Кирстен Уайт - Supernatūralūs

Papurčiau galvą, ašaros tekėjo upeliais.

– Aš negalėjau, aš…

– Jam galėjai pasisakyti, o man ne? Tu man pažadėjai, prisiekei, kad nieko nuo manęs neslėpsi. Tu pamelavai, – jis atrodė toks įskaudintas. Jau maniau, kad labiau skaudėti širdies negali, bet jo žvilgsnis mane žudė.

– Negalėjau pažvelgti tau į akis! Lendai, tai buvo mūsų gyvenimas – tai buvo viskas! Ir aš viską sugadinau. Aš neįstojau. Aš jiems per prasta.

Jis suėmė mane per pečius, atitraukdamas nuo Džeko.

– Eve, yra ir kitų galimybių. Aišku, skaudu, bet tai dar ne pasaulio pabaiga. Dėl to mūsų santykiai nepasikeis. Nesuprantu, kodėl galvoji, kad jie gali pasikeisti! Mūsų ateitis tokia pati.

– Ne! Mudu niekada neturėsim tokios pačios ateities. Aš bandžiau, aš labai stengiausi ką nors padaryti, bet mes neturėsim tokios pačios ateities. Aš nesu… aš net nesu žmogus. Tu irgi, todėl turime baigti apsimetinėti, kad iš to kada nors kas nors išeis.

Jo veidas apniuko.

– Mes visada žinojom, kad nesam tokie kaip visi. Kodėl dabar staiga tai pasidarė taip svarbu? Na, mes antgamtinės būtybės, ir kas čia tokio.

– Tu nesupranti!

– O jis supranta? – Lendas piktai bakstelėjo pirštu į Džeką.

– Ne! Aš net nesu antgamtinė būtybė, aš esu niekas ! Tik dar vienas elfų eksperimentas, kuris pasibaigė siaubinga nesėkme. Ir mes neturėsime bendros ateities, kadangi manoji jau atsidūrė aklavietėje, o tavoji tęsis amžinai!

Jis sustingo, veide atsispindėjo begalinė nuostaba.

– Apie ką tu kalbi?

Užsimerkiau. Daugiau niekada negalėsiu pažvelgti jam į akis, nei dabar, nei kada nors. Man jis niekada nepriklausys, ir tai galutinai užmušė paskutinę vilties kibirkštėlę mano širdyje. Kokia buvau kvailė, kad išdrįsau net pagalvoti, jog galėsime būti kartu. Kvailė, kvailė, kvailė!

– Tu nemirtingas, – sušnibždėjau. – Tavo siela ryški ir švytinti, tobula ir… amžina. Tu niekada nemirsi. Niekada .

Lendo rankos nukrito man nuo pečių. Aš neatsimerkiau, negalėjau matyti žvilgsnio jo nuostabiame veide.

– Kaip seniai tai žinai?

– Nuo išleistuvių vakaro. Kai mane pripildė sielos, galėjau matyti tavąją, ir… nesvarbu. Atleisk, kad anksčiau nepasakiau. Nenorėjau tavęs prarasti, – karčiai nusikvatojau, tada atsimerkiau ir įbedžiau akis į grindis. – Bet tai neišvengiama, ar ne?

– Eve, aš… nežinau, ką atsakyti.

– Paskui suvoksi. Priprasi ir prie amžinybės.

Jis prakalbo piktai, karščiuodamasis.

– Bet mes vis tiek galime…

– Ne! – pagaliau pažvelgiau į jo vandens skaidrumo akis, tas akis, į kurias kadaise maniau galėsianti žiūrėti visą gyvenimą. Mačiau, kad jam plyšta širdis. Tik, kitaip nei aš, jis susitvarkys. – Mes negalime. Nenoriu būti palikta kaip tavo tėtis ir gyventi vien prisiminimais apie vienintelę meilę, kokia viso to prasmė! Nenoriu, kad ir man taip atsitiktų! Per daug tave myliu, kad versčiau likti su manimi, žinodama, jog tavęs laukia gerokai daugiau. Ir tu to panorėsi , panorėsi tapti tuo, kuo tau lemta tapti. Tik aš neliksiu čia ir nelauksiu, kol taip atsitiks.

Atsisukau į Džeką, kuris jau atvėrė duris ir stovėjo ištiesęs man ranką. Paėmiau ją, bet nesusilaikiau paskutinį kartą nepažvelgusi į Lendą.

Jis atsitraukė žingsnį, nežiūrėjo į mane, tik tyliai lingavo galva.

– Taip bus geriausia, – sušnibždėjau, laukdama, karštligiškai vildamasi, kad jis nesutiks su manim, sulaikys mane, ką nors darys – bet ką.

Bet jis tik stovėjo.

Ir aš žengiau su Džeku į tamsą.

MIEGANČIOJI GRAŽUOLĖ

– Kur dabar? – paklausė Džekas.

