Кирстен Уайт - Supernatūralūs

Kanalas atsivėrė ir Felės akys išsiplėtė iš nuostabos ir baimės. Matant jos veidą, mane apėmė džiugus jaudulys. Ji nusipelnė tokios veido išraiškos.

Jos siela susijungė ir į mane pliūptelėjo pažįstamas galingas energijos srautas, manyje įsižiebusi kibirkštis atsivėrė tai galingai srovei, kvietė ją, viliojo, norėjau visą Felės sielą sutraukti į save. Jos siela buvo tamsi, laukinė ir veržli, tarsi vėjas, amžinai kaukiantis aklinai juodame tarpeklyje. Galėjau iš anksto užuosti tą tamsą, pajusti jos skonį, patirti, ką reiškia turėti tai viduje.

Ir tą akimirką supratau, kad nenoriu turėti savyje nė mažiausios Felės dalelės.

Atstūmiau ją, ji drebėdama susirietė ant grindų ir apsivijo save rankomis.

– Ką tu darai?! – suriko Džekas.

Aš irgi tirtėjau, išsekinta pastangų, kurių prireikė uždaryti kanalą, kol neišsiurbiau nė trupučio Felės sielos. Buvau tokia išvargusi, kad vos įstengiau papurtyti galvą, ranką skaudėjo taip, kad temo akyse.

– Nenoriu daugiau turėti su ja jokių reikalų. Denfelete, – ištariau. Ji iškart dėmesingai sužiuro mano pusėn. – Dink iš čia ir daugiau niekada nepasirodyk ten, kur esame aš ir Džekas, arba kur nors netoliese.

Felė sutrūkčiojo, jos judesiai buvo staigūs, aštrūs ir priverstiniai, tarsi už virvutės tampomos marionetės, ir dingo sienoje atsivėrusioje angoje.

Drebėdama susmukau ant grindų.

– Kodėl tu jos nenužudei? – nepatikliai sušnairavo Džekas. – Po viso to, ką ji padarė?

– Tu nesupranti. Ketinau atimti iš jos sielą. Tačiau aš nenorėjau, kad manyje būtų bent dalelė jos. Elfo siela – blogiau nei visiška tuštuma.

Jis atrodė tuoj pratrūksiąs, bet galiausiai tik giliai atsiduso.

– Ką gi, – atsisėdo ant grindų šalia manęs ir paėmė mane už rankos. – Tiesą sakant, tai visai nesvarbu. Arba nebus svarbu po to, ką mes padarysime.

– O ką mes padarysime?

Jo veide pražydo palaiminga šypsena ir išdykėliškas veidas virto angelišku.

– Mes ketiname išgelbėti pasaulį, Eve. Mes ketiname padaryti taip, kad elfai daugiau niekam nepakenktų. Niekada.

SIAUBAS SU DUOBUTĖMIS SKRUOSTUOSE

Pažvelgiau į Džeką ir sutrikusi papurčiau galvą.

– Ką turi omeny? Kaip mes sustabdysime elfus? Neketinu atimti jų sielų. Nė vienam iš jų. Be to, net jei ir norėčiau , niekada neįstengčiau surasti jų visų.

– Viskas gerokai paprasčiau. Paprasta ir akivaizdu. Jiems čia ne vieta ir mes ketiname išsiųsti juos kur nors kitur.

– Argi jie nesugrįš? Juk jie gali atidaryti duris.

– Mes neatidarinėsime jokių durų. Tu atversi vartus. Pro savo duris jie gali patekti tik į Elfų karalystę ir žemę. Jei tu atversi vartus į kokią kitą vietą, jie negalės grįžti.

Iš kur jis žino apie vartus? Niekaip negalėjau prisiminti, sakiau jam apie tai ar ne. Gal Rakelė užsiminė. Šiaip ar taip, jis akivaizdžiai nesupranta, kaip jie veikia.

Aišku, nesupranta. Aš pati neturiu supratimo, kaip jie veikia, o vienus esu atvėrusi.

– Negaliu to padaryti. Be to, ar ne šito elfai trokšta? Retas nuolat kartojo, kad išsiųsčiau juos ten, iš kur ir atėjo. Spėju, tai reiškia vartų atvėrimą. Nejaučiu ypatingo noro turėti reikalų su elfais nei dabar, nei kada nors. Ir visai netrokštu padaryti juos laimingus atlapodama naujus švytinčius vartus, pro kuriuos jie išeitų ten, kur nori, kad ir kur tai būtų.

– Yra ir kitų vietų, kur galima juos išsiųsti, – Džekas tebesišypsojo, jo balsas skambėjo šaltai ir grėsmingai.

Papurčiau galvą. Jis nesuprato.

– Bet kaip mes padarysime, kad jie išeitų pro vartus? Kur aš turėčiau juos atverti? Ir kaip aš tai padarysiu? Bandžiau tik kartą, bet tai lyg atsitiko savaime.

