Кирстен Уайт - Supernatūralūs

Man prieš akis vėl iškilo tąkart matytų žmonių žvilgsniai, tas vaizdas mane persekiojo, įsiėdė į širdį. Elfai atėmė iš jų viską, net laisvą valią. Elfai visą laiką taip elgėsi. Atimdavo galimybę pasirinkti, priversdavo žaisti tik jų nesveikus, kvailus žaidimus.

– O Retas? – Džeko balsas sušvelnėjo, jis akivaizdžiai įkalbinėjo. – Pameni, ką jis tau padarė, kai bandė paversti savo nuosavybe? Nejau, matydama savo randą, vis tiek nenori, kad jis išnyktų amžiams?

Nudelbusi akis lėtai linktelėjau. Elfai – tai blogis. Nepakeliamai skaudėjo sulaužytą ranką, net pykino, tai irgi padėjo apsispręsti. Pagaliau supratau, kokie jie nedori. Gal jų požiūris į gyvenimą ir nesutampa su žmonių, tačiau jie gyvena žmonių pasaulyje. Kodėl tad mes turėtume paklusti jų suknistoms taisyklėms, jų gyvenimui, jų teisėms? Kai jie pagaliau dings, aš būsiu laisva. Nebereikės nerimauti dėl to, ką jie planuoja, ką bando padaryti, ar užpuls mane kitą kartą. Džekas teisus.

Bet neprisimenu, kad būčiau sakiusi Džekui apie savo randą. Ar smulkmenų apie Retą. Ar kad elfai sukūrė vampyrus. Ir dabar buvau visiškai tikra, kad niekada neužsiminiau jam apie vartus.

– Iš kur tu visa tai žinai? – paklausiau.

– Jau sakiau – daug laiko praleidau skaitydamas. TKABA įrašai, elfų išmintis.

– Palauk, palauk, tu skaitei ir apie mane?

– Tai kaip karalystės takai. Išmokau jais naudotis, nes man jie reiškė laisvę. Ir sužinojau viską apie tave, nes tu reiškei – reiški – tą patį. Laisvę nuo elfų. Amžinai.

Jis stipriai, karštligiškai spaudė mano ranką. Kiek laiko jis to siekė, kol atvedė mane iki čia? Jis tikriausiai teisus, aš nežinau, daugiau nieko nebežinau, bet negaliu to padaryti tiesiog dabar.

– Aš turiu… man reikia pagalvoti, – buvau apimta tokio skausmo, kad taip iš karto negalėjau nuspręsti.

– Ne. Turime padaryti tai dabar. Negalim leisti elfams dar kam nors sugriauti gyvenimo. Pasidairyk vartų. Pajusk juos. Jie tau pasirodys, žinau, kad pasirodys.

Ir išties pajutau savyje tą galią, kai Džekas pasiūlė atidaryti portalą. Žinojau, kad dar kiek paraginta tikrai surasiu vartus.

Daug vartų.

Šimtus, tūkstančius, begalines galimybes, ir jos visos čia, aplink mane. Tai lyg Tamsiosios karalienės trauka, neišvengiama, nepakeliama, nugramzdinanti. Aš galėjau atverti bet kuriuos iš šių vartų ir prarasti save amžiams.

Ar amžiams pragaišinti visą žmoniją.

Tą naktį su Vivjana mane pašaukė būtent tie vartai, kurie ir turėjo būti atverti, o dabar atrodė, kad girdžiu klaidingų vartų gausmą, jie paaštrina mano pojūčius, maldauja juos atidaryti. Gal šie vartai, kuriuos radau, vien sumaišties mano sieloje atspindys? Gal sąsaja su Elfų karalystės takais, jų prigimtis, nukreipė vartus… į tamsą.

– Pagalvok apie Arianą, – šnibždėjo Džekas. – Pagalvok apie Vivjaną. Pagalvok apie savo motiną . Ką tas elfas jai padarė, kaip ją išnaudojo ir paskui pametė, kaip vėliau pametė ir tave. Ji dingo amžiams vien dėl elfų, tu niekada jos nepažinai ir nepažinsi.

Užsimerkiau. Iš kur Džekas apie tai žino? Bet ar tai svarbu? Elfai to nusipelnė, juos reikia sustabdyti. Aš padėsiu, apsaugosiu nuo jų tiek nekaltų žmonių. Tas chaotiškas dilgčiojimas pirštų galiukuose mane gąsdino. O jeigu neužteks energijos uždaryti tai, ką atidariau? Nieko neišmanau apie vartus, tačiau žinojau, kad susidursiu su gerokai už mane stipresnėmis jėgomis. Nenorėčiau palikti atviro tokio kanalo kaip vartai.

– Nesu tikra, ar pajėgsiu.

Džekas suirzęs atsiduso.

– Gerai, tau reikia daugiau galios? Ką manai apie tą išprotėjusį vampyrą? Juk jis galėtų padėti, ar ne?

– Nejau pasinaudosime juo it kokia gyva baterija?

– Argi jis to neužsitarnavo?

