Кирстен Уайт - Supernatūralūs

Lendas papurtė galvą.

– Tuo galim užsiimti ir kartu su mano tėčiu.

– Negalim! Mums neužtenka galių!

– Pavyzdžiui, elfų?

Nekenčiu, kai jis ima prikaišioti man praeitį. Aš pati dar neapsisprendžiau, ar tikrai noriu dirbti su Rakele, bet kai jis taip primygtinai ėmė reikalauti, kad į tai nesivelčiau, suveikė priešingai – ėmiau rimtai galvoti apie darbą agentūroje. Jam gerai: sėdi tame savo koledže ir rūpinasi savo ateitimi. Ateitimi, kuri tęsis amžinybę, nors jis to ir nežino. O aš čia vieniša, kankinama nuobodulio ir baigiu perdegti iš nevilties.

Kol kovojau pati su savimi, sienoje staiga išryškėjo švytintis elfų durų kontūras.

SEZAMAI, ATSIVERK

Prisimerkiau nuo ryškios šviesos, suakmenėjusi iš nuostabos. Nemačiau elfų durų nuo tos nakties su Vivjana ir Retu. Ir vyliausi, kad niekada daugiau nepamatysiu.

Bet Lendas nesuakmenėjo. Šoko į kitą virtuvės pusę ir sugriebė vieną iš geležinių keptuvių, kurias jo tėvas visuomet laikė po ranka. Iš tamsos bežengianti būtybė dar spėjo pamatyti Lendą, užsimojusį tvoti iš visų jėgų.

Elfas staigiai griuvo, nusirito grindimis ir pašoko už keleto žingsnių. Lendas irgi nesnaudė: vienu šuoliu atsidūrė šalia jo.

– Ei, ei, kas jums darosi? – linksmai paklausė elfas.

Kažkas čia ne taip, visas šis reikalas man netilpo į įprastus rėmus. Prisimerkusi geriau įsižiūrėjau į elfą. Mano ūgio, šviesiai gelsvais plaukais, nuostabiomis mėlynomis akimis, su duobutėmis skruostuose ir…

– Lendai, stok ! – nuo mano šauksmo jo ranka su keptuve pakibo ore, jis sustojo taip staiga, kad prarado pusiausvyrą ir susvirduliavęs atsirėmė į granitinį virtuvės stalviršį. Sumišęs įbedė į mane akis. Pakraipiau galvą, jaučiausi lygiai tokia pat sutrikusi. Neįsivaizdavau, ar tai įmanoma, bet tikėjau tuo, ką po to padaro oda mato mano akys.

Nieko.

– Jis ne elfas, – pasakiau. Atsigręžiau į duris, bet jos buvo dingusios. Visą tą laiką neišleidau angos iš akių, jis vienintelis įėjo pro ją. Be jokių elfų.

Tai neįmanoma.

– Tu tikra? – Lendas tebestovėjo užsimojęs keptuve, neišleisdamas keistojo svečio iš akių. Berniuku jo jau nepavadinsi, veikiau vaikinu. Atrodė mūsų amžiaus, gal metais ar dviem jaunesnis.

Neelfas nusišypsojo man ir mirktelėjo, paskui strykt! – užšoko ant stalviršio.

– Gal ne visai tokio sutikimo laukiau, bet pasakysiu štai ką – tavo vaikinas nepaprastai įdomus. Ir šoklus.

Į kambarį įbėgo Rakelė ir pamačiusi šviesiaplaukį susiraukė.

– Tu vėluoji.

Jis gūžtelėjo ir iš šalia padėto vaisių dubens pasiėmė obuolį.

– Aš pasiklydau, – jis atsikando didžiulį kąsnį, garsiai pačiaumojo, paskui išbalo ir išspjovė į kriauklę. Nusivylęs atsiduso ir sviedė obuolį Lendui, šis instinktyviai pabandė sugauti vaisių ir išmetė keptuvę.

Metalui žvangant paskui Rakelę įžengė Deividas.

– Kas čia toks?

– Tikrai ne elfas, galvą dedu, – atsakiau. Šviesiaplaukis atsistojo ant stalviršio, jo galva kone lietė lubas. O tada, įmantriai atidavęs pagarbą, apsivertė ore ir minkštai nutūpė ant pėdų.

Neatitraukiau nuo jo akių, gręžiau žvilgsniu jo odą, tikėdamasi ką nors po ja išvysti. Bet jis nesidangstė jokiais apžavais. Drabužiai irgi kokių šimtai: žydri sportiniai marškinėliai su piešiniu ir dailūs džinsai.

– Kaip tau taip išeina? – paklausiau.

– Reikia ilgai treniruotis. Dar nematei manęs vaikštančio ant rankų!

– Aš apie duris! Kaip tau pavyko vienam išeiti pro elfų duris?

– A, tu apie tai? – jis perbraukė ranka per garbanas ir atsisuko ten, kur buvo durys. – Labai paprastai. Prieini prie sienos ir… – vaikis palinko į priekį, ir visi mes, užgniaužę kvapą, palinkome kartu su juo, – …sakai: „Sezamai, atsiverk!“ – Jis teatrališkai iškėlė rankas. Bet nieko nenutiko. – Hm. – Tada jis atsisuko į mus ir gūžtelėjo. – Vadinasi, būsiu čia įstrigęs.

