Кирстен Уайт - Supernatūralūs

– Tu pasiun… tai tavo darbas? – Pamažu įvykiai ėmė dėliotis į vietas – siaubinga seka. Tą vakarą Centre ta elfė iš tikrųjų ieškojo ne manęs. Ji ieškojo Džeko, nes šis buvo pavogęs jos knygas. Retas nesusijęs nė su vienu šių užpuolimų.

– Surasti arkliavandenį buvo šiek tiek lengviau, bet vos nenuskendau, kol išaiškinau jam, ko iš jo noriu. O tu?! Beveik nieko iš jo neatėmei! Paskui mums pasisekė: Švedijoje pasipainiojo tas vampyras. Turėjai apsčiai laiko, kad atimtum jo sielą, bet ne, liepei jam bėgti, todėl per Heloviną turėjau tąsyti jį be sąmonės Elfų karalystės takais. Apie Felę nenoriu net kalbėti. Visą savo suknistą gyvenimą laukiau, kol sužinosiu kokio elfo vardą, ir pasinaudojau tuo vienintelį kartą – įsakiau Felei sužaloti tave, bet nenužudyti. Ir? Ką tu padarei? Atsikratei ja, liepei dingti! Dėl dievo meilės, Eve, tu beviltiška!

Apstulbusi spoksojau į jį.

– Visą šį laiką. Tu naudojaisi manimi, bandydamas priversti… Kaip tu galėjai?

– Dėl viso to, kas manęs laukia! – Jo veidas degė iš neapykantos. – Atidaryk vartus. Tučtuojau.

– Ne!

Pajutau, kaip jo pirštai, laikantys mano delną, pamažu atsilaisvina, ir mane apėmė siaubinga panika.

– Džekai, aš…

– Ką ten kalbėjai apie savo pragarą? Būti pamestai Elfų karalystės takuose?

Ašaros sruvo upeliais.

– Prašau.

– Atidaryk vartus .

– Prašau, nugabenk mane namo. Prašau.

Jis vėl nusišypsojo, skruostuose atsirado duobutės – siaubingas blogis, atrodantis nekaltai kaip angelas.

– Tu neturi namų. Ką gi. Jei nenori išsiųsti elfų į pragarą, pati liksi pragare.

– Ne! – sušukau, stengdamasi abiem rankomis įsikibti į jį, ir suvaitojau iš nežmoniško skausmo – nudiegė lūžusią ranką. Džekas lengvai išsisuko nuo mano pirštų ir, paskutinį kartą apdovanojęs šypsena, žengė į tamsą.

Likau viena.

SVEIKAS, PRAGARE

Likau viena.

Visiškai viena Elfų karalystės takuose.

Kai ryšys nutraukiamas, tu gali niekada nesutikti jokios kitos gyvos būtybės. Jokios. Niekada. Ir niekas negalės surasti manęs begalinėje juodoje tuštumoje. Kaip dažnai pabusdavau susapnavusi šį košmarą, tirtėdama ir išpilta šalto prakaito, ir dabar…

O prašau, maldauju, tebūnie tai tik nakties košmaras.

Paklaikusi apsidairiau. Gal vis dėlto rasiu Džeką. Gal tai, ką girdėjau apie takus, buvo tik melas, tik dar vienas melas, kurį man įpiršo Rakelė vien tam, kad keliaudama su elfais neiškrėsčiau nieko neleistino.

– Džekai? – pašaukiau, ir mano balsas, nuaidėjęs tuštumoje, išgąsdino labiau nei pati tuštuma. Jis neturėjo aido, garsas užgeso lygiai kaip šviesa, ir tyla tapo dar sunkesnė, net jutau, kaip ji slegia man pečius.

Vis tiek turėjau iš ko rinktis. Visuomet lieka galimybė pasirinkti. Durys! Mes buvome visai prie pat durų į Elfų karalystę. Ištiesiau karštligiškai drebančią ranką, stengdamasi pajusti. Tačiau vienintelis ryšys, kurį jaučiau, buvo su chaoso – pragaro – vartais, ta nerimastingai sūkuriuojančia vieta, kur Džeko noru turėjau išsiųsti visus elfus.

O jei, bandydama atidaryti duris, atverčiau vartus?

O, pypt, jau ir taip esu pragare, tad nejau vienintelė mano galimybė ištrūkti iš čia – kitas pragaras?

Viskas bus gerai. Kas nors man padės. Kas nors turi man padėti.

– Retai! – staiga mirtinai užsimaniau išvysti jo auksu spindintį veidą. – Loretanai! – sušukau, žinodama, kad nėra prasmės, bet vis tiek vildamasi, kad gal kaip nors jis neužmiršo savo senojo vardo.

Jis ateis manęs. Jis pats sakė: aš visuomet žinau, kur tu esi. Jis žino, ir jis ateis. Man tereikia palaukti.

Ar ne per ilgai laukiu?

Neabejoju, kad per šį laiką jis jau būtų mane suradęs.

Įkvepiu – vienas, įkvepiu – du. Taip suskaičiavau iki tūkstančio.

Du tūkstančiai.

Trys tūkstančiai.

Aš tuoj mirsiu.