Susivokiau, kad daugiau nebeverkiu. Kokia prasmė? Buvau galutinai sugniuždyta, išsunkta, tik kiautas – anos buvusios merginos. Visas mano gyvenimas – klaida. Neturėjau namų, šeimos, ateities. Jaučiau tik begalinį sąstingį. Galų gale, kam gedėti to, ko nuo pat pradžių neturėjau teisės net tikėtis.

Papurčiau galvą, balsas skambėjo be jokios išraiškos.

– Koks skirtumas?

– Gal tu… eee… norėtum apie tai pasikalbėti?

– Tu nesuprasi, – niekas to niekada nesupras, nes niekas nėra toks pat kaip aš.

Ne, aš neteisi. Vivjana. Mudvi tokios pačios. Staiga iki skausmo panorau ją pamatyti. Iš tikrųjų pamatyti ją. Abejojau, ar ji žinojo apie mus, apie tai, kas buvo mūsų tėvai. Būtų pasakiusi, jei būtų žinojusi. Dabar labiau nei bet kada galėjau ją suprasti, atleisti už tai, ką ji padarė. Aš bent jau užaugau įsivaizduodama, jog esu normali. O ji niekada nebuvo laisva nuo elfų.

– Ar galėtum kai ką surasti? Aš nežinau, kur ji, bet kažkur agentūroje.

Džekas išsiviepė tamsoje.

– Jei ji TKABA, aš ją surasiu.

Jis pakeitė kryptį ir galiausiai atvėrė duris į baltą, iki skausmo pažįstamą koridorių. Nuskubėjome link Rakelės kabineto.

– Palauk čia, – Džekas pasuko už kampo ir dingo man iš akių.

Išgirdau jį beldžiantis.

– Džekai? Kas atsitiko? – paklausė Rakelė.

– Evė dingo!

– Ką? Ką turi omeny, sakydamas „dingo“?

– Nuvykau jos aplankyti, bet jos vampyrė ir tas stuobrys, kuris jai patinka, baisiai panikavo. Jie nežino, kur ji.

– Retas, – Rakelės balsas suskambo taip grėsmingai, kad truputį išsigandau. – Nesijaudink, Džekai. Aš tuo pasirūpinsiu. Neturėjau išleisti Evės į pasaulį neapsaugotos, bet aš ją susigrąžinsiu.

Vos koridoriumi nutolo Rakelės sportinių batelių šlepsėjimas, iš už kampo kyštelėjo išsiviepęs Džeko veidas.

– Kelias laisvas, pirmyn.

– Galėjai sugalvoti ir ką nors švelnesnio. Nenoriu, kad ji be reikalo nerimautų.

– Ai, atsipalaiduok. Tai eisi pašniukštinėti po jos kabinetą ar liksi tūnoti koridoriuje kaip gera mergaitė?

Dėbtelėjau į jį ir žengiau į priekį. Džekas atidarė kabineto duris ir įėjo kaip į savo darbo vietą, išsidrėbė kėdėje prie Rakelės rašomojo stalo, atrėmė į jį kojas, viena ranka jau darydamas stalčių.

– Tai ko ieškom?

– Vivjanos? Ji galėtų būti… Nežinau. Kur nors saugioje vietoje, kur elfai negalėtų prie jos prieiti? Ir kur yra gydymo įranga. Ji septinto lygio antgamtinė būtybė, jei tai tau padės.

Neabejoju, kaip nustebtų TKABA tyrėjai, išgirdę, ką jiems dabar galėčiau papasakoti apie save. Iki šiol jie taip ir neįstengė manęs perprasti. Jiems pasisekė: nežinia yra palaiminga. Ar bent jau ne tokia skausminga.

Džekas, paskubom sklaidydamas aplankus, tyliai niūniavo. Iš nerimo nenustygau vietoje, baimindamasi, kad bet kurią minutę Rakelė gali sugrįžti ir viskas paaiškės. Negalėčiau dabar su ja susitikti. Ji stengsis rasti racionalų paaiškinimą, paguosti mane. Bet pataisyti mano gyvenimo neįmanoma. Ir niekada nebus įmanoma.

– Štai ir radom. Geležinis fligelis.

– Geležinis fligelis?

– Areštinėje yra visas fligelis, kurio sienos apkaltos geležimi. Ten negalima atverti elfų durų.

Įdomu. Būtų buvę gerai tai žinoti, kol čia gyvenau. Ir šitai TKABA nuo manęs nuslėpė. Aš niekada nebuvau viena iš jų, niekada nebuvau agentūros narė. Aš buvau niekas.

Iki areštinės nusigavome aplinkiniais keliais, tuomet žengėme pro pagalbinio personalo duris, kur anksčiau man niekada neateidavo į galvą pažiūrėti. Už jų driekėsi ilgas siauras koridorius. Dėkojau, kad sėkmė dar ne visiškai mane apleido (nors nemaniau, kad jos daug liko) ir nieko nesusitikome. Džekas sustojo priešais niekuo neišsiskiriančias duris, ant mažytės šalia durų pakabintos laikinos plokštelės buvo parašyta: „Septinta, gydymas“. Ar bent negalėjo užrašyti jos vardo?