ten rastų mūsų darbuotoją, nespėjusį laiku nusigauti iki Centro, tada tegul prigriebia ir jį.

– Gerai, iškviesiu budintį elfą.

Liša pakėlė akis ir pastebėjo, kad aš vis dar žiūriu į ją iš vaizdo ekrano.

– Atleisk, Eve, reikalai.

– Taip, supratau, – nutraukiau ryšį ir toliau buku žvilgsniu spoksojau į televizorių nelabai suprasdama, ką rodo, nes galvoje sukosi mintys apie išgirstą dalyką. Keista. Kam dabar šautų į galvą vykti gaudyti antgamtinių padarų? Visi tupėjo Centre. Gal kas nors kažkaip pražiopsojo ypatingąją padėtį ir taip bando mus pasikviesti? Bet kaip kas nors galėjo būti pamirštas paskelbus griežtos izoliacijos režimą, niekaip negalėjau suprasti. Kaip jau minėjau, TKABA veikė operatyviai ir tiksliai.