Кирстен Уайт - Supernatūralūs

Elektrinis dilgčiojimas sruveno kūnu aukštyn žemyn, pamažu išstumdamas skausmą. Staiga pasijutau, lyg plūduriuočiau ore, lyg mano galūnės būtų besvorės ir išskydusios.

O, pypt. Mane paralyžiavo.

Apimta panikos pašokau ir iš siaubo ištiesiau rankas priešais save. Hm. Jei sugebu tai padaryti, tikriausiai nesu paralyžiuota. Tai kodėl jaučiuosi taip keistai? Ir kur dingo tas išsigimęs debesis?

– O, kaip baisu! – sušnaro tylus balsas, kaip vėjas negyvuose medžiuose. – Ką tu man padarei?

Pro debesies draiskanas link manęs per purvą ropojo mažutė būtybė. Nors atrodė kaip žmogus, buvo visai gležnutė – tarsi vaikas. Akys blykčiojo spindinčia baltuma – it žaibas, bet veido bruožai liko neaiškūs ir išsklidę, net kūno spalva priminė blyškų debesies atspalvį. Kam kitam ji atrodytų kaip atgijusi figūra iš tiršto rūko, bet apžavus permatančios mano akys regėjo viską.

Žengiau žingsnį atgal, stengdamasi nesuklupti ant išsikišusių didžiulio medžio šaknų, – jei ne jis, būčiau ištiškusi į blyną.

– Gal prašiausi sučiumpama ir nunešama į padebesius?

– Tu atėmei… atėmei dalelę manęs. Grąžink.

Atsirėmiau nugara į medį. Būtybė pakilo į orą ir dabar pleveno stačia tiesiai priešais mane. Plonytės žaibo gijos gaubė ją kaip voratinklis. Jos galūnės tai išryškėdavo, tai vėl panirdavo į debesį – tai čia, tai vėl nėra, – tačiau ji neabejotinai skleidė kažin kokią galią.

Jaučiausi visiškai bejėgė. Ištiesiau į priekį ranką: stengiausi atrodyti drąsesnė nei iš tikrųjų.

– Palik mane ramybėje arba atimsiu viską, – mano balsas drebėjo, bet ne tiek iš baimės, kiek iš troškimo. Mano pirštai dilgčiojo, kūną kamavo ilgesys. Vien paragauti neužteko. Aš norėjau visko.

Ne, aš to nepadarysiu. Man nereikia. Aš ir nenoriu. Aš ne tokia. Atiduočiau jai ir tą dalelę sielos, jei tik žinočiau, kaip.

Debesis išsigimėlis kiek prisimerkė ir įbedė savo dideles švytinčias akis į mane. Oras tarp mūsų išsausėjo ir įkaito, net traškėjo nuo elektros krūvio. Mane tai nužudys. Giliai įkvėpiau, galvodama, ar mirštant labai skauda, bet staiga būtybė, keldama švilpiantį vėjo šuorą, šovė atgal į dangų. Žiūrėjau, kaip ji kyla aukštyn, kartkartėmis nuklysdama į šoną ar prarasdama pusiausvyrą, bet paskui vėl išsitiesindavo ir skriejo toliau. Netrukus ji dingo.

Vis dar drebėdama atsidūsėjau ir atsirėmiau į medį. Kai troškau, kad atsitiktų kas nors, kas paįvairintų nuobodų mano gyvenimą, tikrai ne tai turėjau omeny. Visai pamiršau, ką reiškia turėti reikalų su antgamtinėmis būtybėmis – tikromis, nevaldomomis.

Baimę.

Marias baimės.

O dabar net neturiu su savimi Elo, mane jis bent jau nuramintų. Taigi nužingsniavau mišku, bandydama įvertinti padėtį. Kai tas išsigimęs debesis mane pagrobė, išmečiau savo krepšį, vadinasi, ir mobilųjį telefoną. Nors, kai kritome iš dangaus, buvau tikra, kas esu netoli namų, bet kas žino, kaip iš tikrųjų toli nuo jų nukrypome? Be to, kokio dydžio gali būti miškas Virdžinijos viduryje?

Neabejoju, man pasitaikė neprilygstama proga visa tai išsiaiškinti.

Po valandos išėjau į kelią, buvau pavargusi, suprakaitavusi ir prislėgta. Ar tai sutapimas, kad Rakelė pasirodė kaip tik tada, kai antgamtinis padaras bandė mane pagrobti? Ką ji sumanė, iš pradžių apsimesdama, kad paleidžia mane iš TKABA, o paskui sugrįždama? Negalėjau patikėti, jog ji išviliojo mane iš mokyklos vien tam, kad tas išsigimęs debesis galėtų mane pagrobti, – bet tai atrodė vienintelis logiškas paaiškinimas. Mintis, kad Rakelė, kuri visą tą laiką, kol gyvenau Centre, buvo man kaip mama, galėtų taip pasielgti, stipriai uždavė širdį.

