Кирстен Уайт - Supernatūralūs

Vis dėlto manau, kad rakinamos spintelės yra nuostabios.

Dėl akių tebesilaikiau ranka susiėmusi už pilvo. Drybsoti ant žemės – visai neblogai, jei tokioje padėtyje atsiduri savo noru. Žiūrėjau į ploną debesų sruogelę danguje.

Nevalingai susiraukiau. Tas debesis kažkoks kitoks. Vienut vienutėlis švarioje, be lopinėlio, dangaus mėlynėje, be to… mane apniko keista nuojauta, kad tai… kažkas kita. Gal žaibo blyksnis?

– Klausiu, ar ketini eiti į kitą pamoką?

Krūptelėjusi atsisėdau ir nesusigaudydama pažvelgiau į panelę Lin.

– Taip, žinoma, ačiū, – suniurnėjau ir nėriau vidun. Tikriausiai mane ne juokais kankina nuobodulys, jei ėmiau ieškoti pramogų danguje.

Per kitą pamoką tiksliai suskaičiavau, kiek liko minučių iki savaitgalio, kada išvysiu Lendą. Ir taip žinojau, kad pernelyg daug, bet skaičiuoti vis tiek buvo įdomiau, nei klausytis anglų kalbos mokytojos postringavimų apie lyčių vaidmenį „Drakuloje“… ir apskritai nenoriu net girdėti apie šitą knygą. Bremas Stokeris nė velnio nesuprato, apie ką rašė.

Mano galva jau nenumaldomai linko link suolo, bet durys su trenksmu atsidarė ir tarpdury išdygo moteris iš raštinės.

– Evelina Grin? – Aš pakėliau ranką ir ji linktelėjo. – Pas tave atėjo.

Vos nepašokau iš laimės. Dar niekas niekada manęs nebuvo iškvietęs iš pamokų. Gal Ariana užsimanė kur išeiti. Ji keistoka, be to, nuotaikos žmogus, tad tikrai galėtų iškrėsti ką nors panašaus.

Bet ne tiek. Ariana tikrai neišeitų į lauką tokią skaisčiai saulėtą dieną, ji vis dėlto vampyrė. Staiga man širdis nusirito į kulnus. O jei koledže kas nors atsitiko Lendui? Pateko į avariją, prarado sąmonę ir virto nematomu? Gal jį išsivežė vyriausybė ir dabar jis „palaidotas“ kokioje nors TKABA būstinėje giliai po žeme?

Iš visų jėgų laikydamasi, kad nesprukčiau, nusekiau paskui neaukštą raštinės darbuotoją bjauriai nudažytais šviesiais plaukais.

– Gal žinote, kas manęs laukia?

– Manau, tavo teta.

Ačiū, dabar aiškiau. Gal būtų ir visai aišku, jei turėčiau tetą. Perbėgau mintimis visas moteris, visas antgamtines būtybes, kurios galėtų apsimesti mano tetomis. Nedaug tokių suskaičiavau, ir vis tiek neturėjau supratimo, ką bent viena jų čia galėtų veikti. Veržte įsiveržiau į raštinę. Nugara į mane stovėjo moteris su patogiais (suprask: šlykščiais) sportiniais bateliais ir į standų kuodą susuktais juodais plaukais. Negali būti.

Rakelė atsisuko ir nusišypsojo.

Man užėmė kvapą. Viena vertus, Rakelė man beveik atstojo mamą, kita vertus, ji buvo viena iš TKABA – organizacijos, kuri laikė mane mirusia, vadovių. Organizacijos, kuri, švelniai tariant, nenorėjau, kad mane surastų. Ir nuo kurios, maniau , Rakelė mane saugojo.

– Pagaliau. – Ji persimetė per petį rankinę ir linktelėjo galva link dvivėrių lauko durų. – Eime.

Nusekiau iš paskos visiškai sutrikusi. Atsidūrusi lauke, kur skaisčiai švietė saulė, šalia savo normalios vidurinės mokyklos, negalėjau patikėti, kad stoviu su moterimi, simbolizuojančia visą tą pasaulį, kurį palikau. Norėjau prisiglausti prie jos ir apkabinti, ir tai buvo dar keisčiau, nes mes niekada nesiglėbesčiuodavome. Bet kartu norėjau bėgti nuo jos kuo toliau. Juk ji iš TKABA.

– Ką čia veiki? – paklausiau.

– Iš tavo nuostabos sprendžiu, kad Deividas neperdavė tau mano žinučių.

– Lendo tėvas? Kokių žinučių?

Ji atsiduso. Mano gebėjimas perprasti jos dūsavimus kiek apsinešė dulkėmis, bet šį kartą tai reiškė kažką panašaus į: „Aš pavargau aiškinti, be to, tai užims per daug laiko“.

Saulę trumpam uždengė šešėlis. Pakėliau akis ir vėl pamačiau tą debesų sruogą. Po juo neabejotinai kažkas buvo, bet ne žaibas. Kažkas tviskančio. Kažkas antgamtiško. Kažkas, pasislėpęs po apžavais, kiaurai kurių galėjau matyti tik aš.