Patryniau kaktą – galvojau. Aišku, tas vampyras žudė vargšus bejėgius trolių vaikus ir mėgino nužudyti mane, bet… Gerai, kas bet?.. Kodėl negaliu to padaryti? Lyg iki šiol nebūčiau dariusi. Beje, visą gyvenimą manimi kas nors naudojosi: TKABA, elfai. Kodėl tad nepasinaudojus vampyro gyvenimu, kad išvaduotum pasaulį nuo elfų pavojaus. Akivaizdu, jo nemirtinga siela jam nebereikalinga. Jis nesugebėjo ja pasinaudoti, nepadarė nieko gero. Kaip ir elfai, jis buvo pabaisa. Kaip jis sakė: „Aš juos visus nužudysiu.“ Jis egzistavo apsėstas minties žudyti kitas antgamtines būtybes vien todėl, kad jos buvo.

– O, – tyliai atsidusau. Jis tikras pabaisa, nekenčia kitų padarų vien dėl to, kad jie yra. Nematomi vartai mane aplink šaukė, gaudė neregimi mano akims, ir mano pirštai vis labiau dilgčiojo, bet manęs tai neviliojo, priešingai, ėmė pykinti. Ir ar mano jėgoms spręsti tokius dalykus? Kas aš, kad nuspręsčiau, kokio likimo nusipelnė elfai? Negaliu ištremti visos būtybių rūšies į pragarą vien dėl to, kad jie tokie yra.

Aš galiu rinktis, ir aš nevirsiu pabaisa dėl to, kad apsaugočiau nekaltuosius. Per šias kelias savaites nualinau save, mano esybė dilo lėtai, negrįžtamai. Praradau savo praeitį, ateitį, namus, tačiau tai, kas manyje liko, – žinojimas, kas gera ir kas bloga, – yra žmogiška . Šios duotybės iš manęs niekas neatims.

Pagalvojau apie Lendą ir apie ką tiek kartų kalbėjomės ginčydamiesi, kieno metodai teisingesni – jo tėčio ar TKABA. Čia nėra vieno teisingo atsakymo. Dalykai negali būti vien „geri“ ar „blogi“. Supervampyras buvo blogas. Ariana – gera. Tačiau jie abu vampyrai. Kad ir kuo užsiėmė kai kurie elfai (pavyzdžiui, negalėčiau ginčytis, kad Tamsioji karalienė nenusipelnė pragaro), negalima sakyti, kad visi jie – beviltiški.

Pažvelgiau į Džeką, jo angeliškas veidas buvo iškreiptas pykčio. Nuskriaustas elfų, jis leidosi graužiamas neapykantos, lygiai taip Vivjana, įskaudinta pasaulio abejingumo, leido išsikeroti kartėliui ir taip sunaikino save. Aš nesuteiksiu elfams progos džiaugtis dar viena pergale. Kad ir kas dar nutiks mano gyvenime, tai vis dar mano gyvenimas, ir niekas – nei Retas, nei Džekas, – neprivers manęs tapti tuo, kuo nenoriu.

– Aš negaliu, – pasakiau vos girdimai, norėdama, kad Džekas nusiramintų palengva. – Tai neteisinga. Elfai siaubingi, bet aš neturiu teisės teisti. Galbūt jei žinočiau kaip, išsiųsčiau juos namo, tačiau negaliu išvaryti jų į pragarą vien todėl, kad jie tokie.

– Ką čia kalbi? – atsiliepė Džekas dusliu, drebančiu balsu. Jo žavios, nuginkluojančios šypsenos neliko nė pėdsako.

– Negaliu taip pasielgti. Tos vietos – jaučiu jas… negaliu to padaryti, negaliu nieko tenai nusiųsti.

Pašokau išsigandusi, nes Džekas ėmė kvatotis kaip išprotėjęs.

– Tu negali? Negali? Aš gyvenau pragare trylika metų, o tu atsisakai išsiųsti šiuos demonus ten, kur jiems ir vieta? – Jis suspaudė mano delną taip, kad vos nesurikau iš skausmo. – Bijau, kad toks atsakymas man nepriimtinas. Tiek triūso įdėjau, kad atsitempčiau tave čionai!

Niekada negalvojau, kad išsigąsiu Džeko, kvaišos, amžiais besivartančio kūliais, tačiau pažvelgusi jam į akis pamačiau, kad antgamtiniai padarai – ne vienintelės pabaisos žemėje.

– Ar galime kur nors ramiai apie tai pasikalbėti?

– Ne, mes niekur iš čia neisime ramiai pasikalbėti, – atsakė su pašaipa mėgdžiodamas mano balsą. – Ar žinai, kiek man užėmė laiko, kol sugalvojau šį planą? Reikėjo pavogti elfų išminties knygas, įgyti TKABA palankumą, įtikinti Rakelę tave susigrąžinti! Kiek misijų sugadinau, kiek rūpesčių jai pridariau, kol ji, apimta visiškos nevilties, ryžosi tave susirasti. Ir ar bent numanai, ar iš viso bent pagalvojai, kaip sunku surasti silfidę?