Šįkart Rakelė išspaudė labai gerai pažįstamą atodūsį – „Eve, Eve, kada tu surimtėsi?“ Tik šį kartą ji dar pridūrė nuvargusiu balsu:

– Džekai. Liaukis kvailioti. Mes čia su reikalais.

– Taip, ponia, – tarė jis ir staigiai surimtėjęs įbedė į ją dėmesingai išplėstas akis. Kai Rakelė apsisuko ketindama eiti atgal į svetainę, Džekas nestipriai timptelėjo mane už surištos plaukų uodegėlės ir lėtai nusekė paskui ją.

Kas, po galais, šis tipas?

Lendas suėmė mane už rankos.

– Ar nutuoki, kas čia vyksta?

Papurčiau galvą. Niekada nesu mačiusi, kad kas nors praeitų pro elfų duris ar keliautų jų takais vienas, nelydimas elfų. Tada net negali paleisti lydinčio elfo rankos, antraip amžiams pasiklysi begalinėje tamsoje. Nuolat sapnuoju košmarus, kad lieku tenai viena.

Deividas, Lendas ir aš atsargiai įžengėme į kitą kambarį, pasirengę užpuolimui. Bet Džekas sėdėjo ant sofos atkaltės toks paprastutis, toks nekaltas.

– Kaip tik apie Džeką ir ruošiausi tau papasakoti, Eve, – patenkinta nusišypsojo Rakelė. – Jo padedami galėsime perkelti tave iš vienos vietos į kitą taip pat greitai kaip su elfais. Daugiau tau niekada nereikės su jais dirbti.

– O kaip? – nors viską mačiau, negalėjau patikėti savo akimis. Tada man šovė į galvą viena mintis. – Nusivilk marškinėlius!

– Dar ko! Kuo tu mane laikai? – atšovė Džekas, bet paskui susimąstė. – Hm… o kodėl gi ne? – ir nusitraukė marškinėlius per galvą, apnuogindamas liesą stuomenį, – kitomis aplinkybėmis tikrai vertą susižavėjimo, bet šiandien tas vaizdas mane tik dar labiau sutrikdė. Ir dabar po jo oda nepamačiau nieko švytinčio. Taigi mano teorija, neva jo antgamtiškumą slepia drabužiai, žlugo.

Mane užliejo raudonis ir aš rūsčiai dėbtelėjau į Rakelę.

– Kas jis? Aš nieko nematau!

– Tu nieko ir nepamatysi. Jis tiesiog apdovanotas vaikinas.

– Tuomet kaip jis sukūrė duris? Kaip jis perėjo Elfų karalystės takais?

– Ei, ar jau galiu apsivilkti marškinėlius? O gal reikia, kad ir kelnes nusimaučiau?

Niauriai susižvalgėme su Lendu.

– Nebent nori, kad apsivemčiau, – purkštelėjau.

Rakelės komunikatorius tyliai pyptelėjo, ši, jį išsitraukusi, perskaitė žinutę.

– Džekai, mums laikas. Eve, pagalvok apie mano pasiūlymą, pasikalbėsime po kelių dienų. – Ji pažvelgė į mane ir nusišypsojo, ta šypsena sušvelnino griežtą jos žvilgsnį ir Rakelė akimirksniu tapo stebėtinai miela. – Buvo smagu vėl tave pamatyti.

Stipriai ją apkabinau.

– Ir man.

– Deividai, – Rakelė pasisukusi linktelėjo, balsas vėl pasidarė šaltas. Jis atsisveikindamas irgi linktelėjo, jo žvilgsnis sustojo ties Rakele ilgiau, nei buvo būtina. – Lendai.

Lendas tik beviltiškai papurtė galvą ir žvelgė kažkur į šoną.

Džekas nušoko nuo sofutės ir greitosiomis apsivilko marškinėlius.

– Kitą kartą, jei tau tai patinka, ateisiu be jų, – ir išsiviepė. Paėmęs Rakelę už rankos nusivedė prie svetainės sienos ir prilietė ją delnu. Dabar jo pasipūtusi ir išdykėliška veido išraiška buvo dingusi, atrodė rimtas ir susikaupęs. Gerokai ilgiau, nei būtų užtrukęs elfas, sienoje ryškėjo durų kontūras, jame atsivėrė juoduma. Rakelė su Džeku žengė tenai ir anga iškart užsivėrė jiems už nugarų, neliko nė pėdsako.

Lendas pasisuko į mane.

– Hm, buvo įdomu. Bet vis tiek tuščiai sugaišome laiką. Ir jei jau aš čia, ką pasakytum, jei praskaidrinčiau tau šitą suknistą popietę?

Norėjau, kad jis suprastų, jog Rakelė man ne vien buvusi darbdavė ar dar blogiau – laikė mane ten prievarta; grobikais jis laikė visus TKABA darbuotojus. Ir dar tas Džekas, jis tiesiog išvertė mane iš koto. Bet suvokusi, kad dėl visos šios sumaišties visai nenumatytai gausiu pasimėgauti laiku su Lendu, išginiau visas kitas mintis iš galvos.