Tegul. Jei TKABA nori pažaisti, tebūnie. Ištiesiau į priekį ranką ir pasipūtusi pagiežingai nusišypsojau: dabar aš galiu savimi pasirūpinti.

Sudrebėjau ir papurčiau plaštaką, kad nustotų dilgčioti. Ne. Daugiau niekada to nepadarysiu. Niekada. Man tai pernelyg patiko.

Mano vidinis kompasas veikė geriau, nei maniau, nes sugebėjau išeiti į kelią, vedantį ton pusėn, kur man ir reikėjo. Vos neapsiverkiau, pamačiusi posūkį į Lendo namus. Mano senuosius namus, kur gyvenau, kol neišsikraustė Lendas, o tada persikėliau pas Arianą, nes gyvendama su savo vaikino tėvu jaučiausi nejaukiai. Skriste perskridau ilgą vingiuojantį keliuką link namo ir su trenksmu įpuoliau į svetainę.

Ant sofos sėdėjo Rakelė.

– Koks čia mėšlas? – surikau.

Rakelė pašoko ir, nespėjus man išsisukti, staigiai mane sugriebė. Įsitempiau ir tik po akimirkos supratau, kad ji nori mane apkabinti.

– Nemačiau tavęs kelis mėnesius, o kai susitikom, po minutės tave pagrobė! Maniau, kad nori būti normali! – Ji atsitraukė ir pažvelgė į mane su ašaromis akyse.

– Nori pasakyti, ne tu pasiuntei tą padarą?

– Dėl dievo! Aišku, ne!

– Tada kas?

Į kambarį įgriuvo Deividas, rankoje laikydamas telefoną. Jo veide pamačiau, kaip jam palengvėjo.

– Tu čia! Viskas gerai?

– Jei neminėsim, kad mane pagrobė gyvas debesis ir paskui numetė iš tūkstančio pėdų aukščio, viskas kuo nuostabiausia.

– Tai silfidė ! – Deividas pergalingai bedė pirštu į Rakelę. – Sakiau, kad jos egzistuoja!

Rakelė kietai sučiaupė lūpas, kad garsiai neatsidustų.

– Taip. Regis, tu buvai teisus.

– Tai bent! – Deividas suleido pirštus į savo tankią, tamsią ševeliūrą, akys žibėjo iš susižavėjimo. – Tai bent. Silfidė. Manau, kad tai iš viso pirmas jų pasirodymas žmonėms!

Pakėliau ranką.

– Ei, alio! Čia aš, mergina, kurią pagrobė vadinamoji silfidė! Gal paaiškintumėt, kas vyksta ir kodėl ji nusprendė surengti man skraidymo pamoką virš jūsų gražiosios valstijos?

– Silfidės yra oro dvasios, – paskubom išbėrė Rakelė, žvilgsniu perverdama Deividą, tarsi pabrėždama, kad nors ji ir netiki silfidėmis, vis tiek žino daugiau nei jis. – Manoma, kad jas su elfais sieja tolimi giminystės ryšiai. Dauguma galvoja, kad jos arba niekada neegzistavo, arba išnyko, bet taip yra todėl, kad nė viena silfidė savo noru niekada nepalies žemės, taigi bandyti surasti silfidę ar ją pamatyti – tik tuščias laiko švaistymas, – ir ji vėl iškalbingai nužvelgė Deividą.

– Ak, liaukis, taip kalbi tik todėl, kad aš pasirinkau stichijų dvasias, o tu apsiribojai paprastais vienaragiais ir leprekonais, – Deividas man suokalbiškai mirktelėjo, lyg būčiau čia kuo nors dėta. – Ji visuomet man pavydėjo, kad išmanau retas antgamtines būtybes.

Dabar jau aš turėjau susilaikyti irzliai neatsidususi.

– Supratau, oro dvasios. Nuostabu. Gal kas nors man pasakys, kodėl ji mane pagrobė? Sakėte, galbūt jos giminiuojasi su elfais? – mano suirzimą išstūmė baimė. Daugiau nebenoriu elfų savo gyvenime.

Bet nė vienas neatsakė. Po kiek laiko Rakelė kostelėjo, balse jaučiau įtampą.

– Visada galim paklausti Kresedos , jei ji ką nors žino. – Lendo motinos ir vandens dvasios Kresedos vardą ji ištarė keistai pabrėždama.

– Tiesą sakant, nelabai galim, – Deividas sumišęs subrūkšėjo kojomis į kilimą. – Jau keletą mėnesių negaliu priversti jos pasirodyti, tiksliau – nuo tada, kai išsikraustė Lendas. – Jis kalbėjo ramiai, bet kiekvienas žodis buvo persunktas skausmo. Norėjosi jį apkabinti. Tragiška jau tai, kad jis įsimylėjo nemirtingą vandens nimfą, dar blogiau – ji nusprendė pagyventi su juo kaip moteris tik metus! To dar negana: sprendžiant iš visko, dabar paliko jį dėl to, kad išėjo Lendas! Kas gali įsivaizduoti, kaip kenčia Deividas?