Кирстен Уайт - Supernatūralūs

– Ką siūlai?

– Gal į alėją?

– Palauk, turi omeny alėją su krūva muziejų1, kaip kad ta Vašingtone? Ar ten turėsime slankioti apsimesdami, jog suprantame šiuolaikinį meną – ak! tik pažiūrėkit, šitą paveikslą, kiek žinau, nutapė gremlinas – genialu! Ar tą alėją prekybos centre, kur galima išsirinkti naujų batų porą, suvalgyti kokio siaubingo maisto ir apkalbėti pro šalį einančius žmones?

– Kaip tik antrąjį variantą tau ir siūliau.

– Koks nuovokus berniukas, – nusišypsojau ir jis stipriai mane apkabino.

– O aš vis tiek sakau, kad tas tipas iš CŽV. Šnipas nuo galvos iki kojų.

Nusijuokiau ir pažvelgiau į minimą tipą, Lendas kaip tik įvažiavo į aikštelę prie užkandinės.

– Lendai, baik, jis niekas, tuščia vieta.

– Būtent! Tu niekada jo neįtarsi. Jis tylus, niekuo neišsiskiriantis, atrodo, musės nenuskriaus, kol – BAM! Sudie visos valstybinės paslaptys!

– Gerai jau, gerai, jis – šnipas.

– Būtinai turim pažiūrėti tą filmą. Jame klasiškos veiksmo scenos, ypač sprogimų, tau tai išeitų į naudą, užsimirštum.

– Aš nekalta, kad manęs be suaugusiojo neįleidžia, o tu pamiršai savo asmens dokumentus.

Lendas užvertė akis. Jo beveik juodi plaukai pasidarė sidabriškai žili ir aš juokdamasi niuktelėjau jam alkūne.

– Baik. Tai bjauru. Beje, dabar į kiną mane gal ir įsivesi, bet jei kas pamatys mus glamonėjantis? Fui! Ne, jokių žilų plaukų.

– Puiku, – jo plaukai susisuko standžiomis spiralėmis ir nusidažė vario raudoniu.

Nusijuokiau.

– Liaukis! Dar kas pamatys!

Jis surimtėjo ir plaukai pasidarė tokie kaip anksčiau.

– Ar tikrai nenori, kad likčiau? Jei prastai jautiesi, galėčiau rytoj praleisti pamokas.

– Tau nėra reikalo. – Lendas niekuomet nepraleidinėjo pamokų. Aišku, man patiko, kad dėl manęs jis buvo pasiryžęs pasilikti, ir galbūt aš to norėjau… bet paskui jausčiausi kalta.

Jis atsiduso.

– Man biologijos laboratoriniai. Tau tikrai viskas gerai? Prisipažink: krisdama nesusižeidei? Ir po susidūrimo su silfide nejauti nieko keisto?

– Sakau, jaučiuosi puikiai.

– Puiku. Tada pasimatysime šeštadienį.

– Ne penktadienio vakarą? – ašaringai paklausiau, nekęsdama savęs už tai. Nenoriu virsti amžinai unkščiančia panele, kuri nė minutės neįsivaizduoja gyvenimo be savo vaikino. Nors tai, kad ji netrokšta nieko daugiau, kaip tik kiekvieną savo gyvenimo minutę praleisti kartu su juo, turi visiškai ir absoliučiai pagrįstą priežastį. Ne. Aš ne tokia.

– Man su keliais bendrakursiais teko tema apie stuburo anatomiją, ir visi mes galime susirinkti tik penktadienį. Veikiausiai užsisėdėsime iki vėlumos ir nespėsiu grįžti, kita vertus, jei liksiu nakvoti bendrabutyje, kur nyku ir nėra jokių pramogų, padarysiu visus namų darbus ir visą savaitgalį būsiu išskirtinai tavo. Taigi iki šeštadienio.

Jis pasilenkė ir mane pabučiavo. Norėjau, kad jo apžavai dingtų ir jis bučiuotų mane kaip toks, koks yra iš tikrųjų, kad kalbėtų su manimi toks, koks yra iš tikrųjų, bet ką tada pagalvotų atsitiktinis praeivis, pamatęs mane glamonėjantis su niekuo. Taigi susitikinėjimas su pusiau žmogumi, pusiau stichijos dvasia turi ir neigiamų pusių.

Man nespėjus ik valiai pasimėgauti bučiniu, jis atšlijo (nors aš galėčiau bučiuotis bent keletą valandų ir man nepabostų), išlipo ir atidarė mano dureles. Vos spėjau iškelti koją iš automobilio, kai visu kūnu tarsi pajutau keistai šalto vėjelio dvelksmą ir ant rankų pasišiaušė visi plaukeliai. Mane ėmė krėsti drebulys, todėl stipriai apkabinau Lendą, nekreipdama dėmesio į savo mėlynes.

– Nedaryk to, gerai? – sušnibždėjo jis.

– Ko?

– Nepradėk vėl dirbti TKABA. Tiesiog… tiesiog nepradėk.

Pažvelgiau jam į akis.

