Кирстен Уайт - Supernatūralūs

Atsiliepimai apie „Paranormalius“

„Ryškūs charakteriai, nuoseklus siužetas ir ypač darni komanda – visa tai padėjo „Paranormaliems“ tapti įdomiausiu metų antgamtiniu debiutu.“

LISA McMANN,

perkamiausios trilogijos

„Pabudimas“ autorė

„Dinamiška tarsi amerikietiški kalneliai ir koketiška istorija. Ji pateisino visus mano lūkesčius: įžūliai žaisminga, linksmai nerūpestinga ir atvirai bauginanti.

O – pypt! Man ji patinka!“

BECCA FITZPATRICK,

„New York Times“ perkamiausios knygos

„Puolęs angelas“ autorė

„Paranormalūs“ mane užbūrė. Du seksualūs antgamtiniai gražuoliai varžosi dėl Evės meilės, ir kiekvienam iš jų savaip atlyginta: vienas laimėjo Evės širdį, kitas – mano.“

APRILYNNE PIKE,

„New York Times“ perkamiausios knygos

„Sparnai“ autorė

„Kiersten White sukūrė nuostabų tarpinį pasaulį tarp šviesos ir tamsos. Evė, pagrindinė „Paranormalių“ veikėja, sugeba išlikti sąmojinga, net kai situacija atrodo beviltiška.“

CARRIE RYAN,

„New York Times“ perkamiausios knygos

„The Forest of Hands and Teeth“ autorė

„Naujokė autorė White šiame įtraukiančiame romane pademonstruoja tikrą profesionalo techniką ir rafinuotumą.“

„Publishers Weekly“ (geriausių knygų apžvalga)

„Šis sąmojingas romanas savo šmaikštumu meta iššūkį svajingų vampyrų įvaizdžiui, kaip ir daugeliui kitų išankstinių nuomonių apie antgamtines būtybes. Knyga išties realistiška, o pati Evė – nepamirštama.“

„The Bulletin of the Center for Children’s Books“

„Veržlus ir įdomus debiutas. Ši knyga, kurios siužetas tai juokingas, tai tragiškas, tačiau niekada nenusileidžiantis iki saldaus sentimentalumo, sulauks plataus atgarsio.“

JAV bibliotekų asociacijos leidinys „Booklist“

„Puiki, romantiška pramoga.“

„Kirkus Reviews“

„Žvitri, įžūli, bebaimė ir nesaugi – ne viena paauglė mergaitė atpažins Evėje save. Ko gero, šis romanas taps tikrai populiariu.“

Organizacijų savanorių apdovanojimų apžvalga

Versta iš:

Kiersten White

SUPERNATURALLY

Harperteen

Šį kūrinį, esantį bibliotekose, mokymo ir mokslo įstaigų bibliotekose, muziejuose arba archyvuose, be kūrinio autoriaus ar kito šio kūrinio autorių teisių subjekto leidimo ir be autorinio atlyginimo draudžiama mokslinių tyrimų ar asmeninių studijų tikslais atgaminti, viešai skelbti ar padaryti viešai prieinamą kompiuterių tinklais tam skirtuose terminaluose tų įstaigų patalpose.

ISBN 9786090109014

Copyright © 2011 by Kiersten Brazier

All rights reserved

Published by arrangement with HarperCollins Publishers

Viršelio fotografijos:

© Aliaksei Lasevich www.shutterstock.com

© kak2s www.shutterstock.com

© mycola www.shutterstock.com

© Vertimas į lietuvių kalbą, Rita Kaminskaitė, 2013

© Leidykla „Alma littera“, 2013

Redaktorė Rūta Pučinskaitė

Korektorė Indrė Petrėtytė

Viršelio dailininkas Agnius Tarabilda

E. knygą maketavo Albertas Rinkevičius

SKIRIU NATALI IR STEFEI –

UŽ TAI, KAD PADĖJO KURTI ISTORIJAS,

MIŠELEI IR ERIKAI –

UŽ PAGALBĄ RAŠANT KNYGAS

KAIP ŽAIBAS IŠ GIEDRO DANGAUS

O, pypt! Veikiausiai tuoj mirsiu.

Tikrai maniau nusibaigsianti siaubinga, kankinančiai skausminga mirtimi.

Ranka nevalingai pagraibiau ties šonu ieškodama savo rausvojo Elo, nors žinojau, kad jo ten nėra. Ir kam man šito reikėjo? Ką sau galvojau? Darbas Tarptautinėje kovos su antgamtinėmis būtybėmis agentūroje priminė vergovę, nors ir pagal sutartį; per užduotis teko susidurti su vampyrais, raganomis ir šiurpiais elfais, bet tai juokas, palyginti su pavojumi, kuris man grėsė dabar.