Tą naktį, kai išlaisvinau visas Vivjanos atimtas sielas, vartai tarp žvaigždžių kvietė mane. Visų tų antgamtinių būtybių sielos, kurias pagrobė Vivjana, pakeitė mane, padėjo išvysti dalykus, kurių anksčiau neregėjau ir nuo to laiko vėl nebemačiau. Abejojau, ar dar kartą surasiu tuos vartus – ar bet kokius kitus, jei tokių yra.

– Atsipalaiduok, Eve. Aš jau viską apgalvojau. Iš tako yra tik vienos durys į Elfų karalystę, pameni?

Linktelėjau, prisimindama, ką jaučiau tada, kai Džekas man jas parodė.

– Labai gerai. Durys atsidaro vis į kitą vietą, tačiau tai vis tiek tos pačios durys. Taigi, jei tu sugebėsi toje pačioje vietoje atverti vartus…

– Elfai išeis pro juos net nesuvokdami, – spoksojau pagaliau supratusi. Tai būtų lyg durys spąstai. Ar vartai žabangos.

– Žinoma! Ir jokios akistatos. Jie išeis per juos net nesuvokdami, kas vyksta.

– Hm, manau, gali pavykti, – atsakiau. Paskui susiraukiau. – Bet net jei man pavyks perprasti, kaip dar kartą tai padaryti, aš neturiu pakankamai energijos vartams atverti. Tuomet aš turėjau savyje visas Vivjanos sielas.

Jis pakėlė antakius.

– Ir tu man sakai, kad dabar viduje neturi jokios papildomos energijos?

Vampyras, silfidė ir arkliavandenis: jų sielų dalys buvo manyje. Nervingai gūžtelėjusi pečiais, papurčiau galvą.

– Gal šiek tiek, bet ją atėmiau netyčia. Gerai, gal ir turiu papildomos energijos, bet jos nepakanka.

– Iš kur žinai, jei net nepabandei?

– Manau , verta pabandyti.

– Šaunuolė! Ir jei šios neužteks, galime gauti dar. Labai blogai, kad išsiuntei Felę. Būtume galėję ja pasinaudoti.

– Tai ne taip lengva, – atsidusau. Man nepatiko, kaip atsainiai jis kalba apie sielų atėmimą.

– Eime! – jis sugriebė man už rankos ir beveik bėgte trūktelėjo per sieną ant tako. Nusekiau paskui jį klupinėdama, pernelyg pavargusi, per daug susijaudinusi, kad prieštaraučiau. – Atėjome, – jis nusišypsojo juodumai priešais mus, prisiminiau tą jausmą, kai durys yra šalia.

– Vadinasi, man reikia išsiųsti juos namo? – Mane draskė prieštaravimai. Iš vienos pusės, kaip tik to elfai ir troško. Tačiau iš kitos, jie išnyks. Ir tai tik į gera. – Kaip man žinoti, kuriuos vartus atverti? Net nesu tikra, ar man pavyks juos rasti.

Džekas atsisuko, jo akys karštligiškai žibėjo. Kažkas jo veide man priminė Felę, ir aš vėl ėmiau nervintis.

– Tu neišsiųsi jų namo. Perskaičiau viską, kas yra Elfų karalystėje, apie vartus ir portalus, ir supratau, kad jų laukia geresnė vietelė.

– Kokia?

– Pragaras, aišku, – aš išbalau ir jis suspaudė mano ranką. – Pagalvok apie tai, Eve. Kodėl elfai turėtų gauti tai, ko trokšta, po visko, ką yra padarę? Jie sukūrė vampyrus. Jie sunaikino Vivjaną. Jie sugriovė tavo gyvenimą ir pavogė manąjį. Daugiau nėra per blogų dangui ir per gerų pragarui – jei koks nors padaras būdamas gyvas nusipelno amžinų kančių, tai jis jas ir gaus. O jie užsitarnavo. Jie sukūrė tave, prievarta pasmerkė tokiam gyvenimui, ir vien tam, kad atvertum jiems vartus. Taigi pirmyn – atidaryk jiems vartus!

– Aš nežinau. – Viena – atsikratyti elfų, o kas kita – pasmerkti visus juos tam pragarui, kurį, kaip manė Džekas, aš galėjau rasti.

– Aišku, žinai! Privalai tai padaryti! Ar bent įsivaizduoji, ką reiškia augti tarp jų? Beviltiškai trokšti meilės, dėmesio, visko? Iš pradžių būti dievinamam, paskui pasijusti išmestam – ir viskas vien dėl kvailų kaprizų? Tai, ką jie man padarė… tą patį noriu padaryti jiems. Aš ir dabar tebesu niekas – varganesnis net už naminį gyvūnėlį. Ir tu man dar drįsti sakyti, kad jie to nenusipelno? Tu matei Tamsiąją karalienę! Matei, ką ji išdarinėja! Manai, tie žmonės nusipelnė to pragaro, kokiame dabar gyvena? Ir tu nepadėsi man viso to ištaisyti?