Кирстен Уайт - Supernatūralūs

– Bet galiausiai tu tai padarysi.

Jis užvertė akis.

– Elgiesi taip, lyg ketinčiau susidėti lagaminus ir jau kitą savaitę šokti į artimiausią upę. Ir tai būtų visiška katastrofa, nes aš turiu daugybę nebaigtų darbų. Anas pasaulis nėra mano. Šitas mano. Ir ketinu gyventi jame taip, kaip noriu. Gauti mokslinį laipsnį, padaryti atradimų kriptozoologijoje, susilaukti vaikų, būti iki absurdo normalus, išskyrus tai, kad padėsiu rūpintis antgamtinėmis būtybėmis ir galėsiu keisti pavidalus. Ir aš ketinu visa tai nuveikti, išgyventi kiekvieną minutę su mergina, kurią myliu, kuri turi pasižadėti man, kad visuomet sakys man tiesą apie viską – nuo šiol ir visados, kad galėčiau ateiti jai į pagalbą ir paguosti.

Vos įstengiau sulaikyti ašaras. Kaip tik tai aš ir troškau išgirsti, bet nedrįsau net svajoti, kad išgirsiu. Bet jis ne visažinis. Ar jis gali būti tikras tuo, ką dabar pasakė?

– O jei tu pakeisi nuomonę? Aš nė nežinau, kiek dar įstengsiu gyventi.

Jis priėjo prie pat manęs ir mudu susirėmėm kaktomis.

– Vienintelis gyvenimas, kurį noriu gyventi, – su tavimi. Aš nesuprantu skirtumo, kurį tu matai tarp mūsų, bet ar negalėtume susitikti kur nors per vidurį?

– Ko vidurį?

– Nežinau, per vidurį tarp rytojaus ir amžinybės, gyvenimo ir mirties, normalių žmonių ir antgamtinių būtybių. Kur visados būtume kartu.

Sukandau lūpą ir linktelėjau, neatitraukdama nuo jo kaktos.

– Juk kur nors yra ir mums skirta vieta, ar ne?

– Kur būsime visados, – jis prispaudė savo lūpas prie manųjų, užtvirtindamas tą mažytę mudviejų vietą pasaulyje. Kartu visados.

PADĖKA

Paaiškėjo, kad rašyti antrą knygų serijos dalį nėra taip lengva, kaip galite pagalvoti. O gal kaip tik manote, kad tai nepaprastai sunku, vadinasi, esate gerokai sumanesni už mane. Taigi, kaip paprastai, yra daugybė žmonių, kuriems noriu padėkoti, kad ši knyga išvydo pasaulį. Pamaniau, būtų visai neblogai – kad perskaitytumėte viską iki galo – šias pastraipas paįvairinti bučinių scenomis.

Visų pirma kreipiuosi į savo vyrą – žavųjį genijų. Ačiū, kad kiekvieną šeštadienį pasiimdavai vaikus į paplūdimį, kol aš prirakinta sėdėdavau bibliotekoje. (Palauk. O gal tai tu turėtum man už tai padėkoti?) Ačiū už begalinį tikėjimą manimi. Už tai, kad daugiau nesiūlei beveik kiekviename skyriuje nudėti Evę, – nes man ji labiau patinka gyva. Bet labiausiai dėkoju tau už tai, kad kiekvieną gyvenimo dieną sugebi mane prajuokinti. Myliu tave, Misteri Tobulybe.

(Atleiskit, nesulauksite mano ir Nojaus bučinių scenų. Kadangi labai mėgstu su juo bučiuotis, skaitydami aprašymus galite pasijusti nejaukiai.)

Elena ir Jona, jūs neišsenkamas malonumo ir džiaugsmo šaltinis. Žiūrėti, kaip jūs augat, didžiausia laimė mano gyvenime, ir nėra titulo, kuriuo labiau didžiuočiausi, nei „mama“.

Mama ir tėti, jūs geriausi tėvai, apie kokius galima svajoti. Kite ir Džimai, dėkoju, kad užauginote tokį nuostabų sūnų ir neprieštaravote mūsų vedyboms. Erina, Todai, Lindse, Kiganai, Lorena, Devinai, Matai, Timai, Kere, Setai, Šeina, Eliza, Kristina, Džošai, Ema, Beverle, Tomai, Koltonai, Di ir Meri, be galo džiaugiuosi, kad gyvenimas mus suvedė. Ir jau tikrai nepaprastai džiaugiuosi, kad Kalėdoms neprivalėsiu nė vienam iš jūsų pirkti dovanų, nes, dievulėliau, jūsų tiek daug!

