Кирстен Уайт - Supernatūralūs

– Nusiraminkit, viskas gerai. Tegul ji pasako, ko jai reikia, kas čia tokio?

Lendas ir Deividas vėl susiraukė. Tapo aišku, kad mums nepavyks pasikalbėti prie keturių akių. Tačiau man, kitaip nei Lendui ir jo tėčiui, Rakelė patiko. Labai. Norėjau sužinoti, kaip jai sekėsi, kaip klostėsi reikalai man palikus agentūrą, ir panašiai. Staiga kartu su Rakele grįžo senasis mano gyvenimas, ir aš supratau, kad jo ilgiuosi.

Ypač Lišos. Bet jos nesugrąžinsi.

Atsisukau į Lendą.

– Gal nueitum aplankyti mamos? Paklaustum, ar žino ką nors apie silfides.

– Silfides? Tikrai? – jis pažvelgė į tėvą, žinodamas, kaip jį nudžiugintų žinia apie šias stichijų dvasias. O gal jis taip susidomėjo todėl, kad pats buvo pusiau vandens dvasia. Įsivaizdavau, kaip jį vilioja tas pasaulis, kaip jis nori kuo daugiau sužinoti apie jį – ir kartu apie save.

Geriau neleisti jam užsisvajoti. Norėjau būti tikra, kad jis liks šiame pasaulyje.

– Eee… tai kaip dėl mamos? – ketinau ir pati vėliau pasisiūlyti su juo suvaikščioti, nors vis dar prisibijojau Kresedos. Nemirtingosios stichijų dvasios gyvena pagal visai kitus dėsnius, ir mus mažai kas sieja. Kalbėtis su tokiu – tas pats, kas bandyti suprasti teorinę matematiką: semestrą baigi nežinodamas net nuo ko pradėti.

Niekaip negaliu priprasti prie minties, kad Kreseda yra Lendo motina. Jis toks žmogiškas, toks artimas. Tačiau galiausiai visa tai išnyks. Nejau ir jis atitols – pamažu taps kaip jo mama: nuostabiai gražus, keistas ir amžinai svetimas ? Ar viskas įvyks staiga: spragt! – ir jis peršoks iš šio gyvenimo į amžinąjį? Kiek laiko praeis, kol jis nuspręs tapti tokiu kaip kitos nemirtingų stichijų dvasios?

– Tau ji mielai pasirodytų, – tarė Lendui Deividas. Pažvelgiau į jį. Koks kilnus, taip stengiasi nuslėpti savo skausmą nuo sūnaus, nors mačiau, kaip nuo tos nepakeliamos naštos pakumpo jo pečiai.

Meldžiu, meldžiu, kad man niekada netektų patirti tokio skausmo.

Lendas akivaizdžiai dvejojo, ar palikti mane su Rakele, tačiau linktelėjo.

– Gerai. Aš greitai grįšiu, – ir išskubėjo pro duris.

– Kol mums niekas nesutrukdė, noriu išdėstyti tau sąlygas, – Rakelė nusivedė mane prie sofos ir pasodino. – Dirbsi TKABA ne kaip nuolatinė darbuotoja, o pagal darbo sutartį.

– Ką tai reiškia?

– Tai reiškia, kad dirbsi mums tik jei norėsi ir tik tuose projektuose, kuriuos pati pasirinksi. Jei nenorėsi, galėsi atsisakyti. Tau nereikės gyventi Centre. Prireikus mes tave išsikviesime. Jokių įsipareigojimų ir jokios priežiūros, išskyrus mano. Tau nereikės vėl grįžti į TKABA tikrąja prasme, tiesiog padėsi man tvarkyti kai kuriuos reikalus tada, kai prireiks išskirtinių gebėjimų.

Susiraukiau. Ji buvo pasiruošusi atskleisti, kad miriau ne iš tikrųjų, ir sugalvojo, kaip galėčiau dirbti kartu su jais, o ne jiems . Juk TKABA – tai šimtaprocentinė kontrolė. Ir jeigu jie pasiryžę atleisti vadžias, kad susigrąžintų manąjį apžavus permatantį žvilgsnį, vadinasi, jie išties keičiasi.

– Bet kaip? Ką tu jiems pasakei? Ar tu pati nenukentėsi? – apibėriau ją klausimais.

– Yra ir keistesnių dalykų nei atgijusios antgamtinės būtybės. Kadangi niekada neturėjome „įrodymų“, jog tu mirei, mano kolegos iš vadovybės nenustebo, kai pasakiau, jog radau tave gyvą. Leidau suprasti, kad tu nekalbėsi su niekuo, išskyrus mane, ir atsisakiau užmegzti su tavimi ryšį, kol vienbalsiai nebuvo nutarta leisti tau būti visiškai nepriklausomai, ilgiau agentūros neklasifikuojamai ir nevaldomai.

– Klausyk, tu tikrai neužsitrauksi bėdos?

– Po skaudžių klaidų praėjusį balandį, kuris atnešė tiek mirčių ir dingimų, valdžioje neliko nė vieno, galinčio užtraukti man „bėdą“.

– Bet jie sutiko? Tikrai?

