Кирстен Уайт - Paranormalūs

– Ant raganos kūno?

– Manau, kad ant tikrojo kūno, po apžavais. Abejoju, ar kas nors, be manęs, galėtų jį pamatyti. Atrodė panašiai kaip žymė po mano oda. Tačiau Retas turi alibi.

Lendas susimąstė: mačiau iš surauktos kaktos.

– Ar tu gerai jautiesi?

– Nežinau. Aš… dar niekada nebuvau taip persigandusi. Maniau, kad mirsiu, kad neišsigelbėsiu. Ir Žakas… girdėjau priešmirtinį jo klyksmą, – ir vėl pradėjau sriūbauti. Lendas nuvedė mane prie lovos, pasodino ir prisėdęs šalia apkabino per pečius. – Atleisk, – atsiprašiau šluostydamasi akis.

– Neatsiprašinėk. Džiaugiuosi, kad tau pavyko išsigelbėti. Tu pirmoji, kuri kai ką matė. Tai visiems mums labai padės.

– Padėtų dar labiau, jei tu nesėdėtum čia uždarytas. Bet aš ketinu eiti pas Rakelę, pabandysiu įtikinti ją, kad jie turi su tavimi bendradarbiauti, o ne laikyti kameroje kaip nusikaltėlį. Šitą pabaisą reikia sustabdyti.

Jis linktelėjo. Man pasirodė, kad didžiuojasi manimi. Pasilenkęs Lendas švelniai pabučiavo mane į viršugalvį. Nemaniau, kad vienu metu gali būti taip baisu ir be galo gera.

Aštuonioliktas skyrius

NEKVIESK MANĘS

Kad įrodyčiau, jog tuščiai nesišvaistau pažadais, išsitraukiau komunikatorių ir išsiunčiau žinutę Rakelei: paklausiau, kada mes galėtume pasikalbėti. Po kelių minučių aparatas supypsėjo.

– O, jos nebus dar tris keturias dienas, – aš pasisukau į Lendą, – tačiau vos grįš, iškart su ja pasikalbėsiu. TKABA nieko nesupranta. Jie nuolat bijo, todėl stengiasi žūtbūt visus kontroliuoti, užuot pagalvoję, kad kai kurios antgamtinės būtybės galėtų padėti. Pavyzdžiui, tu. Ketinu įtikinti ją, kad paleistų tave be sekimo įtaiso.

– Tikiuosi, tau pavyks.

– Aš irgi tikiuosi, – atsidusau. Kuo toliau, tuo reikalai darėsi rimtesni ir sudėtingesni. – Papasakok man ką nors apie save, ką nors linksma, lengva, – aš pasislinkau prie sienos ir patogiau įsitaisiau atsiremdama į ją nugara. Jis padarė tą patį, bet nuo manęs neatsitraukė.

– Ką nori išgirsti?

– Kaip tu gyvenai, kol papuolei čia? Nenoriu, kad išpasakotum savo paslaptis, – paskubomis išbėriau. – Ką nors paprasta, pavyzdžiui, ar lankei mokyklą?

– Aš mokausi paskutinėje klasėje. Neseniai gavau laišką, kad esu priimtas į koledžą, – jis nusišypsojo. – Nežinau, kaip ten mokysiuos, kai sėdžiu čia.

– Tu mokysiesi koledže? Jėga! Palauk, tai tu mokeisi paprastoje mokykloje? Oho! Ir kaip ten? Ar buvai išleistuvių pokylyje? Ar vaikščiojai į vakarėlius? Ar pas jus buvo rakinamų spintelių?

Jis nusijuokė.

– Rakinamų spintelių?

– Taip. Man jos patinka. Jėga, ar ne?

– Sutinku, geras daiktas. Nežinau, man mokykloje buvo nuobodu. Šiek tiek primena jūsų gyvenimą čia, Centre. Kiekvienas mano, kad apie visus žino viską, tačiau kiekvienas kažką slepia. Bet tu ir taip tai žinai, ar ne? – jis niuktelėjo man į pašonę. – O išleistuvių pokylio dar nebuvo, be to, vis tiek neturiu draugės.

– Kodėl? Juk tu toks gražuolis! – ir paraudau. – Noriu pasakyti, kad gali atrodyti kaip panorėjęs, lažinuosi, jog patinki merginoms.

– Na taip, joms patinka šitas pavidalas.

– O kieno tai veidas?

Jis mįslingai nusišypsojo.

– Mano. Tam tikra prasme. Tik keistai jaučiuosi bendraudamas su kitais žmonėmis – tarsi apsimetinėčiau, vaidinčiau. Jiems patinka tai, ką vaidinu, jie visiškai nepažįsta tikrojo manęs.

– Suprantu.

Tik nepridūriau, jog vos nenumiriau iš laimės sužinojusi, kad jis neturi draugužės. Geriausia naujiena per visą savaitę. Jei Lendas būtų toks, kaip veikėjai iš mano serialo, kabintų visas merginas iš eilės, kadre ir už kadro. Pirmą kartą apsidžiaugiau, kad tikrasis gyvenimas nepanašus į televizijos serialus.

Paskui prisiminiau, ko seniai norėjau jo paklausti.

– