Кирстен Уайт - Supernatūralūs

– Priimta, – Ariana palinko į priekį, ryte rydama televizoriaus ekrane besirutuliojančią istoriją.

O aš, jausdamasi baisiai nelaiminga ir vieniša, įbedžiau akis į lubas, stengdamasi nekreipti dėmesio į vos juntamą dilgčiojimą pirštų galiukuose. Žinojau, kad turiu paklausyti Lendo ir laikytis kuo toliau nuo TKABA, džiaugtis savo įprastu, nuobodžiu gyvenimu. Reikia gyventi dėl savaitgalių, kai pagaliau galėsiu jį išvysti, ir visam laikui pamiršti tą kankinantį skausmą, tą žinojimą, jog kad ir kiek laiko praleisčiau su juo, kad ir kaip jį mylėčiau, jis niekada nebus mano, nes aš mirtinga, o jis amžinas.

Nieko, susitvarkysiu. Reikia tenkintis tuo, ką turi.

Taigi, Lendas nenori, kad padėčiau TKABA. Bet juk Lendo čia nėra, tiesa?

1 Turima omenyje Vašingtono (JAV) Nacionalinė alėja, kur yra daugybė architektūros paminklų, muziejų ir kitų kultūrinių objektų.

BLIZGUČIAI – GERIAUSI MERGINŲ DRAUGAI

– Pabusk, – sukuždėjo į ausį balsas. Tarsi vanduo čiurlentų per akmenis. Nusišypsojau ir tiesiau rankas, kol pasiekiau Lendo kaklą. Žinojau, ką pamatysiu, vos atmerksiu akis, – beveik nieko. Manąjį Lendą tokį, koks yra iš tikrųjų. Prisimerkusi nuo ryškios vidurryčio šviesos, įsižiūrėjau į jo vandenines akis.

– Labas rytas, – ištarė jis, ir aš ištirpau.

– Labas rytas, – pabandžiau jį prisitraukti prie savęs, bet jis nusijuokė ir išsinėrė iš mano glėbio.

– Kelkis, tingine. Nebent, užuot leidusi laiką su manimi, nori visą dieną pramiegoti.

– Kad nežinau, – ir vėl užsimerkiau. – Aš labai pavargusi.

Lendas juokdamasis užmetė man ant veido pagalvę, aš irgi nusišypsojau ir išsiritau iš lovos. Kol jis svetainėje plepėjo su Ariana, išsivaliau dantis ir apsirengiau. Mano kambarėlis visai mažytis, maždaug drabužinės dydžio, užtat nusidažiau sienas, pasak Arianos, „šleikščiai rausva“ spalva. Nors trūksta plakatų, kuriuos turėjau savo bute Centre, po truputį „prisijaukinau“ šią vietą. Beveik visur ant sienų kabojo Lendo eskizai, taip tarsi jaučiau, kad jis kažkur šalia, net kai jo nebūna.

– Akivaizdžiai užsiimu nekromantija2, – aiškino Ariana Lendui. Ji sėdėjo už žvilgančio rašomojo stalo ir žaidė savo mėgstamą kompiuterinį žaidimą. – Kaip ironiška. Prisijungusi prie interneto, turiu galią valdyti gyvųjų numirėlių ordas ir numatyti jų ateitį, nors tikrame gyvenime esu viena iš jų.

Ariana prasėdėdavo prie kompiuterio kone visą dienos metą: žaidė nuotykių žaidimą, kur kovėsi skaitmeniniai pusnuogių violetinės odos karių būriai. Prieš kelias savaites man trūko kantrybė, nes negalėjau prieiti prie kompiuterio net pasitikrinti savo elektroninio pašto, tad neapsikentusi leidau jai suprasti, kad galėtų susirasti kokį naudingesnį užsiėmimą. Ji atšovė, esą tenorėjusi man vaizdžiai parodyti, ką reiškia būti vampyru – amžiams įstrigus vienoje vietoje.

Tikrąja to žodžio prasme – visą amžinybę.

Negana to, po kelių Arianos sėdimojo protesto dienų išgirdau ją verkiant. Nuo tada daugiau niekada jai nebeaiškinau, kur ir kaip ji turi leisti savo laiką. Būti nemirtingam nuostabu, bet jei ta amžinybė tau primesta prievarta? Nieko gero, švelniai tariant. Tokie nemirtingieji kaip Nona kartkartėmis vien dėl pramogos apsimeta žmonėmis, tačiau jie nemirtingi iš prigimties. Žmonės – ne, ir Arianos lavonas po apžavais man nuolat tai priminė.

– Štai dėl ko turiu jį nužudyti – O’Orlentalio peilis, tas daikčiukas, turėjo būti mano nuo pat pradžių. Dabar reikia sutriuškinti jo sąjungininkus. Čia labai pravers mano gebėjimas iš numirusiųjų prikelti negyvėlių armijas.

– Dabar išties matau, kokia tu užsiėmusi, – nusišypsojo jai Lendas, ir Ariana taip pat išsiviepė. Ji elgėsi su juo kaip su jaunesniu broliu. Lendas, savo ruožtu, elgėsi su ja kaip su visiškai normalia. Man patiko toks Lendo požiūris, visas antgamtines būtybes jis priėmė tokias, kokios yra, Arianai, daugumai vilkolakių ir į juos panašiems, besikankinantiems dėl to, kas esą, tai buvo daugiau nei svarbu. Lendas turėjo nepaprastą dovaną neskirstyti visų į žmones ir antgamtines būtybes, todėl visi jautėsi savo vietoje.

– Siaubingai užsiėmusi. Įsivaizduoji, aš net spėjau sukurti kelias sukneles – galėčiau būti kostiumų dizainere kokiame nors realybės šou – man lygių nebūtų.

– Jau sakiau – tau reikia interneto svetainės! Galėtum siūti namuose ir pardavinėti drabužius internetu. Parodyk man savo suknelių eskizus, aš sukursiu svetainę, o judvi su Eve būsite modeliais.

Ariana gūžtelėjo ir nesmagiai pasimuistė kėdėje. Iki lemtingo pasikeitimo ji mokėsi drabužių modeliavimo. Lendas ją nuolat ragino vėl to imtis, tačiau nežinia kodėl ji taip ir neišdrįso.

Jis pakėlė akis ir nusišypsojo, pamatęs mane koridoriuje.

– Pasirengusi?

– Visada! Aišku, tu prasivėdinti nenori, Ara? – paklausiau.

„Tik nenorėk, tik nenorėk“, – kartojau. Vakarop ketinome su ja eiti į kiną, todėl bent jau dabar troškau nors kelias valandas praleisti vienudu su Lendu.

Ji mostelėjo ranka, neatitraukdama akių nuo kompiuterio.

– Turiu baigti šį antpuolį.

Mano krūtinę užplūdo meilė šitam kvailam žaidimui. Valio vaidmenų žaidimams ir jų viliojančiai galiai – galėsiu bent kelias valandas praleisti be nereikalingos palydos!

Vos mums išėjus į gaivų spalio rytmečio orą, Lendas paėmė mane už rankos. Kol žingsniavome šaligatviu, į veidus pūtė švelnus vėjelis, tarsi sveikindamas mus. Vasara šiais metais užsibuvo, tarsi visai neketindama užleisti vietos rudeniui. Tik pastarąją savaitę oras kiek atšalo, ir tai tik naktimis. Lapai po truputį ėmė keisti spalvą, nusidažydami auksu ir raudoniu. Tiek laiko pragyvenusi Centre, kur temperatūra visuomet reguliuojama, tad vienoda, dabar negalėjau atsidžiaugti metų laikų kaitos stebuklu.

Bet dar labiau negalėjau atsidžiaugti savo vaikinu. Jo vandeninėse akyse šokinėjo saulės zuikučiai, o varno juodumo apžavų plaukai blizgėjo ir atrodė kerinčiai. Ar galėjo diena prasidėti dar geriau?

– Turiu tau dovaną, – pasakė Lendas. O aš ką tik pagalvojau, ar diena galėjo prasidėti dar geriau? Nes dabar ji pagerėjo neįtikėtinai.

– Kokią? Oi, kokią? – sucypiau nė nebandydama slėpti džiaugsmo. Centre irgi gaudavau dovanų, bet jas galėjai suskaičiuoti ant vienos rankos pirštų, o ir dažniausiai jas man teikdavo Rakelė, taigi visos buvo iki skausmo praktiškos. Dvylikto gimtadienio proga gavau kelioninį pirmosios pagalbos rinkinį, liūdnai pagarsėjusią Kalėdų enciklopediją (dėl dievo, kas jas dar perka? Ei, žmonės, yra toks dalykas kaip internetas!) ir, žinoma, labiausiai užknisančią dovaną – kojines . Šitas gaudavau kiekvienais. Mielais. Metais.

Bet toje dėžutėje, kurią Lendas išsitraukė iš kišenės, kojinės tikrai netilptų.

– Ar ji blizga? – nekantriai strykčiojau laukdama, kol jis atidarys dėžutę.

Lendas nusijuokė ir ištraukė nuostabią sidabrinę grandinėlę su atidaromu širdies formos pakabučiu. Trys rausvi akmenys, einantys palei kraštelį, gražiai išsiskyrė tamsiame širdutės fone. Sukėliau nuo kaklo plaukus ir Lendas užsegė papuošalą, nuo jo prisilietimo oda nubėgo šiurpuliukai.

Paliečiau pirštais šaltą metalą.

– Ji nuostabi!

– Uf. Tai gerai. Niekada anksčiau nesu dovanojęs papuošalų.

– Be reikalo iškart taip aukštai užsikėlei kartelę, reikėjo pradėti nuo ko nors pigesnio, – sunėriau rankas jam už kaklo ir stipriai apkabinau, uosdama vėsų jo kūno kvapą.

– Ji ne tik graži.