Кирстен Уайт - Supernatūralūs

Aš galiu įsivaizduoti. Ir dažnai įsivaizduoju. Kartais net turiu labai pasistengti, kad tik neįsivaizduočiau . Kuo puikiausiai žinau, ką reiškia būti mirtingam mirtingojo ir nemirtingosios poroje.

Vis dar nepasakiau Lendui, kad jis niekada nemirs. Mintis, jog jis gali atsisakyti šio gyvenimo – to, kurį gyvena su manimi, – kad suvoktų, ką reiškia būti nemirtingam, kėlė man siaubą. Pasakysiu jam. Vėliau. Truputį vėlėliau.

Kada nors.

Rakelė užrietė nosį.

– Hm, manau, čia galėsiu padėti. Pakalbėsiu su geriausiais oro dvasių žinovais. Būtų keista, kad ji dabar pasirodytų, žinant apie sumaištį stichijų pasaulyje. Išsiaiškinsime. Bet aš čia ne dėl to.

Susiraukiau.

– Tai dėl ko tu čia ?

– TKABA reikia tavo pagalbos.

POKALBIAI DĖL DARBO

– Rakele, – ramiu, bet suirzusiu balsu ištarė Deividas, – Evė neketina vėl būti įtraukta į TKABA. Kam tada paskelbti ją mirus, jei po šešių mėnesių atsirandi čia ir pareiški, kad ketini ją susigrąžinti?

– Juk sakiau, reikalai pasikeitė.

Vėl pakėliau ranką, nes jau pavargau klausytis jų kalbų apie mane.

– Gal leisite man? Neslėpsiu, aš tavęs pasiilgau, bet į TKABA grįžti nenoriu. Jūs sterilizuojate vilkolakius! – tai vienas iš nusikaltimų, kuriuos, kaip sužinojau, dėl pasaulio saugumo darė Tarptautinė kovos su antgamtinėmis būtybėmis agentūra.

Rakelės žvilgsnis sugriežtėjo.

– Dabar ši praktika nebetaikoma. Jau sakiau Deividui, kad reikalai gerokai pasikeitė nuo tada, kai tu išėjai. Mūsų politika neagresyvių antgamtinių būtybių atžvilgiu buvo rimtai peržiūrėta, turiu omeny ir vilkolakių teises. Baigta su bet kokia eugenika. Aišku, TKABA nebuvo ir nėra tobula, tačiau mudvi žinome, kiek daug gero mes darome. Be to, dabar esu viena iš agentūros vadovių, o tai reiškia, kad daugeliu atvejų turiu lemiamą balsą.

Susiraukusi sukryžiavau rankas.

– Su elfais daugiau nedirbsiu, – pareiškiau. Nemačiau Reto nuo tada, kai jis aplankė mane ligoninėje po to, kai išlaisvinau sielas. Ir kad mano akys jo daugiau neregėtų! Jo ar kurio kito siaubingo, išnaudojančio, amoralaus, psichiškai nesveiko (daugiau neigiamų savybių pridėkite patys) elfo. Ypač po šios dienos nutikimo, jei silfidės su jais išvien. Neketinu vėl bastytis Elfų karalystės takais susikibusi su jais už rankų.

Rakelė nusišypsojo.

– Suprantu. Tiesą sakant, vienas pirmųjų mano darbų – padaryti TKABA nepriklausomą nuo elfų magijos. Manau, tau bus malonu sužinoti, kad dabar mes jų paslaugomis naudojamės apie keturiasdešimt nuošimčių mažiau nei anksčiau.

– Cha, keturiasdešimt! Vis tiek tai šimtu procentų daugiau nei aš norėčiau!

– Mes sugalvojom, kaip galėtum sėkmingai dirbti visai nebendraudama su elfais.

– Ką turėčiau dirbti?

Ji dirstelėjo į Deividą. Šis susiraukė.

– Manęs į visa tai nepainiokit.

– Tuomet, – pasakė Rakelė, pasipūtusiai kilstelėdama antakius, – būčiau dėkinga, jei išeitum. Šiaip ar taip, negaliu atskleisti slaptos informacijos dviem mirusiems žmonėms.

Sutrikau, kol neprisiminiau, kad prieš aštuoniolika ar daugiau metų Deividas dirbo dabar jau nebeegzistuojančioje Amerikos kovos su antgamtinėmis būtybėmis agentūroje, paskui, kad galėtų iš jos ištrūkti, jis suklastojo savo mirtį. Pasirodo, tai gana populiari praktika. Tiesa, aš asmeniškai neapsimečiau mirusia, už mane tai padarė Rakelė – irgi, kad man dingus, niekas manęs neieškotų.

Deividas atrodė įsižeidęs.

– Regis, pamiršai, kad esu teisėtas Evės globėjas.

– O tu, regis, pamiršai, kad iš tikrųjų tavo, kaip globėjo, vaidmuo – turint omeny visus suklastotus dokumentus – yra visiškai neteisėtas.

