Кирстен Уайт - Supernatūralūs

– Evelina, vaikeli, vien todėl, kad tu pati nesupranti, kas tau geriausia, nereiškia, kad ir aš nesuprantu. Kartais tai, kas geriausia, skaudina ar žeidžia, ką gi, nieko nepadarysi, tai nekeičia esmės, tu privalai būti tuo, kuo turi būti.

– Tu esi… Aš… Ooo! Tu net neįsivaizduoji, koks tu pamišęs! Jei iš tikrųjų tau rūpėčiau, manęs neskaudintum. Bet aš tau nerūpiu, nes tau nerūpi niekas! Niekas, išskyrus tave!

Jo akys blykstelėjo, auksas patamsėjo.

– Aš rūpinuosi tavim labiau nei bet kas kitas šitame liūdname, beprotiškame pasaulyje. Argi būčiau atidavęs tau dalį savo sielos, jei netrokščiau gero?

Laimė, išlaisvindama visas kitas sielas, atsikračiau ir tos Reto dalelės, kurią jis man davė. Prisiminusi, jog nešiojuosi dalį jo sielos, pasijutau kažkaip šleikščiai saldžiai. Įžūliai pakėliau galvą.

– Lendas mane myli. Jis niekada manęs neįskaudintų.

– Ir nedvejodamas bet ką dėl tavęs padarytų.

– Taip!

– Viską, kad tave apsaugotų.

– Taip!

– O jei vienintelis būdas tave apsaugoti ir išgelbėti tau gyvybę būtų skausmingas?

Jau žiojausi leptelėti „taip“, bet laiku susičiaupiau. Ne, aš jam užtvosiu. Dėl dievo, tikrai užtvosiu.

Retas nusišypsojo, supratęs, kad vėl laimėjo.

– Lendas negali tavęs mylėti iš tikrųjų, nes jis nepažįsta tikrosios tavęs. Kad ir kaip tu trokštum šito gyvenimo, jis ne tavo. Niekada nebuvo. Tai ne tavo pasaulis, Evelina.

Akis dilgino pykčio ašaros.

– Dink.

– Eime su manim.

– Niekada! Tu manęs nepriversi. Jei būtum galėjęs pagrobti, jau būtum tai padaręs.

Jis nekantriai sucaksėjo liežuviu.

– Ankstesni bandymai… hm… nepatiko mano karalienei. Kartais pagalvoju, ar neklydau, susidėdamas su rūmais.

– Ką nori pasakyti? Beje, tu šviesusis ar tamsusis?

Nedaug žinau apie elfus (nors turėčiau), – tik kad jie priklauso vieniems iš dviejų rūmų: Šviesiesiems, kitaip tariant, gerųjų, tiksliau, geresnių elfų (elfai geri nebūna), arba Tamsiesiems, tai yra labai, labai blogų elfų.

Jo šypsena pasikeitė, po dailiais bruožais šmėstelėjo kažkas pirmykščio ir laukinio.

– Nė vienas nėra tik geras ar blogas, mano meile. Mes visi turime ir gėrio, ir blogio, o prie ko prisišlieti, pasirenkame patys, – prie tų, kurie stipriau mus traukia. Bet aš pasirinkau dėl kitos priežasties – dėl vienos labai liūdnos, tuščios merginos, kurios akys – kaip tirpstantis sniegas.

Ar Retas ką tik pasakė, kad pasirinko gerųjų elfų dvarą vien dėl manęs? Ar pasakė visiškai ką kita? Tik jis sugeba priversti mane jaustis siaubingai sutrikusia. Su Retu mano vienatvė ir sielvartas kilte iškildavo į paviršių, tarsi būčiau maldavusi, kad jis juos iš manęs paimtų.

– Nekenčiu tavęs, – sušnibždėjau lūžtančiu balsu.

Retas surakino mane žvilgsniu, aš vėl palinkau jo pusėn, jo balsas apglobė mane kaip auksinis tinklas.

– Kokia nesąmonė: mano karalienė uždraudė atsivesti tave prievarta, tik aš nesuprantu, kam man to reikėtų. Yra kitas kelias. Lengvas, saugus, šiltas. Kai grįši su manim namo, bus niekas nebesvarbu – viskas išnyks, ši tamsa ir šaltis dings kaip blogas sapnas. Tau niekada nereikės nerimauti ar stebėtis. Tik pasirink , Evelina. Liaukis kabinusis į šį netekčių pasaulį ir eime su manim. Aš pripildysiu tave, nes tu – tuštuma. Tapk tuo, kuo turi būti, ir padėk mums grįžti ten, kur mums lemta būti. Eime su manim .

Atsidusau ir giliai įkvėpiau, dabar stovėjau priglaudusi skruostą jam prie krūtinės. Jo širdis plakė keistai, per lėtai, bet jis skleidė šilumą, o jo rankos laikė suėmusios mane už pečių… Bet kaip jos čia atsidūrė? Aš nenoriu, kad jis mane apkabintų. O gal noriu? Buvo kažkas… kažkoks… kažkokia priežastis. Bet ar tai svarbu?

Retas staigiai atšlijo ir suraukė savo tobulą nosį.

– O, šitas pakabutis siaubingas. Kur gavai tokią šlykštynę?

Apsvaigusi sumirkčiojau, ir pirštai savaime nuslydo prie pakabučio. Kai paliečiau šaltą geležį, iškart grįžau į tikrovę.

– Ką, laikai mane paskutine kvaiša? Atėjai, paskleidei savo kvailus elfų kerus, suviliojai, o dabar atstumi? Ar tavo auksinėje galvoje liko bent kiek sąžinės? Tikriausiai pamanei: aha, matau, Evei prastas vakaras, tad kodėl neužsukus, nepasismaginus ir dar labiau nesuknisus jai vakaro? Kad jau taip maga pasilinksminti, geriau eik, susirask kokį šunytį ir suspardyk!

Apsisukau ir nudrožiau atgal į užkandinę. Turėjau suprasti – ir supratau, – kad tai bloga mintis. Kvaiša Evė.

Prieš užeidama už kampo, nesusilaikiau: trumpam stabtelėjau ir pažvelgiau į Retą. Jis stovėjo atsainiai atsirėmęs į gatvės žibintą, apgaubtas švelnios šviesos, ir atrodė kaip neįmanomai tobulos tikrovės simbolis.

– Tu privalai eiti su manim. Tai jau prasidėjo, ir aš negaliu numatyti visko, kas gali atsitikti. Neįstengsiu amžinai tavęs slėpti. Bet galiu padaryti taip, kad būtum saugi ir laiminga. Duokš man ranką. – Ir ištiesė savąją, kone galėjau matyti iš jos sklindančias šilumos bangas.

Susiraukiau, nes kažkodėl pagalvojau apie silfidę. Juk kas nors turėjo žinoti, kur aš. Beje, gal tai Retas užsiundė ją ant manęs, kad imčiau galvoti, jog man gresia pavojus? Labai panašu į jį. Visas šis reikalas tikrai atsidavė elfų bjaurastim.

– Užsiknisk. Man ir mano stebuklingoms rankoms viskas bus gerai, gali nesirūpinti. Aš lieku ten, kur esu.

Jis nusišypsojo ir žengęs kelis žingsnius atsidūrė priešais mane.

– Labai gerai. Matau, šis gyvenimas, kurio taip geidei, pateisino visus tavo lūkesčius. Džiaugiuosi matydamas, kad gyveni prasmingai ir esi… – jis pasilenkė ir sušnibždėjo tiesiai į ausį: – laiminga .

Užsimerkiau ir sugriežiau dantimis. Jei galvoja, kad nusileis čia kaip iš dangaus ir vėl gadins man gyvenimą, labai klysta.

– Klausyk, vien todėl…

Atsimerkiau ir pamačiau, kad esu visiškai viena. Žibintas, kuris ką tik taip švytėjo, dabar stovėjo nutriušęs ir tik išryškino šešėlius, nei ką nors apšvietė. Nakties tamsa artinosi iš visų pusių, slėgė ir gąsdino, ir aš nevalingai ėmiau kalenti dantimis.

– Ką aš čia veikiu? – sušnibždėjau. Ir greitai pasitaisiau: – Ką aš veikiu čia? Šioje vietoje?

Nuskubėjau į užkandinę. Nekreipdama dėmesio į Grnlllll, nudrožiau tiesiai prie laiptų, lipdama nusitraukiau suteptus drabužius, palindau po dušu ir stovėjau, kol bėgo šiltas vanduo. Jaučiausi baisiai nelaiminga ir kažkodėl liūdna. Labai norėjau paskambinti Lendui. Šalia jo niekada nesijaučiu vieniša ir tuščia. Bet tada turėčiau papasakoti jam apie šį vakarą, jis ims nerimauti, kad Retas gali vėl pasirodyti, o aš nenorėjau užkrauti jam tokio rūpesčio. Arianai pasakiau, kad man pasidarė bloga, įsliuogiau į lovą melsdamasi, kad galėčiau užmigti.

Ryte viskas atrodys geriau. Turi atrodyti.

Galiausiai mano smegenys ir kūnas atsipalaidavo, ir aš nugrimzdau į palaimingą miegą.

– Sveika, kvaiša, – pasilabino Vivjana.

– O, Vive, – ir prapliupau verkti. – Kaip džiaugiuosi, kad tu čia.

PASVAJOK

– Kas atsitiko? – paklausė Vivjana.

Abi sėdėjome ant kalvos, nuo kurios atsiveria vaizdas į vandenyną, jame atsispindėjo juodas nakties dangus. Vivjana negrabiai mane apkabino ir aš padėjau jai galvą ant peties.

Ją pradėjau sapnuoti balandį. Kai pasirodė sapne pirmą kartą, išsigandau taip, kad kone į kelnes pridėjau. Bet ji buvo tokia vieniša, kad negalėjau susilaikyti nepakalbėjusi. Vis dar negaliu atleisti jai už tai, kad nužudė Lišą, ir nemanau kada nors atleisianti, tačiau abi vengėme tos temos – jei jau norėjome bendrauti. Dabar jau geriau suvokiau, iš kur ji atsirado, ir visuomet užjaučiau dėl jos begalinės vienatvės. Juk ją sukūrė elfai, tad nenuostabu, jog ji visuomet pasirinkdavo blogį. Kalbėdamos stengdavomės apeiti skaudžias temas ir netrukus atrodė taip, lyg iš tikrųjų būtume tapusios seserimis, kaip ji ir norėjo.