Кирстен Уайт - Supernatūralūs

Pastūmiau duris ir pamačiau tobulai baltą kambarį, jo viduryje stovinčioje lovoje gulėjo būtybė, kurią, kalbant šeimos terminais, galėjau pavadinti man artimiausia. Lėtai priėjau artyn, apžiūrinėdama daugybę lašelinių, aparatų, monitorių, prie kurių ji buvo prijungta. Tačiau vietoj paguodos, kurios tikėjausi turinti, pajutau tik didžiulį kaltės jausmą.

– Kas jai atsitiko? – paklausė Džekas, atsirėmęs į sieną prie durų.

– Tai aš ją tokią padariau, – sušnibždėjau.

Kodėl neužmezgiau su ja glaudesnio ryšio? Galėjau ją sustabdyti, galėjau įtikinti liautis žudžius antgamtines būtybes. Tačiau išplėšiau tas sielas iš jos, palikdama tik tiek, kad vos galėjo egzistuoti.

Tačiau, jei nebūčiau atėmusi tų sielų, Liša tebebūtų įkalinta, ji niekada nebūtų išlaisvinta. Nekenčiau viso to. Kodėl negaliu tiesiog ko nors mylėti ir daugiau dėl nieko nesijaudinti?

Atsargiai, kad neištraukčiau lašelinės, suėmiau ledinę Vivjanos ranką.

– Sveika, Vive, – užkišau jai už ausies šviesių plaukų sruogą, tačiau Vivjana neatsimerkė, jos gyvybę rodė tik ritmingai pypsintis monitorius. Ji alsavo taip silpnai, kad beveik nesikilojo antklodė.

– Matai, – ištariau rydama ašaras ir stengdamasi, kad mano balsas nedrebėtų, – pasirodo, tu visą laiką buvai teisi. Mes iš tikrųjų niekam nepriklausom, ar ne? Aš bandžiau. Labai stengiausi, bet… – ašaros pasipylė nevaldomai, ir aš nunarinusi galvą priglaudžiau jai prie peties. – Aš taip gailiuosi, – verkiau ir mano žodžiai slopo jos nejudriame kūne. – Taip gailiuosi.

Po kelių minučių pajutau, kad man ant nugaros nusileido ranka. Atsistojau šluostydamasi veidą. Nuostabu, po visko dabar dar ir sušlapinau jos marškinius.

– Tai ne tavo kaltė, – pasakė Džekas tokiu švelniu balsu, kokio dar nebuvau girdėjusi.

– Tu jai tai pasakyk.

– Eve. Tu nieko nepadarei. Tai elfai dėl visko kalti. Dėl visko.

Užsimerkiau. Jis tiesiog stengiasi mane paguosti. Tai aš ją tokia paverčiau.

Kita vertus, Džekas irgi teisus. Jei elfai nebūtų jos užauginę tokios, užsiundę ant manęs, mes nebūtume stojusios viena prieš kitą žūtbūtinėje akistatoje. Elfai palaužė jos dvasią, iškreipė jos pasaulį, ir ji ėmė galvoti vien apie tai, kaip atimti gyvybinę energiją iš visų antgamtinių būtybių, kokias sutikdavo.

Pypt, bet be elfų mūsų nė nebūtų buvę.

Tačiau jie kalti, kad aš dabar esu nežinia kas, šis šaltas, tuščias kiautas, kuris nepriklauso jokiam pasauliui. Tai jie kalti, kad Vivjana guli čia ir niekada neatsibus. Jie kalti net ir dėl to, kad Ariana pasmerkta amžinam gyvenimui, kurio ji niekada nenorėjo. Ir dėl visų tų žmonių, kurie per amžius buvo nužudyti ar paversti vampyrais. Ir dėl tokių vaikų kaip Džekas, kurie dingo ir buvo priversti gyventi tarp elfų kaip jų naminiai žaisliukai, – net blogiau. Dėl mano motinos, kuri dingo ar mirė ir kuri bet kokiu atveju niekuomet nebuvo mano.

Jie dėl visko kalti.

– Nekenčiu jų, – sušnibždėjau.

– Žinoma, nekenti, – Džekas apkabino mane per pečius. – Eime, turim dingti, kol Rakelė neapsižiūrėjo, kad tu su manim.

Linktelėjau ir paskutinį kartą suspaudžiau Vivjanai ranką.

Grįžome tuo pačiu koridoriumi pro atviras kameras, į kurias eidama į priekį neatkreipiau dėmesio, dauguma jų buvo tuščios. Staiga pasigirdo balsas, aš išsigandusi net pašokau.

– Liebchen , – už elektriniu lauku apsaugotų durų stovėjo supervampyras, šypsojosi puse lūpų ir ilgesingai žvelgė primerkęs akis. Buvo suvargęs: nebestovėjo išsitiesęs ir išpūtęs krūtinę kaip anksčiau, net jo apžavai atrodė nesveikai išblukę. – Atrodai nelaiminga. Eikš pas mane, leisk išvaduoti tave nuo šio pasaulio, mano mažoji pabaisa.

