Кирстен Уайт - Supernatūralūs

– Ne tik?

– Ir praktiška. Širdis padaryta iš geležies.

Mano pačios širdį užliejo šiluma ir begalinė meilė, prie to jau turėjau priprasti, bet jis vis tiek sugebėdavo mane nustebinti. Elfus atbaidanti geležis. Lendas, kaip niekas kitas, sugalvojo, kaip apsaugoti mane. Aišku, tai reiškė, kad jis ne mažiau praktiškas nei Rakelė, užtat jo dovana, be to, kad praktiška, dar buvo daili ir blizgėjo. Perbraukiau pirštais jam per plaukus.

– Nemačiau nieko nuostabesnio.

– Už pakabutį?

– Už tave . Už pakabutį, aišku, irgi.

Bučiavomės tol, kol pro šalį einanti senyva ponia, vedžiojanti šunį, garsiai kostelėjo, primindama mums, kad stovime ant šaligatvio miesto vidury. Droviai jai nusišypsojau ir tik tada supratau, kad tai apžavais prisidengusi antgamtinė būtybė. Jos tikras veidas priminė varlės: žalias, taškuotas ir visai nederėjo prie jos gėlėto chalato bei šlepečių. Ar ne keistas šis miestelis?

Senė nesiliovė spoksoti. Kas ji tokia, iš galvos nėjo mintis, ir netrukus ėmiau nervintis. Net pažvelgiau į dangų, ar nematyti keistų debesų, bet nieko neišvydau. Timptelėjau Lendą už rankos, mes nužingsniavome toliau. Veikiai toji ponia dingo iš akių ir aš pamažu nusiraminau.

– Ką šįryt dar suplanavai? – paklausiau.

– Argi tas pakabutis neatleido manęs nuo prievolės planuoti?

– Puiku. Šiandien – tebūnie. Užtat turėsi sugalvoti, ką veiksime rytoj. O dabar, manau, mums būtų neprošal pavalgyti. Kaip reikiant prisikimšti pilvus. Nes pamiršau papusryčiauti.

– Gerai, tuomet galime… – Staiga suskambo Lendo telefonas. Išsitraukęs jį iš kišenės dirstelėjo į numerį ir susiraukė. – Luktelėk.

Jis atsiliepė, o aš mąsčiau, ką tokio smagaus dar nuveikus savaitgalį. Į pavakarę filmas su Ariana, o paskui turėjau slaptą sumanymą nusitempti ją į karaokę. Ji nepripažino jokių karaokių, bet kartą netyčia išgirdau ją duše traukiant „Duran Duran“. Jei vis tiek nesutiks, tada galima nueiti į kėglinę. Niekada nesu žaidusi kėgliais ir neabejoju, kad žaisiu siaubingai, bet su Lendu man visur smagu. Gal net galėtume sužaisti poromis, jei pasikviestume Karlę ir jos vaikiną, – su kuo ji ten dabar susitikinėja.

Tada nugirdau Lendo pokalbio nuotrupas ir širdis nusirito į kulnus.

– Viską? – paklausė jis įtemptu balsu. – Ar gali… Klausyk, nusiramink, juk tai ne tavo kaltė. Džiaugiuosi, kad tu nenukentėjai. Taip, galiu atvažiuoti. Esi tikra, kad dingo visas darbas? – Lendas užsimerkė sulaikydamas atodūsį. – Gerai, duok man valandą ar dvi, kad galėčiau atvykti, – jis baigė kalbėti, bet vis dar spoksojo į telefoną, tarsi žvilgsniu galėtų ištrinti pokalbį.

Užteko kelių minučių, ir mano puikusis savaitgalis išgaravo.

– Kas atsitiko?

– Skambino mano bendrakursė Natali, ji turėjo suvesti ir apibendrinti biologijos laboratorinio darbo duomenis. Nepažįstami vaikinai metro pavogė iš jos krepšį, ten buvo nešiojamasis kompiuteris, užrašai – viskas. Mums galas. Turiu važiuoti, reikės viską padaryti iš naujo, privalau jiems padėti… Trijų savaičių darbas… – iš įtampos jis ėmė griežti dantimis.

Vieną sekundę jau norėjau jam išrėžti, kad kurių galų jam du vieno koledžo diplomai – biologijos ir dar zoologijos! Ar tai svarbu? Ar svarbus kažin koks kvailas koledžo projektas, turint omeny jo amžiną nemirtingojo gyvenimą? Tai tik lašas jūroje. Bet… jei sužinotų, kad yra labiau stichija nei žmogus, atsisakytų mokyklos, ar ne? O normalaus gyvenimo?

O manęs?

Taigi, nėra ko jam to žinoti. Bent jau kol kas. Tiesą sakant, jei jam prieš akis amžinybė, koks skirtumas, ar pasakysiu jam rytoj, ar po dešimties metų? Jis nepasidarys mažiau nemirtingas. Žinoma, jei pasakyčiau, tada būnant kartu manęs nekamuotų šitas kaltės jausmas. Tiek to, tiek laukiau, palauksiu dar – nesinorėjo dar labiau gadinti ir taip sugadintos dienos.

