Кирстен Уайт - Supernatūralūs

Nuėjau į virtuvę, Grnlllll bakstelėjo į šiukšles – maišas buvo perpildytas, dalis atliekų mėtėsi šalia ant grindų. Apsimečiau, kad nejaučiu gerkle aukštyn lipančio gumulo ir ištraukiau maišą iš šiukšliadėžės. Keldama netyčia priliečiau jį koja ir ant džinsų liko dvokianti ruda dėmė. Nuostabu.

Grnlllll kažką suniurzgė piktai badydama pirštu į rudą šliūžę ant grindų, nes maišą teko tempte tempti, bet man buvo nusispjaut. O juk manęs laukė nuostabus savaitgalis. Kaip tik dabar turėjau sėdėti kine su Ariana ir Lendu, prigludusi jam prie peties, ir kikenti iš nuvalkiotų pokštų. Šiukšlės neįėjo į mano savaitgalio planus.

Gal ji ir per maža konteineriui, bet šluostei tikrai ne.

Koja atidariau metalines duris į tamsų užpakalinį skersgatvį ir skubiai įkvėpusi nakties oro sulaikiau kvapą, nes pūvančio maisto dvokas erzino. Jaučiau, kaip jis nusėda nosiaryklėje, paskui plaučiuose, ir jau pradėjau galvoti, ar galėsiu kada uosti kitą kvapą.

Vieniša lempelė virš durų ėmė mirkčioti. Gal ta kvaila gnomė galvoja, kad aš ir lempelę turiu pakeisti? Vėl greitosiomis įkvėpusi nužingsniavau prie konteinerio siauru skersgatviu, įspraustu tarp dviejų plytinių sienų – mūsų pastato ir gretimo, atidariau dangtį ir įmečiau maišą. Vieną batą apsitėškiau kažkokia ruda pliurze.

– Pypt! – subliuvau sienai priešais mane. – Pypt, pypt, pypt ! – Iš visų jėgų spyriau į konteinerį ir inkšdama susiėmiau už pėdos. Nuostabu: aš purvina, dvokiu, gal dar susilaužiau kojos pirštus ir jaučiuosi kaip paskutinė kvailė. Užsimerkiau ir pasitryniau smilkinius. Viskas gerai. Viskas bus gerai. Tuoj užlipsiu į viršų, nusiprausiu po dušu ir eisiu į lovą. Ir nesikelsiu visą likusį savaitgalį.

Lempelė vėl sumirksėjo ir užgeso, bet netrukus vėl įsižiebė. Kažkodėl per ryškiai. Labai ryškiai. Atsimerkusi pamačiau, kaip sienoje šalia konteinerio vėl ryškėja elfų durų kontūrai.

– Nešdinkis, – purkštelėjau. – Neturiu nuotaikos pokštams. – Jei Rakelė mano, kad dar kartą atsiųs tą kvaišą Džeką ir aš apsigalvosiu ir sutiksiu, labai klysta.

Tačiau iš durų angos žengė ne Džekas – kai kas kitas, gerokai aukštesnis ir gražesnis už visas mano matytas būtybes.

– Tikrai ne tokio sutikimo tikėjausi, mano meile, – balsas liejosi kaip skystas auksas.

ŠVIESULYS IŠ PRAEITIES

Retas . Stovi priešais mane. Skersgatvyje už užkandinės. Nesupratau, ar mano širdis dreba iš baimės, ar iš jaudulio. Kaip galėjau pamiršti, koks jis įstabiai, neapsakomai gražus? Žiūrėjau į jį, švelnia šviesa sušildžiusį šaltą tamsą, ir viskas, ką jam kadaise jaučiau, grįžo.

Žinant, kokį siaubą ir kiek skausmo dėl jo teko iškentėti, turėjau jam trenkti ar panašiai. Ir vis tiek… jis buvo toks neišpasakytai gražus. Paskutinė būtybė, kurią dabar norėjau matyti. Išvis kada nors matyti. Atkišau delną, lyg gindamasi.

– Niekur su tavim neisiu!

Retas pakėlė antakį.

– Kodėl tu tokia grubi, mano meile? Neketinu niekur tavęs imti. Gal tik išsivesiu iš šio skersgatvio, kad neuždustume nuo dvoko, – jis nužvelgė dėmėtą mano prijuostę.

– O… – Nuleidau ranką supratusi, kaip atrodau, ir iškart praradau pasitikėjimą. Nemačiom priglaudžiau nosį prie peties. Nejau ir aš dvokiu? Ir nuo kada Retui manęs nebereikia? Jis visuomet troško manęs. Ir nereikia, aš pati nenoriu, kad jis manęs trokštų! Tad kodėl nusivyliau? Ir kaip jam tai pavyksta: prieš penkias sekundes kone kunkuliavau iš įsiūčio, o dabar stoviu visiškai sutrikusi.

– Gal pasivaikščiosi su manim? Pasiūlyčiau tau įsikibti man į parankę, juk aš visuomet buvau džentelmenas, tik atleisk, tavo rankos atrodo labai lipnios.

Susiraukiau.

– Kodėl, po velniais, turėčiau su tavim kur nors eiti?

Jis mostelėjo tobulai liauna ranka link užpakalinių užkandinės durų.

– Tada atsiprašau. Žinoma, grįžk vidun. Neabejoju, kad ten tavęs laukia dar vienas atliekų maišas.

Pažvelgiau į duris, negalėdama apsispręsti. Viena vertus, nekenčiau daryti to, ko Retas iš manęs tikėjosi. Tačiau viduje manęs laukė tik šluostė, ir dar vardinė, brr…

– Gerai, bet jei tik pabandysi ką nors…

– Ak, Evelina, kaip pasiilgau tavo malonios draugijos.

Nenuleisdama nuo elfo įtaraus žvilgsnio, nusekiau paskui jį skersgatviu. Išėję pasukome iš abiejų pusių apšviesta gatve. Reto žingsniai buvo tokie lengvi – regis, ne eina, o šoka. Šalia jo jaučiausi kaip nerangi drimba. O kur dar jo nežemiškas, beveik angeliškas grožis, palyginti su mano… ak, savigarbos dėlei, gal geriau nelyginsiu.

Apglėbiau pečius rankomis, gūždamasi nuo šalčio, man iškvepiant oras iškart stingdavo virsdamas garu. Neabejojau, kad gailėsiuosi nuėjusi su juo, tačiau širdies kertelėje džiaugiausi: pagaliau šis tas nutiko. Retas man priminė, kad nesu vien eilinė mergina ir prasčiausia futbolo žaidėja. Nors dabar nežinojau tikrojo Reto vardo ir negalėjau jam įsakinėti, bent kartą jaučiausi beveik lygi su juo. Žinojau, kad aš irgi turiu galios jam pakenkti, jei to prireiktų arba jei panorėčiau, ir tas žinojimas svaigino.

Ar tik nepradedu prarasti sveiko proto?

Vis dėlto, jei jis iškrėstų ką nors kvailo ir būčiau priversta atimti iš jo sielą, ką gi, labai nesielvartaučiau.

– Klausyk, ko tu nori? Pasivaikščioti? Nes man darosi šalta.

Retas nusijuokė tuo nepakartojamu sidabriniu, almančiu juoku, ir aš nevalingai palinkau prie jo. Greitai susizgribau, papurčiau galvą ir atsitraukiau per gerą žingsnį. Mes beveik priėjome didžiulių senų medžių girią, supančią visą miestelį. Kaip reikiant nužvelgiau Retą ir tik dabar pamačiau, kad jis prisidengęs apžavais. Tai mane nustebino. Ne dėl to, kad Retui nereikėjo apžavų, – nes iš tikrųjų jis šimtąkart gražesnis. Kai jis priklausė TKABA, kur visi elfai privalo dangstytis apžavais, jis beveik niekada nepaklusdavo. Nesupratau, kam jam to reikia dabar, kai yra laisvas. (Dėl to iš esmės kalta esu aš, bet ar galima tikėtis, kad mergina pergudraus elfą, kai tenka žvelgti mirčiai į akis?)

– Tau vis dar šalta, mano meile? Galiu padėti.

– Aha, prisimenu. Gal apsieisiu. – Pasitryniau riešą, kur dar vos ryškėjo rausvas jo pirštų atspaudas lyg amžinas įdagas. Ko gero, jo šiluma būsiu soti iki gyvenimo galo.

Retas sustojo, sustojau ir aš ir nenoriai pažvelgiau jam į akis. Širdy sukilo užslėptas įniršis. Norėjau šaukti ant jo, pulti. Tai jis kaltas, kad Liša negyva, tai jis įleido Vivę į Centrą. Bet, jei ne jis, nebūčiau išsivadavusi iš TKABA. Ir jau tikrai nebūčiau išgelbėjusi Lendo. Ko gero, jis vis dar sėdėtų Centro kameroje ir Vivjana vis dar lėtai, bet užtikrintai žudytų visas antgamtines būtybes. Vien nuo tos minties pasidarė bloga.

Su Retu niekada niekas nebūna paprasta.

– Ko tau reikia? – paklausiau, visas mano pyktis išgaravo ir pasijutau siaubingai nuvargusi.

Retas ištiesė pirštą ir, užuot palietęs mano veidą, tik paglostė orą priešais.

– Patikėk, paprasčiausiai norėjau tave pamatyti.

– Netikiu.

Jis nusišypsojo.

– Taip, ko gero, netiki. Iš pradžių tikrai ketinau tave pagrobti. Juk žinai, aš galėčiau. Bet su tavim visuomet elgiausi tik švelniai.

– Švelniai? – nepatikliai sušnairavau.

– Taip, ir niekaip negaliu suvokti, kodėl. Kitoks elgesys būtų gerokai veiksmingesnis. Bet paskui supratau – ir net pats nusistebėjau, – kad tu mane apžavėjai, ir aš linkiu tau visa ko geriausio.

– Gal vieną kartą liausiesi girtis savo beprotybe?! Tu pamišėlis! Tu mane pagrobei! Nudeginai ranką! Bandei priversti mane tapti tuo, kuo niekada nenorėjau būti!