Rakelė atsiduso, šį kartą tai reiškė: „Man reikia atostogų.“

– Jei atvirai, turime sunkumų. Po Viv… po tų nelaimingų atsitikimų mums labai trūksta personalo. Negalime greitai ir veiksmingai atsiliepti į iškvietimus, susijusius su vampyrais ar vilkolakiais, mums prastai sekasi sužiūrėti nuolatines antgamtinių būtybių buvimo vietas. Negana to, sklando gandų, jog kažkur apie Švediją įsikūrė visa trolių kolonija. Beje, – ji susiraukė, – Centre apsigyveno poltergeistas ir kol kas neįstengiame tiksliai nustatyti vietos, kad galėtume sunaikinti.

– Kaip matau, jums be manęs riesta, – išsišiepiau patenkinta, negalėjau susilaikyti. Tikrai buvo malonu girdėti, kad be mano visaregių akių TKABA byra į šipulius.

Rakelė įbedė žvilgsnį į lubas ir išspaudė dar vieną kankinės atodūsį.

– Galima ir taip pasakyti.

– Tai ne Evės rūpestis, – įsiterpė Deividas. – Jei TKABA garma į dugną, gero kelio.

Nevalingai susiraukiau, kažkodėl širdyje gyniau buvusius darbdavius. Taip, šiame miestelyje vampyrai sutramdyti, net prižiūri vieni kitus, tačiau kai buvau aštuonerių, vienas jų manęs vos nenužudė. Likęs pasaulis toli gražu ne toks antgamtinių padarų rojus, koks yra čia. Jie baugina. Jie neša mirtį. Blogiausia, dauguma žmonių net neįtaria juos esant, vadinasi, yra visiškai bejėgiai.

Rakelė nekreipė į jį dėmesio.

– Tavo užduotys bus paprastos ir saugios. Ir, kaip jau sakiau, visiškai savanoriškos.

– Bet kaip aš spėsiu? Nepamiršk, lankau mokyklą, – kad ir kaip joje nuobodu, privalau stengtis. Juk noriu įstoti į Džordžtauną kaip Lendas.

– Mes prisiderinsime prie tavo tvarkaraščio.

– Įdomu kaip, jei neketinate naudotis Elfų karalystės takais?

Trinktelėjo lauko durys ir pasirodė Lendas, jo veide atsispindėjo nerimas.

– Ji nepasirodė.

Deividas palingavo galva.

– Ji ne visuomet pasirodo. Neimk į galvą.

Nejau Lendas nežino, kad Kreseda daugiau nesirodo Deividui? Rakelė rūsčiai dėbtelėjo į Lendą, paskui į Deividą, akivaizdu, jos smegenys intensyviai dirbo, tačiau neturėjau supratimo, ką ji galvoja.

Lendas pasitrynė delnu kaktą, tada pažvelgė į Rakelę.

– Beje, o ką tu čia veiki?

– Atėjau prašyti Evės, kad padėtų tvarkyti kai kuriuos mūsų reikalus. Jūsų irgi, jei panorėtumėt.

Deividas pašoko, Lendo žandikauliai sutraškėjo, net jo apžavai suvilnijo nuo vos pastebimo pykčio.

– Mes nesutinkam.

Ar jis atsakė ir už mane? Kad ir kaip jį myliu, jis negali už mane nuspręsti.

– Lendai, ar galim pasikalbėti?

Jis kilstelėjo antakius ir nusekė paskui mane į virtuvę. Šiandien man nepadėjo net linksma geltona spalva dažytos sienos. Sugriebęs mane už rankos prisitraukė, kaktoje įsirėžė gili raukšlė.

– Juk tu nerimtai, ką? Agentūra buvo mane įkalinusi tikrąja prasme, bet tu ten buvai lygiai tokia pat kalinė. Po visko, ką išgyvenai, kaip gali apie tai net pagalvoti? Ir ar tau neatrodo truputį įtartina, kad, kol nepasirodė Rakelė, mes gyvenome be jokių rūpesčių?

Mano krūtinėje sukunkuliavo pyktis. Aišku, aš irgi apie tai pagalvojau, bet juk tai Rakelė . Mano Rakelė.

– Ji to nepadarytų. Ji nerimavo ne mažiau už tave. Klausyk, ką aš čia veikiu: vaikštau į pamokas, dirbu užkandinėje ir skaičiuoju dienas iki savaitgalio! TKABA bent jau gelbėdavau žmones!

– O taip, gelbėdavai žmones ! O kiek antgamtinių būtybių nuo tavęs nukentėjo?

Akyse ėmė kauptis ašaros. Jis nesupranta. Agentūra jam visuomet atrodė vien blogis. Tačiau jie mane priglaudė, rūpinosi manimi. Nenoriu net įsivaizduoti, kas man būtų atsitikę, jei ne jie.

– Gerai, o kiek antgamtinių būtybių aš dabar išgelbėjau? Reikalai TKABA pasikeitė. Galiu padėti ir antgamtinėms būtybėms, pavyzdžiui, vilkolakiams, kurie nesupranta, kas su jais vyksta, arba tai trolių kolonijai: galiu juos surasti ir įkalbėti persikelti į kitą vietą, kol jie nepapuolė į bėdą!