Кирстен Уайт - Supernatūralūs

Retas linktelėjo.

– O, tai nuostabi istorija. Gal ir tavo draugas norėtų jos pasiklausyti? – atsisukau į Džeką, jis pamažiukais jau tykino link medžių. Sužaibavau akimis ir papurčiau galvą.

– Neišdegs, Džekai. Tu mane čia atsitempei, taigi dabar liksi su manim, kol saugiai pargabensi namo.

Jis atsiduso ir sudribo sėdomis ant žemės, žolė siekė jo veidą. Pasisukau į Retą.

– Klok.

Jei jis pasiruošęs rimtai atsakyti į mano klausimus, galiu rizikuoti ir dar kiek pabūti Elfų karalystėje. Gal dėl to Retas bandė taip demonstratyviai išeiti: žinojo, kad jei įsivaizduosiu, jog kontroliuoju padėtį, bus lengviau mane įtikinti pasilikti.

Kaip aš jo nekenčiu. Bet privalau sužinoti tiesą.

– Neabejoju, prisimeni, kada susipažinome, – jis nusišypsojo, ir mane užplūdo nauja neapykantos banga: šį kartą dėl to, kad jis žino, jog prisimenu kiekvieną kartu su juo praleistą minutę. Jau tie buvusieji. Negana, kad užknisa apskritai, tai manasis būtinai turėjo būti nemirtingas ir beveik dieviškas. Gerai, kad baigiau painiotis su nemirtingaisiais.

O, pypt. Lendas nesiskaito.

– Kai agentūroje sužinojau apie nepaprastus tavo gebėjimus, pasakiau savo karalienei. Ji labai nustebo, ar vis dėlto galėjo Tuščioji būti sukurta ir… – jis nutilo, ir trumpas šešėlis apniaukė jo švytintį veidą, – …pamesta.

– Jūs manęs nesukūrėte! – sušukau su tokiu įkarščiu, kad net pati nustebau. – Tu meluoji. Jūs veikiausiai pavogėt mane ir pakeitėt, kaip kad pavogėte Džeką ir, kas žino, kiek dar kitų. Bet aš pabėgau.

– Kaip pasakysi.

– Užsičiaupk! Tai tu pasakysi man tiesą arba prisiekiu, sudeginsiu visą šią vietą!

Retas turėjo įžūlumo nusijuokti.

– Matau, tavo naujasis draugas daro tau blogą įtaką. Bet aš tave sudominau, ar ne? Tiesa, man neleidžiama atskleisti šios informacijos niekam, išskyrus elfus, bet dabar esi Elfų karalystėje, taigi iš dalies galima laikyti , jog esi iš elfų, ar ne?

– Po „tiesa“ nieko nesupratau.

Jis linktelėjo, akivaizdžiai patenkintas.

– Kaip viskas gražiai klostosi. Šį kartą tu atvykai į Elfų karalystę savo noru, tokia ir buvo mano karalienės išlyga, ir tai mums atveria aibę galimybių, – jis padavė ranką. Aš jos nepaėmiau, negalėjau. Jis švelniai, bet kažkaip keistai nusišypsojo. – Na ką tu, Evelina. Nereikia bijoti.

Sukandau dantis ir rūsčiai jį nužvelgiau. Aš jo nebijojau . Ir pagaliau nebijojau išgirsti tiesą. Ak, ką noriu apgauti. Buvau apimta siaubo. Galėjo išaiškėti tiek visko, ko dar nebuvau pasirengusi žinoti. Iš tos tiesos nelaukiau nieko gero. Bet kito kelio nėra. Privalau sužinoti.

Ir padaviau jam savo ranką.

Jis paėmė mane po ranka ir globėjiškai patapšnojo per plaštaką.

– Dabar supratau, kaip man šito trūko, – jis apsisuko, ir mes žengėme pro duris, atsiradusias tiesiai prieš mus. Išgirdau paniškai sušunkant – Džekas! Jis vos spėjo prieš užsidarant durims ir su tokiu įkarščiu stvėrė mano ranką, kad kone parvertė mane.

Retas nekantriai atsiduso.

– Ar jis sekios iš paskos?

Negaliu patikėti, kad pamiršau Džeką. Penkios minutės su Retu, ir vėl virtau besmegene.

– Taip, jis eis su mumis.

Trise žengėme per tamsą. Norėjau paklausti, kur traukiame, bet labai bijojau ir žinojau, kad Retas tai suprastų vos man pravėrus burną. Nenorėjau suteikti jam tokio malonumo.

Durys atsivėrė ir mane apakino ryški saulėkaita. Kaip taip gali būti? Nueini į kiną saulėtą popietę, o išeini jau sutemus? Juk mano butą palikome vėlai vakare, kaip dabar vėl radosi diena? Ar mes atsidūrėme kitoje žemės pusėje?

– Elfams nusispjaut į laiką, – sumurmėjo Džekas, lyg skaitydamas mano mintis.

