Кирстен Уайт - Supernatūralūs

Ir Lendas. Mano Lendas. Man tereikia galvoti apie jo veidą. Tai padės ištverti šią tuštumą, šalia jo niekuomet nesijaučiau tuščia. Būdama su Lendu aš niekada ir nebuvau tuščia.

Mano širdis nurimo, skausmą pakeitė kai kas nauja: keistas, vos juntamas virpėjimas, tarsi būčiau kompaso rodyklė. Kuo ilgiau galvojau apie žmones, kuriuos mylėjau, ypač apie Lendą, tuo stipresnė jaučiausi. Man jo reikėjo. Labiau už viską pasaulyje troškau būti su juo.

Atsistojau išsigandusi, ką ketinu padaryti, išsigandusi dėl gimusios vilties. Leidausi vedama to pojūčio ir nesilioviau galvoti apie Lendą. Ką jausdavau laikydama jį už rankos. Kaip stebėdavau jį piešiantį. Tas nuostabias akimirkas, kai jis stodavo prieš mane tikruoju pavidalu. Kaip jis juokdavosi. Jo žvilgsnį, kai žiodavosi pasakyti ką nors, jo manymu, labai protingo. Kaip žiūrėdavo į mane – lyg būčiau viskas, ko jam reikia šiame pasaulyje.

Užsimerkiau ir, vedama to naujo pojūčio, žengiau į priekį ištiesusi savo sveikąją ranką ir šypsodamasi. Tebeįsivaizdavau Lendą, kartu su manimi buvo Ariana, Rakelė ir Deividas. Tas vaizdinys man simbolizavo namus, kaip tik toks ir turėtų būti namų pojūtis. Negyvas oras priešais mane sujudėjo, sutirštėjo, aš šokau ir išgriuvau iš tamsos… tiesiai ant Lendo.

Mano Lendo.

Ir štai jis jau laiko mane apkabinęs, o aš verkiu, šalia stovi Rakelė, Deividas, ir, aišku, Ariana. Lendas glosto mano plaukus kartodamas vienintelę frazę:

– Viskas gerai, tu namie. Tu namie.

Pirmą kartą gyvenime aš žinojau, kad tai tiesa.

SUSITIKIME PER VIDURĮ

– Tu gyva bėda, kaip dievą myliu, – pasakė Ariana, atsargiai baigdama dėti man ant rankos įtvarą. – Jei būčiau žinojusi, kad tiek reikės apie tave šokinėti, nebūčiau apsigyvenusi su tavim viename kambaryje.

Nusišypsojau, o patyliukais sugriežiau dantimis iš skausmo.

– Aš irgi tave myliu, Ara.

– Ir dar tu visiška kvailė. Jei bent būtum leidusi su tavim pasikalbėti, būčiau paaiškinusi, kad prisiėmiau atsakomybę išsiųsti už tave prašymus į dar du universitetus – Amerikos ir Džordžo Vašingtono, abu jie vos truputis kelio traukiniu nuo Džordžtauno.

– Tu… ką?

– O jei ir tai nepadės, esu pasiryžusi panaudoti savo vampyriškus triukus, kad apžavėčiau kokį priėmimo komisijos narį. Vien dėl to, kad aš negaliu gyventi taip, kaip noriu, neleisiu, kad ir tu, kvaiša, gadintum savąjį gyvenimą. Vėliau man padėkosi.

Spoksojau apstulbusi. Nežinojau, ką ir sakyti. Iki šiol mano mintyse buvo tik Džordžtaunas, apie kitas galimybes net nepagalvojau. Buvau nepaprastai sujaudinta, kad Ariana šitaip manimi rūpinasi.

Tas universitetas ar kitas – svarbiausia būti netoliese Lendo.

– Ar tikrai nenori dabar pat važiuoti į ligoninę? – Rakelės žvilgsnis vis dar buvo apsiniaukęs nuo nerimo. Vos Džekas jai pasakė, kad aš dingau, ji nedelsdama atskubėjo į Deivido namus. Ir dabar jie abu sėdėjo petys į petį.

– Tai palauks iki rytojaus.

Rakelė atsiduso: „Ir kodėl tu tokia užsispyrusi“, tada papurtė galvą.

– Negaliu patikėti, ką išgirdau apie Džeką. Mes jį seksime. Kai sugausime, patupdysime į geležinę kamerą. Tas mažas demonas negalės joje atidaryti durų. Tiesą sakant, vis dar nesuprantu, kaip tau pavyko vienai išeiti iš Elfų karalystės takų.

– Pati nesuprantu. Retas ir Džekas sakė, kad reikia pajausti tą vietą, kurioje nori atsidurti, pajusti ryšį su ja. Retui užtekdavo pavadinimo, Džekas turėjo būti matęs tą vietą anksčiau. O man… – Aš nukaitau ir dirstelėjau į Lendą, jis sėdėjo šalia, bet prie manęs nesilietė. – Na, tai buvai tu. Visa, kas susiję su tavimi. Kada susitelkiau į prisiminimus apie tave, lyg ir pajutau kelią į čia.