Natali Vipl, ačiū, kad buvai su manimi. Kad skaitei mano rašliavą, peržiūrėjai pirmuosius knygos variantus ir padėjai užbaigti, nurodydama, kuriuos epizodus turėčiau perrašyti. Be tavęs ši knyga nebūtų buvusi tokia, kokia yra. Stefani Perkins, nė vienas knygos variantas, tau neperžiūrėjus, nebūtų išbaigtas. Dėl puikių tavo patarimų mano kūrinys įgydavo dar daugiau manęs . Esu tokia dėkinga, kad galiu abi jus vadinti savo brangiausiomis draugėmis.

(Gerai, neketinu bučiuotis nei su Natali, nei su Stefe. Net jei ir labai jas myliu.)

Kristina Džilbert, mano nuostabioji rinkodaros direktore, ir Kim Bušar, „Paranormalių“ reklamos agente, Kristina Kolandželo, Kristina Radke ir Karolina San, „Supernatūralių“ rinkodaros ir reklamos komanda, – visoms jums labai ačiū už entuziastingas ir didžiai vertingas pastangas dėl Evės. Torborgai Davernai ir Alison Donalti, jūsų viršeliai – meno kūriniai. Dėkui, kad „aprengėte“ Evės knygas taip, kad net ji pati pamačiusi pakvaištų iš džiaugsmo. Jei būtų tikra. Bet ji išgalvota, todėl iš džiaugsmo esu pakvaišusi aš ir dėkoju už dešimties mano sukurtų veikėjų įkūnijimą popieriuje. Taileri Infingeri, dėkoju už suteiktą pagalbą ir kad apskritai esi žavus. Bet kuri diena, kai gaudavau paketą su tavo vardu, man būdavo gera.

(Mielieji, aš tik nežinau, kas ką turėtų bučiuoti? Įsivaizduojami veikėjai? Tikri žmonės? Noriu padėkoti „Snow Patrol“, „Paramore“ ir Ingridai Mikelson, bet nemanau, kad jie imtų bučiuoti vienas kitą. Tačiau jei kas nors sumanytų pabučiuoti Lendą, Evė išjungtų jį Elu, ir tuomet padėkoje atsirastų daug smurto.)

Erika Sasman, vyriausioji redaktore, su tavimi dirbti buvo vienas malonumas. Nepaprastai džiaugiuosi, kad šias knygas teko rašyti su tavim. Ačiū už komentarus, kuriuose buvo gausu pagrįstų pastabų, bet netrūko ir šypsniukų. Man patiko netgi tai, kad pastabas rašei ranka.

Mišele Volfson, nelabai tikiu likimu, tačiau tai, jog mudvi susitikome, kitaip nepavadinsi. Ačiū, kad buvai mano mažąja, ugningąja, nuostabiąja agente. Esu nepaprastai laiminga, kad tapai ne tik mano agente, bet ir drauge. Tu neįtikėtinai nuostabi.

(Kitas klausimas, ar tikitės tikro bučinio? O gal geriau draugiško pakštelėjimo į skruostą? Nemanau, kad tikrų bučinių aprašymas labai tinka padėkos skyreliui. Tikriausiai per daug apie tai galvoju. Prakeikimas.)

Ir galiausiai – labiausiai ačiū mano skaitytojams. Jums. Dėkoju, kad skaitėte „Paranormalius“, papasakojote apie šią knygą draugams, rašėte man žinutes, visaip mane palaikėte, ir už tai, jog ši knyga tapo tokia skaitoma. Tikiuosi, ne ką mažiau pamilsite ir „Supernatūralius“, negaliu sulaukti, kol galėsiu jums papasakoti, kaip Evės istorija baigėsi kitoje dalyje.

(Žinau, myliu jus visus. Tai kaip dėl bučinuko? Tiksliau, daugybės bučinukų? Tik bijau, kad tai užims labai daug laiko, priklausys nuo to, kiek jūsų perskaitys padėką. Be to, gali kilti tam tikrų keblumų, nes aš norėsiu pakštelėti jums į skruostą, bet jei jūs tuo metu pasuksite galvą, mes galime susidurti nosimis, arba jūs suprasite bučinį į skruostą kaip kažką daugiau nei draugystę, ir tuomet man teks pasakyti: „Ne, ne, aš nerimtai, vien tam, kad skaityti padėką nebūtų taip nuobodu!“, ir tada kils visiška maišatis, todėl gal bus geriau, jei aš apsiribosiu teatrališkai pasiųsdama visiems jums oro bučinį.)

Taigi.

„Kiersten pridėjo pirštus prie lūpų, išdykėliškai nusišypsojo (kadangi, jos manymu, galima ir kaip kitaip nusišypsoti, – maloniau) ir pūstelėjo oro bučinius kiekvienam, skaitančiam padėkos skyrelį, nes yra labai dėkinga, kad susipažinote su jos įsivaizduojamu pasauliu.“