Kūno kultūros pamoka.

Žaidėme futbolą – be antblauzdžių ! Mergina, kurią turėjau dengti (neįtikėtina drimba, prisiekiu, ji buvo užsimaskavusi trolė), įsiutusi puolė link manęs, jai iš šnervių kone virto garas. Pasiruošiau smūgiui.

Netikėtai nei iš šio, nei iš to susižavėjau mėlynu rudens dangumi. Nė debesėlio. Ko jis man staiga parūpo? Gal tai susiję su tuo, kad netikėtai praradau gebėjimą kvėpuoti. Nagi, plaučiai! Dirbkite. Juk anksčiau ar vėliau jie turi pradėti kvėpuoti, ar ne? Akyse sumirguliavo ryškios dėmės, paskui jos virto raidėmis – mano nekrologu: „Tragedija futbolo aikštėje“. Kokia gėda.

Galiausiai plaučiai prisipildė palaimingo oro. Virš manęs palinko gerai pažįstamas veidas, įrėmintas ilgų, tamsių plaukų. Vienintelė normali mano draugė Karlė.

– Kaip jautiesi? – paklausė ji.

– Grin! – išlojo tenoras. Buvau visiškai tikra, kad panelės Lin balsas storesnis už mano vaikino. – Pakelk pagaliau užpakalį ir bėk žaisti!

Ak taip, Grin. Kai Lendas išrinko man šią pavardę, kad būtų galima įrašyti į suklastotus dokumentus, ji atrodė tokia miela. Tačiau kuo dažniau ją šūkavo panelė Lin, tuo mažiau man patiko ši pavardė.

– GRIN!

Karlė ištiesė ranką ir padėjo man atsistoti.

– Nieko baisaus. Aš irgi netikusi žaidėja. – Ji nusišypsojo ir nubėgo. Netiesa, ji puikiai žaidė futbolą.

Kokia neteisybė. Murdausi purvo baloje kaip paskutinė kvailė, o Lendas mokosi koledže. Tik švaistau laiką. Be to, kas žino, kiek man dar liko? Žaisdama šitą suknistą futbolą, galbūt švaistau paskutinius savo neįkainojamos sielos likučius?

Gal man reikėtų gauti gydytojo pažymą? Įsivaizduoju: „Pažyma. Evei diagnozuota itin reta negalia: ji neturi pakankamai savo sielos, kad gyventų normalų gyvenimą. Todėl turi būti nedelsiant ir visam laikui atleista nuo kūno kultūros pamokų, kad netektų prakaituoti ir voliotis parmuštai purve.“

Juokinga. Bet mintis nebloga, gal verta pabandyti. Regis, Lendo tėvas turi ligoninėje pažįstamų…

Vos spėjau pasilenkti: virš galvos prašvilpė kamuolys. Viena arši rudaplaukė iš mano komandos prabėgdama nusikeikė.

– Reikėjo smūgiuoti galva, Grin! Galva!

Prie manęs stabtelėjo Karlė.

– Apsimesk, kad tau mėšlungis, – ir mirktelėjo viena storai tušu nutepta akimi.

Susiėmusi rankomis už pilvo, nušlubikščiavau prie panelės Lin, kuri stovėjo prie traškioje žolėje nubrėžtos baltos linijos ir stebėjo žaidimą lyg generolas karo veiksmus.

Ji užvertė akis.

– Kas dabar?

Vildamasi, kad pagaliau pravers mano visuomet blyškus veidas, sušniurkščiojau:

– Mėšlungis. Negaliu išsitiesti.

Ji nė velnio nepatikėjo, ir abi tai žinojome, bet, užuot mane apšaukusi, užvertė akis ir bedė nykščiu eiti už šoninės linijos.

– Kitą kartą stovėsi vartuose.

Ačiū, Karle. Puiki mintis. Paėjau į šalį ir susmukusi ant žemės ėmiau pašioti išretėjusią, nurudavusią žolę.

Ne to tikėjausi iš vidurinės mokyklos.

Tik nesupraskite manęs klaidingai, labai džiaugiuosi čia mokydamasi. Visuomet norėjau būti normali, eiti į normalią mokyklą, veikti tai, ką veikia visi normalūs žmonės. Bet viskas taip… taip…

Normalu.

Mokslo metai prasidėjo prieš mėnesį, o dar nebuvo nė vienų merginų peštynių. Nei pašėlusių vakarėlių, tokių, kad tenka kviesti farus. O kur kaukių baliai, pasimatymai mėnesienoje ir aistringi bučiniai koridoriuose, visa, ko apstu mano dievinamame seriale „Istono mokykla“? Normalus gyvenimas labai nuvylė mano lūkesčius.