Кирстен Уайт - Supernatūralūs

Be to, ji be mano žinios niekada neėmė mano daiktų, ir tai išties labai miela.

Nusišluosčiau ašaras.

– Nežinau, ką aš veikiu. Man liūdna, ir nesuprantu kodėl, nors neturėčiau liūdėti, ir štai skundžiuosi tau, nors tu net… – nutilau, negalėdama baigti sakinio. Vivjana nepabus niekada. Kai iš jos atėmiau sielas, jai nieko neliko, jos sielos neužteko, kad galėtų gyventi normalų gyvenimą. Ir dėl to kalta aš.

– Ššš, dėl manęs nesijaudink. Man viskas gerai.

– Tu seniai mane lankei.

– Tikrai? – ji nukreipė mįslingą žvilgsnį į vandenį. – Aš čia arba niekur, arba iš viso kur nors kitur. Todėl turiu daugybę laiko pagalvoti. Tik vargu ar iš to galvojimo yra kokios naudos.

– Man taip gaila.

– Žinau. Man irgi. Mintyse bandau įsivaizduoti kitokį gyvenimą, kur esu pakankamai stipri, kad atsilaikyčiau.

– Tu ir buvai tokia, – niuktelėjau ją alkūne. – Tu nepaėmei mano sielos.

– Tai jau šis tas, bet dėl kitų sielų juk niekaip nepasiteisinsiu, ar ne?

Ne. Niekaip.

– Kartais… kartais pagalvoju, kaip būtų buvę gerai, jei būtum išsiuntusi mane su jomis.

Ji suėmė mano delnus ir nubrėžė danguje žvaigždžių vartų, pro kuriuos išsiunčiau sielas, kontūrus. Nė viena iš mūsų taip iki galo ir nesuprato, kas tą naktį įvyko. Mudvi buvome tuščios ir galėjome atverti vartus tarp pasaulių, bet tai nereiškė, kad suvokiame, kaip tai vyksta.

– Vis galvoju, kas būtų, jei elfai nebūtų pasiuntę manęs paskui tave, jei būtų supratę, kad turiu pakankamai energijos pati atidaryti vartus? Mums pasisekė, kad mūsų elfai kvailiai, bet vis tiek negaliu liautis apie tai galvojusi. Norėčiau pažiūrėti, kas ten, už tų vartų.

Sunkiai atsidusau.

– Kada nors pamatysime. Abi.

Ji vėl nusijuokė.

– Ei, kvailute, juk tai gerai.

– Tai tik dar vienas būdas prarasti žmones, – sušnibždėjau. – Jaučiuosi pasmerkta prarasti visus visada. Matyt, negaliu išlaikyti žmonių, kuriuos myliu.

Ji suspaudė mano ranką.

– Žinau. Yra ir gera žinia – bent aš neketinu niekur dingti. – jos balse suskambo pašaipi, man gerai pažįstama gaidelė, keista, bet tai, kas anksčiau joje mane gąsdino, dabar guodė ir ramino. Būdamos kartu jautėmės, lyg būtume namuose – kad ir kokia svetima mudviem ta sąvoka. Ji pažvelgė man į delną, pamaniau, jog išvydau trumpą šviesos blyksnį, ir pajutau dilgčiojimą.

– Kas tai?

Buvau pamiršusi kvailą silfidę. Keista, kad būtent sapne ją prisiminiau. Dar viena priežastis nerimauti.

– Aš nieko nematau, – pasakiau.

– Jei ketini ir toliau meluoti, privalai išmokti daryti tai geriau, – ji atsigulė ant žolės ir įbedė akis į dangų. – Taigi tau liūdna. Kodėl? Kas dedasi?

Vėl sunkiai atsidusau ir atsiguliau ant nugaros šalia.

– Nežinau. Pagaliau turiu gyvenimą, kurio taip troškau. Jis tikrai nuostabus, ir Lendas…

– Man patinka apie jį klausytis.

– O man patinka apie jį kalbėti. Jis nuostabus. Bet aš ne… aš vis dar jam nepasakiau.

– Hm, numanau. Tu ne iš sąžiningųjų.

– Iš tokios girdžiu!

– Ei, aš niekada neslėpiau, ką darau, – ji nusišypsojo nedora šypsena, primindama nesanti tokia nekalta, kaip kad bandžiau sau įteigti. – Bet šis raudojimo priepuolis visai ne dėl to, tiesa? Juk apie Lendo nemirtingumą žinai seniai.

Nejaukiai pasimuisčiau.

– Vakar apsireiškė Retas.

– Tikrai? Norėčiau, kad apsireikštų ir pas mane…

– Vivjana!

– Ką? Komos ištiktai merginai labai vieniša, o jis – elfas ar ne – labai dailutis . – Taip ir nesupratau, ar ji norėtų su juo pakoketuoti, ar atimti sielą iki paskutinio lašo, ir katras iš šių dviejų variantų mane labiau vimdo. – Gerai, pasakok.

