Кирстен Уайт - Supernatūralūs

Pasisukau į Retą, nenorėjau ilgiau žiūrėti į tą keistą elfą. Kažkodėl jis mane siutino ir kartu vargino, aš iškart įsitempiau. Pasąmonėje ėmė kažkas kirbėti. Nejau aš pradedu jį prisiminti, o ne, tik ne tai. Retas pasibjaurėjęs žiūrėjo, kaip Linas pokštelėdamas atidaro dar vieną skardinę kokakolos ir išmaukia gerą gurkšnį.

– Melintrosai, – ištarė Retas ir jo galingas balsas sudrebino kabiną.

Pagaliau keistasis elfas pakėlė akis ir pažvelgė į mus.

– Tavim dėtas, pasisaugočiau, branguti. Man nežmoniškai skelia galvą, ir jei tu dar valkiosi mano vardą, gali būti greitai iš čia išspirtas.

Nuo kada elfai vadina vienas kitą „brangučiais“?

Linas vėl nusisuko į lenktynes.

– Ne! – sušuko sviesdamas jau ištuštintą skardinę į langą. Staiga jo tobulus bruožus iškreipė klastinga šypsena, jis be garso kažką sušnibždėjo ir spragtelėjo pirštais link pro šalį zvimbiančių automobilių. Mašina priešais apsivertė ant šono ėmė slysti skeldama asfalte žiežirbas ir barstydama dalis. Iš paskos lekiantys automobiliai trenkėsi į ją, kiti, nespėję apvažiuoti duženų krūvos, virto ant viršaus. Ryškiai geltonas automobilis trenkėsi į priešais važiuojantį tokia jėga, kad persivertė per jo stogą, visiškai jį sumaigė ir apsisukęs ore vožėsi į sieną.

Visa tai truko vos dešimt sekundžių: trasoje, kur neseniai lėkė automobiliai, liko dūmais rūkstanti spalvota metalo laužo krūva. Išgirdau komentatoriaus balsą: iš pradžių žmogelis ik valiai išsikeikė, o paskui prisiekė, kad tai pati baisiausia katastrofa visoje lenktynių istorijoje.

Linas atsilošė krėsle, veide sustingo pasitenkinimo šypsena.

– Myliu šį sportą.

Jis sugriebė ant grindų besimėtančią naują kokakolos skardinę ir išsiurbė vienu mauku, nusišluostė lūpas ir tada pažvelgė į Retą.

– Koks velnias vėl tave čia atnešė?

– Atvedžiau tavo dukterį, – visiškai abejingu balsu ištarė Retas, ir ta frazė sugriovė man gyvenimą. Man užėmė kvapą, žemė išslydo iš po kojų, nesupratau, ar sukasi kambarys, ar aš pati. Retas stipriau apkabino mane per pečius ir nuvedė prie vieno iš krėslų. Susmukau ir įbedžiau akis į grindis.

Aš negaliu būti elfė ar iš dalies elfė.

Tai neįmanoma! Nieko nesuprantu.

Pypt, kada aš savo gyvenime ką nors supratau?

– Tai ne ji, – Linas susiraukė, jo rankos nusviro iki grindų. – Toji ne tokia didelė, beveik nekalba, tik verkia. Tikriausiai šliaužioja netoliese, – žvilgtelėjo per vienos kėdės viršų, lyg ten žaisčiau trimetė aš.

Auksinės Reto akys aptemo.

– Labai tiksliai apibūdinai, kaip tik tokia ji buvo prieš keturiolika metų, kai ją pametei.

– Aš jos nepamečiau, – pasipiktinęs išsitiesė Linas. – Ji… – jis nutilo ir pasikasė galvą. Tada sušnairavo mano pusėn. – Hm. Tik pamanykit! Tu teisus. Vargšė išblyškusi mažytė, argi ne taip? Vadinasi, čia ji. Ji čia. Pirmyn, vesk ją pas karalienę ar dar kur, pamiršau, kam ji skirta. O, jie jau valo trasą!

Jis kaip užburtas vėl įsmeigė akis į trasą, stebėdamas, kaip automobilių likučiai nutempiami, o medikai ant neštuvų išgabena kelis žmones.

Pažvelgiau į Retą, mano lūpos tirtėjo. Nežinojau, kas blogiau: ar kad mano tėvas elfas, ar kad jis pastaruosius keturiolika metų praleido nesuvokdamas, jog aš dingau. Retas sučiaupė putlias lūpas taip, kad iš jų liko vien plonas brūkšnys.

Jis paėmė skardinę vien pirštų galiukais, lyg ji būtų užkrėsta. TKABA išsiaiškino, nors teko prarasti daug narių, kad vienintelis mūsų pasaulio produktas, veikiantis elfus, yra angliarūgštė, jiems tai kaip stiprus likeris. Taigi mano tėvas – elfas alkoholikas. Žinoma. Nuostabu. Retas atsargiai padėjo skardinę atgal.

– Štai kodėl vengiau turėti reikalų su rūmais. Kai mūsų likimai susiejami su žmonių, tai geruoju nesibaigia. Kaip apgailėtina. Štai kuo baigiasi, kai elfas priverčiamas gyventi už karalystės ribų. Mes visi daugiau ar mažiau esame susiteršę šio pasaulio beprasmybe ir sugedimu.

– Retai, – ištariau pašnibždomis, kad neužlūžtų balsas. Akys jau buvo pilnos ašarų, bet aš nepravirksiu. Tik ne čia. Tik ne to padaro, kuris buvo mano tėvas, akyse. – Aš nieko nesupratau.

Nuvalęs paviršių, jis atsisėdo krėsle šalia manęs.

– Maniau, jis galės tau paaiškinti, bet ir vėl viskas tenka man, – Retas įsmeigė bedugnes akis į mane ir suėmė mano delną. Dabar nejaučiau iš jo sklindant jokios prievartinės liepsnos, tik prašymą pasitikėti, tarsi būtų norėjęs sutvirtinti mūsų ryšį. – Mintis apie tavo atsiradimą man kilo prieš dvidešimt metų.

Jis švelniai perbraukė pirštu man per skruostą.

– Tai buvo labai prastas sumanymas nuo pat pradžių.

KĄ JIS PASAKĖ

– Mano karalienė tvirtino, kad turime susitaikyti, jog esame Elfų karalystės kaliniai. Tamsioji karalienė, deja, galvojo kitaip. Po daugybės klaidų, kaskart vis pragaištingesnių, dauguma elfų prarado viltį, kad galima sukurti Tuščiąją, gebėsiančią sukurti ir valdyti vartus. Mes liksime amžiams pasmerkti stumti laiką Elfų karalystėje, šioje apgailėtinoje, purvinoje ašarų pakalnėje. Ne vienas mūsų ragino mano karalienę ką nors daryti, bet ji atsisakė, ji buvo keistai prisirišusi prie žmonių gyvenimo, sveiku protu sunku tai paaiškinti. Visuomet jaučiau, kad ji gali sukurti kai ką geresnio nei vampyrai.

– Vampyrai?

Jis atsainiai mostelėjo ranka.

– Vampyrai buvo viena ankstyvųjų Tamsiosios karalienės klaidų. Ji manė, kad jei iš pradžių nužudys žmones, o paskui atgaivins juos burtais, jie taps tušti ir galės grobti sielas. Tačiau jie ėmė grobti gyvybes, o ne sielas. Bjauru ir apgailėtina.

– Palauk… vadinasi, vampyrai – jūsų rankų darbas? – tai jų kaltė, kad Ariana pasmerkta tokiam gyvenimui?

– Prašau nepertraukti, mano meile. Mūsų magija silpo, nes šis suterštas pasaulis mus gadina, štai kodėl tiek laiko nepastebėjome, kad Tamsiajai karalienei pagaliau pasisekė. Tik tada, kai mano karalienė išgirdo apie Vivjaną, tikrąją Tuščiąją, ji suprato, kad privalome ir mes sukurti tokią pačią, antraip rizikuojame, kad Tamsioji karalienė atvers vartus ir mes liksime čia įkalinti amžiams. Taigi, kitiems nežinant, ji išrinko elfą iš savo rūmų, – jis pašaipiai nužvelgė Liną, įnikusį į lenktynes, – ir pavedė jam sukurti Tuščiąją.

– Sukurti? – sušnibždėjau. Nenorėjau žinoti.

– Elfams nelengva ilgai išbūti mirtingųjų karalystėje. Galiausiai tai mus nualina, nutrūksta gija, siejanti mus su amžinybe. Tampame tik šešėliai to, kas turime būti, – dabar supratau, kodėl tokie migloti Lino apžavai, net jo elfiški bruožai atrodė išskydę. – Tačiau jis privalėjo atlikti tai, kas jam buvo pavesta, tad liko čia. Surasti moterį, aišku, buvo paprasčiau nei paprasta.

– Mano mamą? – aš turėjau mamą. Moterį. Žmogų.

– Niekam neatėjo į galvą išbandyti šitą būdą, nes žmonių santykiai tokie kvaili ir painūs. Dėl to Melintrosas buvo atitinkamai parengtas – sustiprinant jo gebėjimą atsispirti jausmams, ir galų gale jis įstengė sukurti tave.

– Taigi aš… aš pusiau elfė? – Mane vėl ėmė pykinti taip, kad bijojau susivemti. Ir tie Reto žodžiai: „įstengė sukurti tave“.

– Žinoma, ne. Viskas ne taip. Taip pradėta tu negali tapti amžinybės dalimi.

– Ką tai reiškia?

– Turėdama mirtingą motiną ir elfą tėvą, nesi pusiau elfė. Esi tik nevisiškai mirtinga. Tam tikra prasme, mažiau mirtinga. Nieko elfiško tau neperduota.