Ariana atrodė sutrikusi. Suprantu, tiek daug informacijos iš karto: negana tos Džeko psichopato, norinčio, kad aš sunaikinčiau visą žmoniją, istorijos, paaiškėja dar ir tai, kad aš ne visai žmogus, kaip manėme. Lendas visą laiką tylėjo ir man darėsi neramu. Ar dabar jis šalia manęs jaučiasi nepatogiai? Aš jį tebemyliu kaip anksčiau, visados mylėsiu ir sutiksiu dėl bet kokių mūsų santykių, ko tik jis panorės, bet tas „neliesiu ir nekalbėsiu“ elgesys turi baigtis.

Tikriausiai dar nesu pasiruošusi su juo išsiskirti.

Veikiausiai nebūsiu pasiruošusi su juo išsiskirti niekada.

Ariana susiraukė.

– Klausyk, kai buvai įstrigusi Elfų karalystės takuose, kodėl nepašaukei to kito elfo, savo tėvo? Argi Retas nepasakė tau jo vardo?

Mano žandikaulis atvipo.

– O, pypt. Man ir į galvą neatėjo, – negalėjau patikėti, kad buvau tokia kvailė, rengiausi ten numirti ir supūti žinodama kito elfo, ne tos žmogžudės Felės, vardą. Bet tai irgi turėjo prasmę. Tuo metu net nepagalvojau apie savo „tėvą“ ar iš kur aš atsiradau. Galvojau apie artimuosius, kurie man ką nors reiškė.

O giminystė su elfais? Man nusispjaut. Tai, kad sužinojau, iš kur atsiradau, nieko nekeičia, aš tebesu tokia pat. Tegul mano kvailas tėvas pūna toje Elfų karalystėje visą amžinybę. Jis man niekas.

O aš, dabar nė trupučio neabejojau, nesu niekas.

Kaip blogai, kad to nesuvokiau prieš sugriaudama santykius su vienintele savo meile. Aš viską sugadinau, kaip apsėsta bandžiau sukurti sau tobulą gyvenimą ir paniškai bijojau jį prarasti; prarasti Lendą ir likti įskaudinta, bijojau taip, kad visa tai atsisuko prieš mane. Vis dirsčiojau į Lendą, laukdama, kad jis ką nors padarytų ar pasakytų.

Lyg perskaitęs mano mintis, jis atsistojo ir padavė ranką.

– Gal eime pasivaikščioti?

– Žinoma! – Leidau jam padėti man atsikelti, bet jaučiausi nejaukiai, tad nežinojau, ar tebelaikyti jį už rankos, ar paleisti. Bet jis pats nepaleido mano rankos, išsivedė į lauką ir mudu nužingsniavome taku tvenkinio link. Pusiaukelėje jis staigiai sustojo.

– Aš negaliu… – Jo veido išraiška mainėsi nuo pykčio iki liūdesio. – Negaliu patikėti, kad tu man nepasakei. Kodėl?

Neįstengiau atlaikyti jo žvilgsnio, nudelbiau akis į nukritusių lapų paklotą ant žemės.

– Nes tu svarbiausias žmogus mano gyvenime, geriausia, kas man kada nors yra nutikę. Kartais net nekenčiu savęs, kad taip beprotiškai tave myliu. Didžiąją gyvenimo dalį buvau pamesta, o mylėti tave reiškia, kad taip ir vėl atsitiks. Vien nuo minties, kad tu nutolsti nuo manęs, tampi kažkuo panašiu į savo mamą, tuo, kas daugiau negalės manęs mylėti, gyvenimas man darosi nemielas, todėl pamaniau, kad kuo greičiau visa tai baigsime, tuo geriau. Gal iš pradžių aš tai ištversiu, bet ilgainiui išsiskyrimas mane numarins. Atleisk, turėjau tau pasakyti, bet maniau, kad jei nežinosi, gal mudu kaip nors išsaugosim santykius. Šalia tavęs niekuomet nejaučiau to nuolatinio šalčio, nesijaučiau tuščia. Suprantu, aš elgiausi savanaudiškai, nesąžiningai. Kiekvienas turi teisę žinoti, kas jis yra.

– Eve… tu… OOO! – Lendas sušuko taip, kad krūptelėjau, ir nustebusi pažvelgiau į jį. Jis laikė sugniaužęs kumščius ir žiūrėjo į dangų. Po kelių sekundžių pažvelgė į mane, veide nebuvo likę nė lašelio pykčio. – Aš nesu nemirtingas.

– Bet aš mačiau…

– Žinau, ką matei, ir esu tikras, kad buvai teisi, tačiau tai, kad turiu duotybę būti nemirtingu, nereiškia, jog iškart pasirinksiu nemirtingųjų pasaulį. Nelygink manęs su mano mama. Ji visuomet tokia buvo, kitokia būti ji negali. Ji neužaugo, ji niekada nesikeičia. Nori pasakyti, kad ir aš toks pat?

– Žinoma, ne!

– Tuomet nesielk taip, lyg neturėčiau pasirinkimo. Aš niekada nenorėjau to gyvenimo, to pasaulio. Žinau, kad kada nors turėsiu apsispręsti, ką daryti toliau, bet – pypt! – Eve, man aštuoniolika! Aš dar daugybę metų nepažvelgsiu į akis amžinybei.