– Tik nepradėk man aiškinti apie teisėtumą! Jūsų Tarptautinė agentūra laisvai veikia Amerikos teritorijoje, jau nekalbant apie…

Atsidarė lauko durys ir vidun įbėgo Lendas. Mano širdis džiaugsmingai suspurdo, kaip kaskart, netikėtai jį išvydus. Atrodė įprastai: tamsiaplaukis, tamsiaakis gražuoliukas, bet po išore mačiau jo tikrąjį pavidalą – lyg būtų vaikinas iš vandens.

Jis tobulas.

– Eve! – Lendas puolė prie manęs ir taip stipriai, jog maniau liksiant mėlynių, apkabinęs kilstelėjo nuo žemės.

Nusijuokiau, nepaisydama skausmo, laiminga, kad dėl šio nesąmoningo įvykio galėsiu laimėti šiek tiek daugiau Lendo laiko. Jis nuleido mane ant kojų ir atidžiai nužvelgė.

– Viskas gerai?

– Atsipirkau keliomis mėlynėmis. Jaučiuosi puikiai, tikrai.

– Kaip tu ištrūkai?

O, pypt!

Rakelė su Deividu laukdami irgi sužiuro į mane.

– Tikrai, kaip ištrūkai? – pakartojo Rakelė: abu per savo rietenas buvo pamiršę paklausti, bet aš dėl to tik džiaugiausi.

Sukandau lūpą.

– Aš… mes… pakilome į dangų. Labai labai aukštai. Tas keistas debesis, o gal žaibas, vienu žodžiu, ta elfų būtybė… nežinojau, kur ji mane neša ir kodėl, buvau tokia persigandusi, kad padariau vieną dalyką. Visai negalvodama.

– Ką? – nekantravo Lendas, veide šmėstelėjo nerimas.

Apsimestinai atsainiai gūžtelėjau pečiais, nors jaučiausi prasikaltusi.

– Paėmiau truputį jos sielos. – Ir, neapsikęsdama nerimo jo akyse, ėmiau berti: – Tik truputį, visai mažai, kad jai nepakenkčiau, tik išgąsdinčiau, ir tada mes nuskridome, ji bandė mane numesti, bet aš laikiausi įsikibusi iš paskutiniųjų, be to, medžiai sušvelnino kritimą. Paskui išsigimęs debesis liko sveikas, tikrai, aš mačiau. Tik gal kiek prileido į kelnes. Ir tada toji būtybė nuplasnojo. – Nutylėjau, kad skrido mėtydamasi į šonus. Gal buvo kiek apkvaitusi.

Man baigus pasakoti, stojo mirtina tyla. Netikėtai, užuot pasijutusi kalta, ne juokais įsiutau. Kas jie, kad mane teistų? Aš ne Vivjana, kad atimčiau gyvybę kiekvienam pasitaikiusiam.

– Neturėjau pasirinkimo! Turite džiaugtis, kad sumečiau, kaip apsisaugoti.

Lendas staigiai papurtė galvą ir suspaudė man ranką.

– Džiaugiuosi. Tikrai. Tik prisimenu, kuo tau tai baigėsi anąkart, ir nerimauju, kad…

– Tau nėra ko nerimauti! Tai visiškai nieko nereiškia. Prisiekiu.

Vivjana išprotėjo ir išplėšdavo sielą kiekvienai sutiktai antgamtinei būtybei, apsimesdama, kad siekia „išlaisvinti“ jas iš šio pasaulio, bet iš tikrųjų ji svaigo nuo to nepaprasto jausmo. Kai iš jos atėmiau visas tas sielas, kelias minutes jaučiausi nemirtinga. Apkvaitusi nuo tos nuostabios ir svaiginančios galios praradau ryšį su mirtingosios gyvenimu. Vieną siaubingą akimirką troškau visiškai atsisakyti mirtingumo… atimti sielą iš Lendo. Kaip norėčiau tai pamiršti.

– Ar ta sielos dalelė vis dar tavyje? – paklausė Lendas.

Net nepagalvojau patikrinti. Neramia širdimi ištiesiau rankas, ieškodama po oda kokios žymės. Nieko. O… štai mažytė kibirkštėlė po delno oda. Bet man bežiūrint ji dingo. Taigi nieko. Neabejotinai nieko.

– Ne, nėra, – pasakiau užtikrintai. – Tikriausiai atėmiau per mažai, tad nebeliko. Nematau nieko, išskyrus seną gerą, paprastą Evę.

Lendas išsiviepė ir stipriai mane spustelėjo.

– Tu niekada nebuvai paprasta.

Deividas kostelėjo.

– Na, svarbu, kad viskas gerai. Kodėl judviem nenuėjus kur nors užkąsti?

Rakelė suirzusi suspaudė lūpas. Ją išties siutino šitos šeimynėlės – tėvo ir sūnaus – globėjiškumas, Lendas toks pat užsispyręs kaip jo tėvas.

– Aš dar nebaigiau su ja kalbėtis, – iškošė Rakelė.

Deividas jau buvo bepuoląs ginčytis, tad pašokau ir įsiterpiau: