Кирстен Уайт - Supernatūralūs

Užverčiau akis.

– Matau. Bet tai nereiškia, kad gali keliauti Elfų karalystės takais.

Jis gūžtelėjo ir atsistojo.

– Stebėk ir ilgai lauk, labai ilgai; ko nors nepaprastai norėk, ir sugalvosi, kaip tai padaryti. Aš labai nemažai pasiekiau. – Jis mįslingai nusišypsojo ir parodė ranka į sieną. – Pasiimsiu tave vėliau, gerai?

– Kiek pamenu, aš nedaviau sutikimo – jokio, – atrėžiau šnairuodama.

– Aha, – burbtelėjo išsiblaškęs, nes dabar visą dėmesį buvo sutelkęs į sienoje ryškėjančius baltus kontūrus. – Vadinasi, sutarta, užsuksiu vėliau.

– Ne! Ar tu apskritai klausaisi? Pasakyk Rakelei, kad aš neketinu…

Bet nespėjau baigti sakinio – jis jau žengė pro elfų duris, murmėdamas: „Tos mergos užknisa“, ar kažką panašaus.

Jam už nugaros siena vėl išsilygino, ir jai, nors buvo niekuo dėta, teko sugerti visą mano žvilgsnio tūžmastį. Džekas – beveik mano vienmetis, bet priminė vaiką, netyčia aptikusį uogienės stiklainį, – taip ir knietėjo jį gerai išperti.

O dangau, kokias nesąmones šneku. Atsiguliau ant nugaros ir užsimerkiau. Na ir dienelė. Susikaupiau ir pabandžiau įsivaizduoti, kaip įtampa slūgsta, aš atsipalaiduoju ir imu palaimingai plūduriuoti besvorėje erdvėje. Pamažu nurimau: viskas susitvarkys, viskas mano gyvenime bus gerai. Mano ir Lendo. Galiausiai kaip nors pasakysiu jam tiesą – taip, kad jis net nepagalvotų atsisakyti mirtingojo gyvenimo. Sugalvosiu, kaip galėtume viską suderinti ir ką turėčiau padaryti aš, kad visus artimiausius žmones išlaikyčiau šalia savęs – tiek ilgai, kiek panorėsiu, kad jie būtų kartu su manimi.

Mane tikrovėn grąžino trankus beldimas į duris, ir visi dieviškai išmintingi sprendimai, kuriuos neabejojau įgyvendinsianti, išsisklaidė kaip dūmai.

– EVELINA, TUČTUOJAU KELK SAVO TINGŲ, LIESĄ, BLYŠKŲ UŽPAKALĮ NUO LOVOS!!!

Atsimerkusi pašokau ir įsiutusi (sutikit, ne be priežasties) išlėkiau į koridorių.

– Na ir gerklė! Ko taip rėki?!

Ariana gūžtelėjo.

– Miegi kaip užmušta. Nonai reikia padėti.

– Nuostabu. Kaip tik taip ir svajojau praleisti savaitgalį. Be Lendo ir su kalnu riebaluotų indų.

– Hm, tavim dėta, pamiegočiau ir eičiau apsipirkti, bet dėl skonio nesiginčijama. Leiskis žemyn.

– O kaip mūsų kinas? – suinkščiau, vildamasi, kad Ariana padės man išsisukti nuo darbo.

– Nepamiršk, aš nakties padaras, ir taip toliau, ir panašiai. Man tiks ir vėliausias seansas.

– Puiku.

Nudrožiau laiptais žemyn, paniurusi nusitraukiau nuo kablio savo prijuostę ir užsirišau. Dabar, kai neturiu einamosios TKABA sąskaitos (patikėkit, labai jos pasigendu), gerai, kad gaunu nors šiokių tokių pajamų, bet darbas užkandinėje, sutikit, šiek tiek nuobodesnis už gaudymo ir sulaikymo misijas.

Sakydama „šiek tiek“, turiu omeny „be galo“. Kad derėtume prie žavaus užkandinės interjero, kur pagrindinis motyvas – karvės, turime segėti sijonus iš minkšto pūkuoto audinio su karvių kailio raštu. Karvių . Kiek yra gyvūnų kailių raštų, kurie bet kur atrodytų pasakiškai! Tik ne šių galvijų. Šitas raštas – tikras pasityčiojimas. Štai kodėl užsispyriau ir vaikščiojau aptemptais džinsais. Nesileisiu įkišama į jokius rėmus, aš ne bukas gyvulys iš bandos.

Man kaip visada sekasi – virtuvėje sukiojosi Grnlllll (keturios „l“? O gal dvi „r“ ir trys „l“? Jei manote, kad valų kalba keista, pabandykite paskaityti gnomiškai). Gnomai priklauso žemės stichijai ir paprastai gyvena po žeme, kasdami ir rausdami. Nenuostabu, kad jie kiek primena kurmius, apaugę tankiais gaurais, siauromis, žvairomis akimis, nosys irgi smailios ir neįtikėtinai landžios. Geriausiai jaučiasi ten, kur tamsu ir drėgna. Ką Grnlllll daro šioje šviesioje virtuvėje, man dar teks išsiaiškinti, tačiau, kad ir kokia būtų priežastis, čia ji tikrai neatrodė laiminga.

Ir jos skrudinamos bulvytės kaip reta prastos.

Grnlllll kažką nesuprantamai suniurzgė, bet aš nekreipiau dėmesio ir nuėjau priimti užsakymų. Popietė buvo įprasta: keletas vietinių antgamtinių padarų, vadinasi, visi pageidavo didkepsnių, tokių „pusžalių“, kad pažvelgus net nupurtydavo, be to, stengiausi negalvoti, iš ko jie pagaminti.

Už langų tirštėjo vakaro sutemos su neišvengiamais palydovais – tamsa ir šalčiu, o aš vis dirbau. Maudė kojas ir nugarą, todėl, jei turėsiu dar kartą nusišypsoti ir apsimesti, kad nepastebiu, kaip kampe sėdintis vampyras kaskart man praeinant pro šalį apsilaižo, tikrai imsiu rėkti. Negana to, pusė vietinių vampyrų mėgino griebtis proto valdymo triuko, kad įtikintų mane, jog man nereikia arbatpinigių.

Man visuomet reikia arbatpinigių, jūs nenudvėsę išsigimėliai.

Užtat smaginausi stebėdama, kaip jie vienas po kito nusivilia, suvokę, kad nepavyks manęs apmauti. Deividas ir Ariana niekam nepasakojo apie mano gebėjimą matyti kiaurai apžavus, ir aš tikrai buvau jiems už tai dėkinga. Mažiau bėdos.

Atplėšiau sąskaitą ir pliaukštelėjau ant to, besilaižančio lūpas, stalo.

– Penkiolika procentų, kaip visada.

Jis susiraukė, paskui jo veidas sušvelnėjo ir pražydo meilia šypsena. Sakyčiau, net pritrenkiančia, jei per apžavus nebūčiau mačiusi sutrūnijusių skruostų ir kiekvieno sudūlėjusio danties. Jis pabandė suimti mane už rankos, bet aš pliaukštelėjau jam per nagus.

– Nejuokauju. Penkiolika procentų, arba kitą kartą pribersiu į tavo „Kruvinąją Merę“ česnakų miltelių.

Vampyras pervėrė mane žvilgsniu, vertu tūkstančio siaubo romanų. Nesusilaikiusi nusikvatojau. Murmėdamas mirtinus prakeiksmus jis išsitraukė piniginę ir atkišo monetą.

– Ačiū, kad apsilankėte. Laukiame sugrįžtant, – sučiulbėjau ir švytėdama grįžau prie kasos aparato. Dar galiu susitvarkyti su vampyrais, kad ir be Elo.

Pro šalį grakščiai praplaukė Nona. Jos eisena priminė vėjyje linguojantį medį. Vietiniai vaikinai, ne antgamtiniai padarai, reikia nereikia trainiojosi po užkandinę, kad tik gautų į ją paspoksoti. Kažin, ar taip varvintų seiles, jei galėtų matyti jos nugaroje ištrūnijusią drevę. O dar ta uodega.

Kita vertus, ką gali žinoti. Kas supaisys tuos vaikinus? Šiaip ar taip, Nona – iš kojų verčianti pupytė, kad ir medinė.

Ji sustojo priešais mane ir nusišypsojo.

– Ačiū, kad sutikai šįvakar padirbėti.

– Visada prašom. Tiesa, – sustabdžiau ją, nes prisiminiau, ko anksčiau norėjau paklausti, – pastaruoju metu čia lankosi vis daugiau dar nematytų antgamtinių būtybių. Deividas apie tai žino? – Dažnai padėdavau jam su Ariana tvarkyti popierius ar ruoštis nedidelėms operacijoms, bet visko apie organizaciją nežinojau.

Nona grakščiai numojo ranka.

– Mums niekas negresia. Gal gali padėti Grnlllll virtuvėje? Ji viena nepajėgia išnešti šiukšlių.

Po perkūnais. Šiukšlės. Nuostabu. Gnomė mažesnė už šiukšlių maišus, bet, aišku, mes negalėjome įsigyti tų prakeiktų maišų mažesnių, niekaip negalėjome, ir dabar aš turėsiu tampyti juos kaskart, kai tik prisipildys atliekų. O mesti šiukšles reikės į konteinerį, o kad atidaryčiau, reikės jį paliesti , o jo dangtis amžinai lipnus.

LIPNUS.

Nesu tinginė, bet per pastaruosius aštuonerius metus visa mano namų ruoša buvo savo daiktų tvarkymas. Centre net norėdama nebūčiau galėjusi išnešti šiukšlių į konteinerį kur nors šalia gatvės, nes Centras buvo po žeme. Vien pagalvojusi apie užkandinės šiukšlių maišus, nevalingai ėmiau ilgėtis sterilių baltų Centro sienų. Geriau sterilu nei lipnu ir dvokia.