– Kas čia, po… – Žodžius nutraukė mano pačios šauksmas, nes debesis nėrė iš dangaus žemyn, apsivijo aplink mane ir nuskriejo atgal į dangaus mėlynę.

SKRAIDYMO PAMOKOS

Rėkiau tol, kol nebeliko kvapo. Springdama įkvėpiau ir nudelbiau žvilgsnį žemyn. Aplink mane virpėjo mirguliavo debesies draiskanos, tokios skystos, kad nėmaž neužstojo vaizdo: medžiai liko toli toli apačioje.

Šiaip ne taip susivaldžiusi, kad vėl neimčiau rėkti, pažvelgiau sau į liemenį. Mane apglėbusios laikė dvi rankos, beveik nematomos ir nejaučiamos, lyg jų visai nebūtų. Negalėjau suprasti, kaip tos rankos, lengvos kaip vėjelis, gali mane išlaikyti, bet dabar ne tas buvo galvoje. Turėjau didesnių bėdų. Pavyzdžiui, kur tas debesis mane neša ir kodėl. Negana to, aplink spragsėjo mažytės žiežirbos, ir aš visai netroškau būti nutrenkta elektros srovės. Įsielektrinę plaukeliai ant mano rankų atsistojo piestu ir irgi ėmė traškėti.

Blogiau ir būti negali.

Jau norėjau atsisveikinti su žeme, bet po kojomis išvydau mažytį miestelį, ir viduje tarsi kažkas apsivertė. Tai mano miestelis. Manimi jau bandė pasinaudoti antgamtiniai padarai. Jei ir ši būtybė gali mane paliesti, vadinasi, velniai rautų, ir aš galiu paliesti ją. O jei galiu ją paliesti…

Užsimerkiau ir giliai įkvėpiau. Privalau tai padaryti. Ne dėl to, kad norėčiau, – tiesiog dabar tai gyvybės ir mirties klausimas. Tik kažin, ar pavyks. Žinojau, aš tuščia, galiu iš antgamtinių būtybių atimti sielas, tačiau esu tai dariusi tik vieną kartą. Tik tada viskas buvo kitaip: sielos buvo įkalintos ir norėjo pereiti pas mane. O ši būtybė veikiausiai nenorės man atiduoti savo gyvybinės energijos.

Vis dėlto pabandyti verta. Kiek galėdama apsigręžiau per petį ir ištiesusi ranką uždėjau ant pirmos juntamos tvirtesnės vietos, melsdamasi, jog šis debesis, kad ir kas jis būtų, turėtų krūtinę.

Atsipalaidavau, stengdamasi atverti kanalą tarp savo rankos ir šito išsigimusio debesies sielos. Aš to noriu , galvojau, mintyse rėkte rėkdama iš nevilties. Man to reikia .

Staiga mane lyg nupurtė elektros srovė, atsimerkusi išplėčiau akis: siela, traškėdama sausu, įelektrintu karščiu, nutekėjo ranka iki kaulų smegenų ir ėmė plisti po visą kūną, kol kiekviena dalelė pradėjo dilgčioti nuo įtampos.

Būtybė veriamai suspiegė iš nuostabos ir skausmo. Staigiai metėsi atbula nutraukdama ryšį, ir mano galva ėmė suktis, apkvaitusi nuo naujos, keistos energijos.

Mes pradėjome kristi.

Galinga mintis, Eve, šaunuolė: siurbk energiją iš būtybės, laikančios tave kelis tūkstančius pėdų virš žemės ! Tačiau ji kažkaip vis dar sugebėjo išsilaikyti. Mes garmėjome žemyn, bet ne taip greitai, kaip kad turėtų būti. Jei tokiu greičiu priartėsime prie žemės, viskas bus gerai.

Ir tada ji mane paleido. Ėmiau rėkti, kabindamasi jai į koją ir ropšdamasi ja aukštyn. Būtybė irgi sukliegė iš nevilties, bandė ištrūkti, bet nė už ką neketinau jos paleisti. Jei jau žūsime, tai kartu. Žemė strimgalviais artėjo – žaliai oranžiniai medžių vainikai.

Nespėjau atsitokėti ir tvojausi į lapiją, kritau bruoždamasi į šakas, aplink skraidė lapų sūkuriai, galiausiai paleidau savo debesies koją. Laimė, netoli žemės klubu skaudžiai kliudžiau storą šaką, tad mano kritimas sulėtėjo tiek, kad plodamasi į žemę jaučiausi taip, tarsi mane viso labo būtų partrenkęs sunkvežimis.

Tikriausiai susilaužiau visus kaulus. Sprendžiant iš siaubingo skausmo, kažin ar turiu daug galimybių išgyventi. Geriausiu atveju liksiu sugipsuota iki dienų galo. Bet kaip tada glamonėsiuosi su Lendu? Užtat bent jau kurį laiką nereikės eiti į mokyklą. Ir jau tikrai nereikės lankyti kūno kultūros pamokų.