Keturi tūkstančiai.

Tuoj mirsiu čia, aklinoje tylioje tamsoje, vienui viena.

Penki tūkstančiai.

Ir niekas niekada nesužinos, ir niekada niekam aš nerūpėsiu.

Šeši tūkstančiai – kur, po velnių, esi, Retai? Kur tu?

Jis neatėjo. Mano kvėpavimas sutankėjo, širdis beldė vis trankiau, taip smarkiai, kad, rodės, tuoj iššoks. Žengiau žingsnį, paskui dar vieną, tada dar vieną ir dar vieną, bėgte, bet nepajutau jokio vėjelio, kedenančio plaukus, nors vis dėliojau, dėliojau ir dėliojau kojas

į niekur.

Nes nebuvo kur eiti. Aš čia buvau vienintelė. Pažvelgiau žemyn ir man apsvaigo galva. Iš kur man žinoti, kad po kojomis kas nors apskritai yra? O jei krintu, kritau ir krisiu tamsoje visą amžinybę?

Susmukau ir susiriečiau embriono poza. Jaučiausi visiškai atbukusi, bejausmė. Net lūžusi ranka nebeskaudėjo. Visi pojūčiai išnyko, aplink tebuvo tuštuma. Ėmiau spėlioti, nuo ko mirsiu. Nuo troškulio? Alkio? Ar galiausiai pasieksiu šios bedugnės dugną? O jei niekada nemirsiu? Gal pasiliksiu šioje tamsoje amžiams?

Man suspaudė krūtinę, taip suspaudė, kad kiekvienas širdies dūžis kėlė siaubingą skausmą. Gal mirsiu nuo širdies priepuolio.

Buvau netoli mirties.

Buvau netoli mirties, ir niekada daugiau neišvysiu Lendo. Jis niekada nesužinos, kas man atsitiko. Niekada jo neatsiprašysiu, nepasakysiu, kaip jį mylėjau ir visuomet mylėsiu, net jei turėsiu palikti jį amžiams. Rakelė, Ariana, Deividas, net Vivjana ir Karlė – visus turėsiu palikti net neatsisveikinusi. Aš taip norėjau sužinoti, kas esu, surasti vietą pasaulyje, kad melavau žmonėms ir nekreipiau dėmesio į tuos, kurie mane mylėjo ir buvo pasirengę priimti mane visokią.

Vargšė Vivjana dabar liks vieniša savo sapnuose. Galbūt, jei prieš numirdama užmigčiau, aplankyčiau ją dar kartą. Norėčiau.

Įsivaizdavau, kaip nerimauja Lendas, Deividas ir Ariana. Regėjau Lendo veidą, nekenčiau savęs už tai, kad jam teks išgyventi tiek skausmo, už tai, ką jam padariau. Kaip galėjau būti tokia savanaudė, taip ilgai jam meluoti? Jis nusipelnė galimybės pats priimti sprendimą, tačiau aš, nuslėpdama tiesą, iš jo tą galimybę atėmiau, kaip kad daugybė žmonių slėpė ją nuo manęs. Aišku, jis nebūtų pasirinkęs manęs, negalėtų manęs pasirinkti, bet tai būtų jo pasirinkimas. Guodė vien tai, kad per tą laiką, kurį praleidome drauge, aš buvau laimingiausia per visą savo gyvenimą.

Ir dar: aš turėjau savo rakinamą spintelę. Tai irgi šis tas.

Drebėdama giliai įkvėpiau, stengdamasi nusiraminti, kad širdis taip nebildėtų. Jei jau man lemta mirti, norėčiau numirti ramybėje. Gulėsiu čia ir pasitiksiu mirtį galvodama apie Lendą, Rakelę, Arianą ir Deividą. Pasinerti į užmarštį kupinai meilės – ne tokia jau bloga pabaiga.

Nusišypsojau prisiminusi, kaip Ariana iškeikė Retą ir jis nusviedė ją taip, kad atsitrenkė į medį. Gaila, taip ir nesužinosiu, ar Šajena ir Lendonas galiausiai liko kartu. Arianos labui vyliausi, kad taip ir bus. Jai būnant gyvai ir jau numirus, jei tai galima pavadinti mirtimi, ir taip netrūko nusivylimų.

Deividas ir jo juokinga meilė visiems aplinkiniams, jo nemirtinga meilė tai antgamtinei būtybei, kuri niekada jo nemylės, negalės mylėti taip, kaip jis ją. Jis nebuvo kvailas nei naivus. Mylėti ką nors štai taip, visa širdimi, be atsako, yra daug drąsesnis žygdarbis, nei maniau.

Rakelė. Jos vos girdimas ispaniškas akcentas ir neišsemiamos išraiškingų atodūsių atsargos. Kažin, kaip ji atsidus, kai supras, kad niekada negrįšiu. Neabejojau, ji sielvartaus. Dabar tikrai žinau, kad ji laikė mane dukra, lygiai kaip aš laikiau ją savo mama. Ir net jei santykiai tarp mūsų nesusiklostė, tai normalu, nes kuo daugiau mačiau normalaus gyvenimo, tuo labiau supratau, kad šeimose būna visko.