– Kur mes? – išėjome pro balto šlako sieną, priešais plytėjo didžiulė automobilių aikštelė. Pasidairiau į vieną pusę, į kitą, stebėdamasi, kur galėjo suvažiuoti tiek automobilių. Kiek tuomet reikia tualetų?

Bet Retas, užuot paaiškinęs, nužingsniavo šaligatviu. Mudu su Džeku turėjome skubėti, kad spėtume iš paskos. Kai užsukome už kampo, sustingau iš nuostabos. Iš visų vietų, kur galėčiau sužinoti, kas esu iš tikrųjų, ši man niekada nebūtų atėjusi į galvą.

Mes atsiradome NASCAR11 lenktynėse.

– Ką, po velnių, mes čia veikiame? – Reikėjo būti atsargesnei prieš pasitikint Retu. Nors niekada nepasižymėjo humoro jausmu, dabar, regis, nusprendė pajuokauti. Turbūt jis mano, kad tai be galo vykęs pokštas. Tačiau kai Retas atsisuko į mane, jo tikrose akyse, kurias mačiau po apžavais, nebuvo nė pėdsako linksmumo.

– Manau, tau laikas susipažinti su savo tėvu.

11 Nacionalinė gamyklinių automobilių lenktynių asociacija, didžiausia su automobilių sportu susijusi organizacija Jungtinėse Amerikos Valstijose.

ŠEIMOS SUSITIKIMAI UŽKNISA

– Mano tėvu? – spoksojau į Retą bandydama suvokti, ką jis kalba. – Susipažinsiu su… aš turiu tėvą? Ir jis čia ?

Lenktynine trasa, atskirta nuo žiūrovų metalinio tinklo tvora, pro mus prariaumojo grupė įvairiaspalvių reklaminėmis emblemomis išmargintų automobilių. Man tiek reikėjo apgalvoti. Nežiūrint Reto ir Vivjanos tvirtinimų, kad buvau „sukurta“, aš turiu tėvą. Tėvą, kuris dalyvauja NASCAR lenktynėse, užuot, sakykim, rūpinęsis manimi.

Retas dairėsi aplink su gilia panieka veide.

– Deja, taip. Mums čionai, – jis ėmė brautis per minią, vingiuodamas tarp kėdžių ten ir šen. Manęs tris kartus vos neapliejo alumi, užtat beveik visi, pro kuriuos praėjo Retas (tiek vyrai, tiek moterys) sustingdavo ir dar ilgai žvelgdavo jam pavymui, pakerėti jo apžavų grožio.

– Klausyk, – prabilo Džekas, kai leidomės begaliniais laiptais tarp kėdžių eilių, – bet tai nuostabu!

– Gal gali patylėti? – pagaliau tiesa ėmė aiškėti ir dabar buvau kaip nesava iš baimės.

Retas pagaliau priėjo kabinų eilę, jos atrodė dar gražesnės nei aliuminio kėdžių eilės. Atidarė duris į pirmąją kabiną ir pamojo man eiti vidun. Drebančiomis kojomis žengiau į priekį. Gana ištaigingai įrengtoje kabinoje stovėjo keturi krėslai ir staliukas užkandžiams, ant jo voliojosi kalnas tuščių kokakolos skardinių.

Viename iš vidurinių krėslų pamačiau vyrą, jo pečius dengė kaštoniniai plaukai, tokie tankūs ir glotnūs, kad priminė poliruotą medį; jis stebėjo lenktynes. Sėdėjo nugara į mus, net palinkęs į priekį, taip jam rūpėjo veiksmas.

– Būk geras berniukas ir atnešk man ko atsigerti, a? – paprašė Retas Džeko, užtrenkdamas šiam prieš nosį duris. Vyras kėdėje vis dar neatsisuko ir Retas nepatenkintas susiraukė.

– Linai.

Vyras mostelėjo viena ranka, kad netrukdytume. Tobula, liauna ranka.

Elfo ranka.

Man pasidarė bloga. Ne. Tik ne tai. Viskas, tik ne tai. To negali būti… jis negali būti… aš negaliu būti… Retas apkabino mane per pečius ir švelniai stumtelėjo link lango. Žengiau du žingsnius ir pamačiau Lino veidą. Man neliko jokių abejonių. Per išskydusius, vos įžiūrimus apžavus mačiau tikro elfo bruožus: dideles migdolo formos akis, taisyklingą nosį, putlias lūpas, amžiaus neišduodančią odą. Tik akys, nenatūraliai žalios smaragdo spalvos akys buvo apkraštuotos raudona linija, tarsi jis dienų dienomis būtų nemiegojęs. Niekada nemačiau elfo (išskyrus vargšę Felę), kuris neatrodytų trykštantis gyvybe – lyg naujai gimęs.

– Linai, – pakartojo Retas, šįkart auksinis jo balsas suskambo griežtai.

– Ak, eik lauk. Trisdešimt trečias išsiveržė į priekį!