– Nežinau. Jis leido suprasti, kad nesu tokia laiminga gyvendama pasirinktą gyvenimą, – nekenčiu jo gebėjimo kiaurai mane perprasti. Jei jis niekina permainingus, nenuspėjamus mirtingųjų jausmus, kodėl taip gerai juos išmano?

– Na ir kaip, tu laiminga ?

– Taip! Laiminga! Žinoma, laiminga. Kaip tik to ir troškau.

– Bet…

– Nieko. Tai kvaila.

– Na, čia ir taip aišku. Tu, mano mieloji sesute, kvaila dėl daugelio dalykų.

Dėbtelėjau į ją.

– Klausyk, ar ne per daug sau leidi?

– Juk sakiau, aš sąžininga. Pasakok. Vadinasi, kaip tik to tu visuomet ir troškai, ir…

– …ir ne visai to, supranti? Lendo vis nėra, o jei ir yra, aš nuolat nerimauju, kad ne šį gyvenimą jis pasirinks, kai sužinos esąs toks kaip jo mama. O čia dar visai netikėtai aną savaitę išdygo Rakelė ir man priminė aną gyvenimą. Nesakau, kad jis buvo puikus, bet man kažko trūksta… – pagalvojau apie savo dienas TKABA, kaip tada svajojau apie normalų gyvenimą ir dabar jį turiu. Ko gi man trūksta? Tikrai ne misijų, ne tų visų draudimų ir suvaržymų, ne gyvenimo būdo.

Svarbos.

– Man trūksta jausmo, jog esu ypatinga. Ten, agentūroje, aš buvau ypatinga. Jiems manęs reikėjo. O čia, tikrame pasaulyje, tokia… nesu, – ašaros vėl pabiro ir sutrikusi nubraukiau jas ranka. – Atleisk. Kokia aš kvaiša. Visą gyvenimą inkščiau, kad esu kitokia, o dabar žliumbiu, kad esu tokia kaip visi.

Vivė pasirėmė ant alkūnių ir atsisėdusi susiraukė.

– Bet nesi . Tu niekada nebūsi kaip visi. Todėl ir nesuprantu – juk tu nepasikeitei. Kas tada neduoda tau ramybės?

– Nežinau.

– Tai liaukis unkštusi. Daryk ką nors.

– Ką?

Ji atsainiai numojo ranka.

– Tai, ko tu, kvaiša, nori. Būti tokiai kaip tu, Eve, garbė. Tu gavai galimybę. Tik nepagalvok, kad siūlau užsiimti masinėmis antgamtinių būtybių žudynėmis. Kaip matai, man tai geruoju nesibaigė.

Kimiai nusijuokiau.

– Tu pabaisa.

– Ir dar kokia!

Nutilome ir kiekviena ėmėme godoti savo godas. Paskui Vivjana šaltais kaip ledas pirštais vėl suėmė mane už rankos ir trūktelėjusi pasodino šalia savęs.

– Užteks šito raudų vakarėlio. Turime aptarti šį tą svarbaus. Jei kartais kuriam laikui išnykčiau.

– Ką?

– Ei, visai nukvakai? Turi apšviesti mane apie „Istono mokyklą“! Praleidau tris pirmuosius sezonus, negi taip ir paliksi mane nežinioje?

Nusijuokiau.

– Vadinasi, nori žinoti? Gerai, – ir pasidalijau su ja ta maža normalių žmonių pasaulio dalele. Čia, tamsiame mano sapnų pasaulyje, kur mudvi su Vivjana ir susitikome.

Kartais tokie dalykai atrodo gerokai tikroviškesni, nei visa kita.

Ryte, kai pabudau, mano pirštai tebebuvo sugniaužti, tarsi laikyčiau Vivjaną už rankos. Po naktų su Vivjana visuomet jausdavausi keistai: pakylėta ir kartu apgailestaujanti. Ir kalta – dėl to, kad bičiuliaujuosi su mergina, kuri nužudė mano Lišą, bet Liša mane suprastų. Tikiuosi.

Vivjaną sukūrę elfai neatskleidė jai, kad ji turi ir kitą pasirinkimą. Ji visuomet manė, kad jos gyvenimas nulemtas už ją. Manau, dabar suprato klydusi, bet jau per vėlu. Susimąsčiau, kas būtų, jei būčiau užmezgusi su ja ryšį anksčiau. Gal būčiau galėjusi viską pakeisti.

Jei nesiliausiu apie tai galvoti, tikrai išprotėsiu.

Šiaip ar taip, Vivjana jau pasirinko ir sumokėjo už tai aukščiausią kainą. Ir vėl tie elfai – tai jie kalti, kad nedavė jai galimybės pasirinkti. Bet aš turiu tokią galimybę. Ir galiu paversti savo gyvenimą tokiu, kokio noriu. Tegul Retas pasiunta – aš būsiu laiminga. Ir gyvensiu taip, kaip noriu.

Kitaip tariant, liksiu normaliame pasaulyje ir išnaudosiu savo antgamtines galimybes. Aš ypatinga, kodėl tuomet turiu apsimetinėti? Taigi – apsisprendžiau. Parašysiu elektroninį laišką Rakelei. Ketinu ją pradžiuginti.