– Eve?

– Ką?

– Atleisk. Žinau, kaip tai užknisa.

– Tai jau tikrai. Norėjau pasakyti, užknisa, bet privalai padaryti kas reikia, ar ne? – Ir nusišypsojau tobula šypsena, tarsi sakydama: „Argi aš ne supratingiausia mergina žemėje?“

Atgal į užkandinę ėjau vos vilkdama kojas. Štai medžiai keičia spalvą. Na ir kas? Kam tai rūpi? Lendas dar porą kartų paskambino, bet, kad ir kaip stengėsi, tapo aišku: turi važiuoti ir padėti sutvarkyti tą reikalą. Atsisveikindamas pabučiavo mane ilgu, atgailaujančiu bučiniu ir paliko kitoms dviem dienoms vieną, pasmerktą daryti namų darbus.

– Jau grįžai? – man įėjus paklausė Ariana, tik ji ne kalbėjo, o rėkė, nes buvo su ausinėmis.

– Lendą iškvietė į koledžą.

– Vėpla, – dabar ji iš tikrųjų atsitraukė nuo kompiuterio ir pažvelgusi į mane susiraukė. – Vadinasi, sukniso tau visą savaitgalį, ar ne? Gal tada nori… nežinau, paslankioti su manim, kol saulė nusileis, tamsiu skersgatviu?

Prisiverčiau nusišypsoti.

– Nesijaudink. Tu geriau atkeršyk visiems virtualioje erdvėje, už mane irgi. Vakare vis tiek einam į kiną.

– Gerai, bet aš nelaikysiu tavęs už rankos.

– Nepaprastai dėkinga.

Ji vėl užsidėjo ausines. Nuslinkau į savo kambarį ir, palikusi duris atviras, griuvau į lovą.

Ir nevalingai suspigau, nes mano durys su trenksmu užsidarė. Iš už jų išlindo figūra.

– Ar čia ne per daug viskas rausva, a?

2 Nekromantija – žmogaus ateities spėjimas, paremtas bendravimu su negyvųjų pasauliu.

SUKNISTAS GYVENIMAS

Man apmirė širdis. Vieną siaubingą akimirką pagalvojau, kad kambaryje Retas. Paskui stvėriau pirmą po ranka pasitaikiusį daiktą – batelį – ir sviedžiau tiesiai į galvą. Džekui.

– Ką čia veiki, tu mažas šunsnuki?

Batelis, atsitrenkęs į duris jam už nugaros, barkštelėjo ant grindų. Džekas pasilenkęs jį paėmė.

– Kaip tu vaikštai su tokiais pakulniais? – šleptelėjęs ant lovos nusiavė savo batą ir pamėgino įsprausti pėdą į mano ryškiai raudoną batelį atviru kulnu.

Prišokau ir ištraukiau apavą jam iš nagų.

– Tau ką, penkeri? Atsakyk į klausimą!

Jis pažvelgė į mane neįtikėtinai didelėmis, mėlynomis, nekaltai išplėstomis akimis.

– Maniau, mes draugai, na, po to, kai privertei mane parodyti tau striptizą, ir panašiai.

– Viskas, aš kviečiu Rakelę!

– Gerai, gerai. Turiu čia šiokių tokių žvalgybinių reikalų.

– Žvalgybinių?

– Hm, gal ir per baisiai skamba. Na, norėjau pasidairyti, pašniukštinėti…

– Žinau, ką tai reiškia! TKABA vėl mane seka? Viskas, jie mane užkniso! Matys mano pagalbą kaip savo…

– Ar tu kada leidi kitiems baigti kalbėti? – Nutilusi pervėriau jį įsiutusiu žvilgsniu, o jis atsakydamas nusišypsojo, ir skruostuose atsirado duobutės. – Taip kur kas geriau. Esi mielesnė, kai nekalbi. Beje, kaip ir daugelis žmonių. Taigi, aš čia, nes turėjau patikrinti adresą, kurį man davė Rakelė, jei kada vėl prireiks apsilankyti.

– Kuriam galui?

– Kaip tu taikliai pastebėjai aną dieną, aš ne elfas. Kad galėčiau čia atverti duris, turiu prieš tai pamatyti tą vietą. Kad atidaryčiau tiksliai toje vietoje. Antraip ką gali žinoti, kaip arti galiu atsidurti.

Prisėdau ant lovos kraštelio. Kadangi, šiaip ar taip, šitas psichas jau čia, reikia jį išklausinėti. Vis dar buvau tikra, kad jis mane tik mulkina: kaip jam pavyksta atverti duris? Juk tai neįmanoma.

– Klausyk, kaip tu to išmokai? Turiu omeny, keliauti takais?

Jis išdykėliškai išsiviepė.

– Tegul tavęs neapgauna mano daili išvaizda. Aš nepaprastai protingas.