Кирстен Уайт - Paranormalūs

Panorau dingti iš kambario. Matant šitiek elfų man apsisuko galva. Laukdama, kol Rakelė baigs dėstyti nurodymus ir elfai ims skirstytis rinkti jiems paskirtų antgamtinių būtybių, stengiausi nekreipti dėmesio į įdėmų Reto žvilgsnį.

– Rakele, mums reikia pasikalbėti.

Ji atsisuko į mane – veidas buvo rimtas.

– Taip. Noriu, kad papasakotum viską, ką žinai apie Lendą.

– Kam?

– Tuoj pasirodys prižiūrėtojai ir jis vienintelė gija, galbūt užvesianti mus ant kelio ir padėsianti išsiaiškinti, kas vyksta.

– Nesąmonė! Kalbi taip, tarsi jis būtų su visu tuo susijęs. Jis ne gija, o draugas, galintis padėti.

– Bijau, kad mūsų nuomonės skiriasi. Ką jis tau papasakojo?

Aš sukryžiavau rankas ant krūtinės ir įžūliai pažvelgiau jai į akis.

– Kodėl manai, kad jis man ką nors papasakojo? O jei ir taip, kodėl turėčiau tau viską iškloti?

Rakelės balsas skambėjo ramiai, bet išgirdau užslėptą grėsmę:

– Papasakosi, nes toks tavo darbas.

– Mano darbas? Man šešiolika! Ir aš neprašiau šito darbo! Beje, kodėl tada vaikštinėju čia be jokio sekimo įtaiso, o jis netgi negali išeiti iš savo kameros? Gal, jei liautumėtės jo bijoję, paleistumėte jį, mes galėtume dirbti kartu – su juo ir jo grupe – ir pagaliau išsiaiškintume, kas vyksta!

– Tu žinai, kad mes negalime to padaryti. Statutas neleidžia išleisti antgamtinių būtybių be sekimo įtaiso.

– O kaip tada aš? Negali čia stovėti ir aiškinti man, kad Lendas yra priešas vien todėl, jog nėra priskirtas prie jokios antgamtinių būtybių kategorijos, nors aš priklausau kažkokiam suknistam septintam lygmeniui!

Rakelės mina sušvelnėjo.

– Prašau, nereikia. Tik ne dabar. Aš ilgai ir sunkiai dirbau, kad prižiūrėtojai imtų žiūrėti į tave ne kaip į antgamtinę būtybę, o kaip į mergaitę, kuri turi nepaprastų gebėjimų. Mes negalime padėti Lendui, brangioji, tik ne dabar.

Pykčio ašaros ėmė graužti akis.

– Nevadink manęs brangiąja. Aš tau ne duktė. Aš tavo agentė .

Jos tamsios akys išsiplėtė iš nuoskaudos, bet po akimirkos veidas suakmenėjo.

– Jei nesutiksi padėti mums dėl Lendo, būsi įkalinta.

Aš įžūliai nusikvatojau.

– Nuostabu, vadinasi, dabar pasodinsi mane į cypę!

Negalėjau patikėti, kokia buvau kvailė apsimesdama, kad Rakelė mano mama, puoselėdama šią viltį. Kad ir kas ji būtų, pirmiausia ji profesionalė. Ji nėra mano šeima.

Kambaryje darėsi ankščiau ir triukšmingiau, nes elfai čia tempė antgamtinius padarus. Apsaugos darbuotojai vilkolakiai malėsi aplink stengdamiesi išrikiuoti naujai atvykusiuosius į tvarkingą eilę priešais Lišos akvariumą.

Rakelė atsiduso.

– Manau, bus geriausia, jei keliausi į savo kambarį. Nereikia, kad pakliūtum į akis prižiūrėtojams, o jie gali pasirodyti kiekvieną minutę.

Jau buvau pasirengusi tėkšti ką nors riebaus, kai mūsų dėmesį patraukė garsus šūksnis.

– Aš nenoriu! – klykė vienas vampyras traukdamas ranką iš apsauginio letenų. – Tik ne čia, tik ne tai! Man užtenka jūsų sekimo įtaiso! Nenoriu būti bandomąja žiurke jūsų lindynėje! – apstulbusi atpažinau Stivą. Atrodė, kad nuo tos nakties kapinėse praėjo visas gyvenimas.

– Kas nors negerai? – paklausė Rakelė priėjusi prie triukšmadario. – Jei būsite kantrus, mes greit apdorosime jūsų duomenis ir apgyvendinsime.

Stivas metė į ją beprotišką, nevilties kupiną žvilgsnį.

– Jau geriau mirsiu, – sušnibždėjo jis. Nespėjus mums atsikvošėti, puolė Rakelę ir palinko jai prie gerklės.

Suspiegiau matydama, kaip jis suleidžia iltis Rakelei į kaklą. Niekas nė krust.

– Darykite ką nors! – sušukau karštligiškai graibydama Elo. Bet jo neprireikė. Vampyras atšoko nuo kaklo, nes suveikė sekimo įtaisas. Apžavai išsisklaidė ir po akimirkos ant grindų gulėjo sudžiūvęs lavonas, be jokių gyvybės ženklų.

