Кирстен Уайт - Supernatūralūs

Šaltis ir tuštuma, kuriuos taip ilgai stengiausi pamiršti, vėl grįžo su nauja jėga, primindami man viską, kuo nesu. Nesu ypatinga. Nesu antgamtinė. Nesu ir žmogus, kaip visi.

Aš esu niekas.

– Tai būtina, beje. Žmonių sielos trapios, nepaprastai sudėtingos ir nuolat keičiasi. Jų neįmanoma pridėti arba atimti. Tikras žmogus niekada negalės būti perdavimo kanalu ar įtraukti į save daugiau energijos. Tu esi unikali abiejose karalystėse, nes gali perkelti energiją. Tačiau kodėl tu gali atverti vartus, man taip ir liko neaišku, nors mano karalienė mano, jog tai, ko gero, susiję su keistu žmonių namų traukos jausmu, ypač sustiprinus jį papildoma energija ir sielų noru palikti šį pasaulį.

Jis nutilo, tarsi laukdamas, ką pasakysiu. O ką galėjau pasakyti? Ką apskritai kam nors kada nors aš galėjau pasakyti?

– Aišku, labai blogai, kad Linas tave pametė, ir mes kuo nuoširdžiausiai dėl to atsiprašome. Iš tikrųjų niekas, išskyrus karalienę, nežinojo apie tavo buvimą, o ji nežinojo, jog Linas tave pametė, nes ji nesilanko mirtingųjų karalystėje. Įsivaizduok, kaip ji nustebo, kai jai papasakojau apie išskirtinius tavo gebėjimus. Tada ji ir suprato, kad tu esi Tuščioji ir kad Linas visai neparuošė tavęs mums. Deja, ne aš vienas tave atpažinau, štai kodėl Tamsieji rūmai užsiundė ant tavęs Vivjaną.

– Mano karalienė pasakė man Melintroso vardą ir pavedė išsiaiškinti, kas iš tikrųjų įvyko ir kaip paversti tave tokia, kokia tu mums buvai reikalinga. Iki tol stengiausi laikytis kuo toliau nuo rūmų. Dabar teko susidėti. Varginantis darbas. Tai aš pasiūliau suteikti tau daugiau sielos, bet tai vos nevirto nelaime, – jis perbraukė pirštais man per randą.

Man spengė galvą: tiek daug informacijos per tokį trumpą laiką.

– Vadinasi, nepriklausau jokiam pasauliui?

– Nesąmonė, – Retas paglostė mano riešą. – Jau sakiau, tu buvai klaida nuo pat pradžių, bet labai mylima klaida, ir, tinkamai tave pakeitus, puikiai tiksi mano karalystei. O jei dar gerai tarnausi karalienei, tuo geriau. Tu nesutverta šiai žemei, Evelina. Tu nenusipelnei būti trapi, išnaudojama, mirtinga. Tu turi būti amžina, – jis palinko arčiau ir jo veidą nutvieskė šypsena: pusiau švelni, pusiau savininkiška. – Amžina su manimi.

Aš čia rasčiau savo vietą. Namus. Turiu turėti bent ką nors.

– O kaip mano mama?

Reto šypsena išnyko ir jis atsisuko į kitą elfą.

– Ar radai merginos mamą?

Linas sumurmėjo kažką nesuprantamo.

– Ką jis pasakė?

– Jis nežino, kur ji.

– O ne, – sušnibždėjau.

– Atleisk. Įsimylėti elfus mirtingiesiems pražūtinga. Begalinis prieraišumas tampa lyg prakeiksmas, ir jei jų aistros objektas dingsta, jie tiesiog išsenka. Mano rūmuose tai neskatinama, nebent mirtingieji atgabenami į Elfų karalystę, kur gali gyventi kartu su elfais nieko nestokodami.

Atsistojau, jaučiau vien begalinę širdgėlą, daugiau nieko. Aš to neištversiu. Pernelyg sunki našta. Šis jausmas apėmė mane visą, tarsi prarijo – kaip tada, kada jaučiau neapsakomą Tamsiosios karalienės trauką. Reikia ką nors daryti. Ir tada galvoje išplaukė Džeko žodžiai – visuomet geriau būti piktam nei liūdnam.

– Tu, – žengiau žingsnį į priekį ir atsistojau tiesiai priešais elfą, kuris mane sukūrė. Jis net nepakėlė akių. – Melintrosai, pažiūrėk į mane.

Jis staigiai pakėlė galvą ir pažvelgė apsiblaususiomis akimis.

– Papasakok, kas atsitiko mano motinai.

Jis prakalbo, bet atrodė, kad žodžius turėjo iš savęs traukte traukti. Taip ir buvo, jis pakluso mano įsakymui.

– Ji prižiūrėjo kūdikį, kol tapo mums daugiau nebereikalinga.

– Kur ji dabar?

– Aš nežinau.

– Tu pasakysi man, kur ji! – surikau.

– Aš negaliu.

Prie šonų prispaustos rankos nevalingai sugniaužė kumščius. Jis man pasakys. Aš jį priversiu.

– Evelina, – Reto balsas buvo toks pat švelnus kaip prisilietimas prie rankos. – Prieš metus aš pats bandžiau ją surasti. Man labai gaila.

Auksinės Reto akys grąžino mane į tikrovę. Tikrovę, kurioje jaučiausi dar vienišesnė nei iki šiol. Pamenu, kaip man buvo bloga, kai sužinojau, jog esu tokia pat kaip Vivjana, sužinojau per patį jos žudynių siautulį, bet tai niekis, palyginti su tuo, ką jaučiau dabar. Tada aš tiesiog buvau priversta pripažinti, jog nesu visiškai tokia kaip visi žmonės. Tuomet nusprendžiau, jog tai reiškia, kad aš daugiau nei žmogus. Ne mažiau.

– Eime su manim. Čia tau nėra kas veikti, mano mylima Neame.

Paskutinis žodis nusirito iki širdies gelmių ir supurtė visą kūną kaip elektra. Aš jį atpažinau. Aš buvau šitas žodis. Retas iš tikrųjų visą laiką žinojo mano vardą. Bet aš ne elfė ir mano vardas negali paveikti mano valios. Niekas negali nieko iš manęs reikalauti.

– Aš ne tavo, – sušnypščiau.

Durys su trenksmu atsidarė. Tarpdury garsiai šnopuodamas stovėjo Džekas su auksine taure rankoje.

– Tavo gėrimas.

– Džekai, – nusvirduliavau link jo, man reikėjo atsidurti kur nors kitur. Reikėjo būti kuo nors kitu. – Prašau, pargabenk mane namo.

– Čia nesi apsaugota nuo Tamsiosios karalienės ir niekada nebūsi savimi. Leisk parvesti tave namo, – tarė Retas, jo balsas prasiskverbė net pro mane kaustantį šaltį. Jis turėjo omeny ne mano butą.

Atsisukau į jį. Jis mane pažinojo. Jis žinojo, kas esu, kas aš tokia. Tai jo kaltė – jo ir visų kitų elfų. Jie sugriauna viską, prie ko prisiliečia. Bet dar pažiūrėsim, kieno bus viršus.

– Melintrosai, – pasakiau, o sutraiškyti automobiliai dar tebestovėjo man akyse, – tu keliausi į Elfų karalystę ir niekada daugiau čia negrįši .

Jis išpūtė krauju pasruvusias akis ir griebė skardinę kokakolos. Drebėdamas mechaniškai nužingsniavo prie sienos ir sukūrė duris, amžiams dingdamas iš šio pasaulio. Geros kelionės. Tikiuosi, kad jo pagirios truks visą amžinybę, nors jis nusipelno dar didesnės bausmės. Gal kada nors, kai sugalvosiu kokį baisesnį atpildą, jį susirasiu.

Paėmiau Džeką už rankos ir jau žengiau pro kabinos duris, bet paskui sustojau.

– Jei dar sykį tave pamatysiu, Retai, – atsisukusi tariau, – užmušiu.

TIESA IŠLAISVINS ARBA SUDAUŽYS ŠIRDĮ

Tempiau Džeką paskui save, kliuvinėdama už laiptų pakopų, pro ašaras vos kelią įžiūrėdama. Privalėjau kuo greičiau iš čia dingti.

– Kas atsitiko? – paklausė jis susiraukęs: stengėsi atidaryti duris sienoje. – Ar jis tave įskaudino?

Papurčiau galvą, negalėdama ir nenorėdama apie tai kalbėti. Pro mus kaip tik ėjo kelias į tualetus, bet man buvo nusispjaut, kad žmonės pamatys skylę sienoje ir galbūt tai bus smūgis jų pasaulėžiūrai. Kodėl jie turėtų gyventi laimingi, nekalti ir palaimingoje nežinioje? Pasaulis – siaubinga vieta. Bet net ir jame man nėra vietos.

Galiausiai sienoje nušvito durų kontūrai.

– Namo? – paklausė jis.

Suspaudžiau Džeko ranką, užsimerkiau, kad nematyčiau pragaištingos Elfų karalystės takų tamsos ir neatsimerkiau tol, kol neįžengėme į mažytį mano kambarį.

– Eve! – pašoko nuo lovos Lendas, jo veidas buvo net sukritęs iš nerimo. – Kur tu buvai? Ariana paskambino, pasakė apie laišką ir kad tu visą naktį negrįžai namo, o kai atvažiavau, radau šitą… – jis iškėlė geležinį pakabutį, kurį palikau ant grindų vidury kambario, – ir pamaniau… aš taip išsigandau, kad Retas vėl nebūtų…

Jis nutilo ir nukreipė žvilgsnį nuo manęs prie Džeko, šis tebelaikė mane už rankos.

– Tu buvai su juo? – Lendo veidas pasikeitė ir jis tyliai nusikeikė. – Maniau, kad jus sužeidė ar pagrobė. Skambinau visiems tėčio pažįstamiems, kurie galėtų ką nors žinoti, ėjau iš proto. O tu visą tą laiką buvai su juo? Kodėl? Ką tokio svarbaus veikėte, kad nebuvo galima net paskambinti? Ir kodėl, sužinojusi apie Džordžtauną, pirmiausia nepasakei man?