Abejingai jį nužvelgiau. Tad štai kur Rakelė jį uždarė, kad būtų tikra, jog daugiau jam nepavyks ištrūkti. Džekas užvertė akis ir parodė vampyrui didįjį pirštą, paskui paėmė mane už rankos ir nusitempė koridoriumi. Atsisukusi per petį žiūrėjau į jį tol, kol dingo iš akių, pašiurpusi nuo to, ką išvydau jo akyse, prisiminusi, ką jaučiau atėmusi dalį jo sielos.

Vampyro žodžiai skambėjo man ausyse. Mažoji pabaisa . Jis teisus.

Džekas rado artimiausią koridorių, kuris nebuvo apkaltas geležimi, ir atvėrė duris. Daugiau nesigręžiojau ir mes žengėme į tamsą. Niekada čia negrįšiu. Vėl turėjau susiimti, kad nedrebėčiau aklinoje juodumoje, ir užsimerkiau.

– Tu iš tikrųjų nemėgsti čia būti, ką? – paklausė Džekas.

– Taip aš įsivaizduoju pragarą. Jokios ugnies ir sieros, tik juoda tuštuma ir tu, vienas amžiams.

Jis nusijuokė.

– Sakai, pragarą? Tikiuosi, netrukus turėsime progą paneigti šią teoriją. Beje, jei čia pragaras, ar man derėtų būti kartu su tavim?

– Nežinau. Tikriausiai, jei tame pragare vietoj kančių būtum amžiams pasmerktas įkyriai taukšti.

– Su kiekviena diena tu man vis labiau patinki. Bet nė vienam iš mūsų pragaras neskirtas. Mes aukos , – Džekas nusišypsojo, bet paskutinis žodis buvo persunktas pagiežos. – Ir jei kartais padarome ką nors bloga, mums tikrai bus už tai atleista.

Nesupratau, ar jis bando mane paguosti dėl Vivjanos, bet žvelgė tolyn, tarsi jau planuodamas nedorus ateities darbus. Ką šį kartą gundys uždegti? Nebuvau nusiteikusi vėl griauti ir naikinti.

Jis atvėrė duris į savo kambarį Elfų karalystėje. Sudribau ant tamsiai žalios aksominės sofos.

– Ar galiu eiti miegoti ir niekada nepabusti?

– Neabejoju, tavo sesuo buvo tai numačiusi, – dėbtelėjau į jį ir jis pakėlė rankas. – Atleisk. Pernelyg jautri tema. Kaip žiūrėtum, jei parūpinčiau tau maisto?

Nebuvau alkana, bet norėjau bent trumpam pabūti viena. Džekas – gyvas sidabras, visuomet tauškia, nuolat zuja šen ir ten. Nuo jo pavargdavau net tada, kada nesijaučiau kaip dabar. Vis dėlto jis lyg ir vienintelis šiame pasaulyje man likęs draugas, ir aš buvau jam dėkinga. Mes supratome vienas kitą.

– Tikro maisto, prašau. Tai paskutinė vieta, kurioje norėčiau būti pririšta visą likusį liūdną gyvenimą.

– Tavo noras – man įsakymas, – jis dingo sienos angoje, o aš atsiguliau ant nugaros, užsimerkiau ir iš paskutiniųjų stengiausi apie nieką negalvoti, niekada daugiau apie nieką. Jei tik galėčiau visą laiką miegoti, miegoti ir negalvoti apie ateitį be Lendo, apie tą tuštumą savyje, man to pakaktų.

Jau buvau beužsimirštanti, bet pora rankų su skustuvo aštrumo nagais stvėrė mane už pečių ir sviedė per kambarį.

Užsigavau ranką į stalo kampą, išgirdau trakštelint ir pajutau siaubingą skausmą, taip ir likau tysoti ant grindų apstulbusi. Tie nagai iki kraujo išakėjo man pečius. Kas čia vyksta?

– Kelkis, – sudžeržgė siaubingas Felės balsas. – Pažiūrėsim, kiek galėsiu tave žaloti, kol nužudysiu, – pažvelgiau į karščiuojančias jos akis. Felė šypsojosi. – Įdomu, be kelių galūnių galėtum ištverti?

Ji apsuko mano plaukų sruogą sau aplink riešą ir ėmė vilkti grindimis. Ėmiau rėkti, nes vos pajudinus ranką persmelkė nežmoniškas deginantis skausmas. Suėmiau skaudamą vietą ir Felės veidas piktdžiugiškai nušvito. Ji tyčia suspaudė kaip tik lūžio vietą ir aš suklikau iš skausmo, akyse viskas išplaukė. Negalėjau pakelti tokio skausmo, jaučiau, kad tuoj apalpsiu. Aš norėjau netekti sąmonės, norėjau pasiduoti.

– Eve! – išgirdau šaukiant Džeką. – Neleisk jai savęs luošinti. Kovok!

Felės veidas buvo tiesiai priešais mane, karštas alsavimas degino kaip pati mirtis. Staiga skausmą persmelkė pyktis, įtūžis dėl to, ką visi elfai, įskaitant ir ją, padarė man, Vivjanai. Dėl to, ką jie visi padarė pasauliui. Pridėjau sveikąją savo ranką prie jos krūtinės. Atėjo laikas užbaigti tai, ką pradėjo Vivjana.