– O jei ten būdama galėsiu nuveikti ką nors gero?

– Tu pagaliau esi savimi – kas gali būti geriau? Suprask, aš nerimauju: o jei tau kas nors atsitiks?

Susiraukiau ir kažką neaiškiai numykiau, jis tai suprato kaip pritarimą ir nusišypsojo.

– Tai pasimatysime šeštadienį?

Lendas dar kartą mane pabučiavo ir palaukė, kol užlipsiu laiptais, tada įsėdo į automobilį ir išvažiavo.

Argi santykiai per atstumą neužknisa? Užknisa juodai.

Atsidususi įžengiau į ryškiai apšviestą užkandinę ir perėjau ją. Deividas prieš dešimtmetį buvo priverstas skubiai nusipirkti šią užkandinę, ji jam buvo reikalinga kaip priedanga antgamtinėms būtybėms slėpti. Keletas jų čia dirbo, be to, užkandinė – puiki vieta jiems susiburti, tad ir stebėti vienas kitą. Patalpa buvo dekoruota kiek pabodusia šeštojo dešimtmečio tema. Nona, dabar jau užkandinės valdytoja, sveikindamasi man pamojavo. Pritrenkianti blondinė, o po apžavais – ąžuolo rudumo oda ir samanų žalsvumo plaukai. Visi galvoja, kad ji gyvena butuke virš užkandinės kartu su Ariana ir manimi, tačiau nakčiai užėjus ji keliauja į mišką ir ten iki saulėtekio įleidžia šaknis. Medžių dvasios – dar viena iš antgamtinių būtybių rūšių, kurių, dirbdama TKABA, nesutikau nė per vieną gaudymo ir sulaikymo operaciją. Tuomet man rūpėjo vien prievartinis jų visų nukenksminimas.

Išsiblaškiusi linktelėjau keliems nuolatiniams lankytojams, daugiausia tai buvo vampyrai ir vilkolakiai, paskui pastebėjau vieną dar nematytą būtybę ir man suspaudė širdį, nes ji atrodė pusiau kaip Liša, pusiau kaip žmogus: po apžavais ant kaklo mačiau žiaunas, o kojos baigėsi pelekais. Pastaruoju metu tenka sutikti vis daugiau antgamtinių būtybių, kokių nei aš, nei Deividas anksčiau nebuvome regėję.

Tiesą sakant, daugybė man nematytų antgamtinių padarų, ne vilkolakių ir ne vampyrų, lankėsi pas Noną, trainiojosi apie užkandinę ar susitikdavo su ja už jos ribų. Silfidė taip pat nematyta neregėta. Gal Nona ką žinotų…

Suspigau, nes vos neužlipau ant virtuvės gnomės, ypač niurzgios būtybės, vardu Grnlllll. Bent aš manau, kad tai jos vardas. Arba – jo? Kas supaisys tuos gnomus. Gal kaip tik dėl tokio nenuovokumo ji (ar jis) manęs ir nekentė. Vis dėlto apžavai atrodė labai moteriški.

Noras kuo greičiau pabėgti nuo grėsmingo Grnlllll žvilgsnio nugalėjo, tad su Nona nusprendžiau pasikalbėti vėliau. Nėriau pro virtuvės duris link savo butuko. Pagaliau aš viršuje; vos įžengusi namo kritau į išblukusią gėlėtą sofutę.

– Eve?

– Aha?

Į kambarį įvirto Ariana su taure rankoje. Sąmoningai nusukau akis. Niekada nevengiau žiūrėti į pačią Arianą, nors po normaliais apžavais (jei tokiais galima laikyti nesveikai išblyškusią odą ir šiurkščius juodus plaukus su keliomis raudonomis sruogomis) slepiamas sudžiūvęs numirėlio kūnas man kėlė tokį pat pasibjaurėjimą kaip visų vampyrų. Žinojau, kad ją tai skaudina, vis dėlto mes tapome draugėmis, nors susipažinusios praėjusį pavasarį iš pradžių viena kitos nuoširdžiai nekentėme. Man atrodė, kad ji visuomet kankinosi dėl to, kas esanti, ir niekada negėrė žmogaus kraujo. Be to, jei nebūdavo mirtinai ant manęs užsiutusi, galėjo būti labai šmaikšti.

– Gerai praleidai laiką?

Ariana išsidrėbė ant dvivietės kušetės ir, sugriebusi nuotolinio valdymo pultelį, įjungė mūsų mėgstamą serialą.

– Galima ir taip pasakyti, – pasitryniau skaudantį klubą, įsivaizduodama, kokio dydžio mėlynė toje vietoje bus ryte.

– Gerai. Pralaimėjusioji plaus indus visą savaitę. Lažinuosi, kad Lendonas ir Šajena ims susitikinėti, bet iki serijos pabaigos susiries ir išsiskirs.

Dėdamasi, kad man tai rūpi, paprieštaravau.

– Ne, Šajena dėl kokios nors nesąmonės jį atstums ir jam teks pradėti ją kabinti iš naujo.