Mes pritrenkti spoksojome į ką tik buvusio gyvo numirėlio Stivo lavoną. Rakelė spaudė ranką prie kaklo bandydama sulaikyti tekantį kraują. Atrodė išbalusi ir išsigandusi.

– Rakele! – puoliau prie jos ir suėmiau už rankų. Jeigu jis ją nužudė? Ir jei tai paskutiniai mano jai ištarti žodžiai? – Kaip tu? Aš maniau… aš taip išsigandau, kad…

Kambarį vėl užliejo šviesa ir vidun įžengė penki prižiūrėtojai. Rakelė išsitiesė ir nupurtė nuo savęs mano rankas, kai sukosi atvykėlių pusėn, jos veidas buvo be jokių jausmų – tarsi kaukė. Mano rankos nusviro, mane sukrėtė jos šiurkštumas. Ji žengė pasveikinti prižiūrėtojų palikdama mane apsuptą antgamtinių būtybių.

Jau seniai turėjau žinoti savo vietą.

Dvidešimtas skyrius

O – PYPT!

Po dviejų dienų baigiau išeiti iš proto. Ir ne tik aš – visi. Į Centrą prisigrūdo tiek antgamtinių būtybių, kad nebuvo kur apsisukti, o čia dar – o siaube! – artėjo pilnatis. Kadangi beveik visi TKABA apsaugos darbuotojai buvo vilkolakiai, per kiekvieną pilnatį mes stengdavomės dirbti kuo mažesniu pajėgumu. Rytoj mūsų apsauga bus uždaryta ir be sąmonės, o visi Centro agentai ir prižiūrimos būtybės susigrūdę čia. Tarp jų ir daugybė padarų, kurių nenorėtum susitikti naktį tamsiame skersgatvyje (nebent tai būčiau aš, nes toks mano darbas, bet, patikėkite, net man nesinori susidurti su jais akis į akį).

Išsigandusi ir puolusi į neviltį apsirengiau aptempta tamsiai pilka suknele ir apsiaviau rausvus batelius. Dėl Centre tvyrojusios sumaišties iki šiol niekaip neradau laiko aplankyti Lendo, bet šiandien nusprendžiau žūtbūt su juo pasimatyti. Pasiėmiau truputį sausainių ir išėjau iš namų. Paprastai vaikštinėdama po Centrą susitikdavau vieną du žmones, ir tai ne visada. Šiandien žingsnio negalėjau žengti neužrioglinusi ant vilkolakio, padėjėjo ar žmonių, tampančių kažkokias dėžes, negana to, visur knibždėjo vampyrų. Po to atsitikimo su Stivu iš tolo traukdavausi jiems iš kelio. Kiek save pamenu, vampyrai ir taip manęs nekentė, o dabar visi buvome išmušti iš pusiausvyros. Nenorėčiau, kad kuris nors iš jų nusižudytų ragaudamas mano kraujo.

Norėjau užsukti pas Lišą, bet Duomenų apdorojimo skyrius atrodė kaip zoologijos sodas. Įkišusi ten nosį supratau, kiek nedaug žinau apie antgamtines būtybes. Daugumos jų akyse nebuvau regėjusi ir neturėjau žalio supratimo, kas jie tokie. Išmetusi iš galvos mintį prasibrauti prie akvariumo pasukau į įkalinimo zoną. Nors čia buvo ramiau, pastebėjau, kad dauguma kamerų užimtos. Nesusilaikiau ir žvilgtelėjau pro praviras duris į keletą jų. Šiurpus vaizdas: visi antgamtiniai padarai visiškai palūžę stiklinėmis akimis spoksojo į grindis.

Kai priėjau Lendo kamerą, koridorius, laimei, ištuštėjo, ir aš, niekieno nepastebėta, mitriai šmurkštelėjau vidun.

– Kas čia vyksta? – paklausė jis pašokdamas.

– Beprotnamis – paskelbtas griežtos izoliacijos režimas. Tas padaras žudikas užpuolė mūsų centrą Birmingame – nepaliko gyvos nė vienos antgamtinės būtybės. Agentūra apimta panikos sušaukė visus čionai. Niekas negali ateiti į Centrą ir iš jo išeiti, kol jie visko neišsiaiškins.

– Gerai, tai apsaugos bent jau tas būtybes, kurias žino TKABA. Vis šis tas.

– Tikriausiai.

– Vakar turėjau svečių, – pasakė jis. Tik dabar pastebėjau, kad Lendas vėl atrodo kaip dailus juodaplaukis vaikinas. Žiūrėjau tiesiai į tikrąjį jo pavidalą, todėl net neatkreipiau dėmesio į paviršinę išvaizdą.

– A, prižiūrėtojai.

– Taip. Hm, jei aš vadovaučiau tokiai milžiniškai slaptai organizacijai, sugalvočiau jiems geresnį pavadinimą nei prižiūrėtojai.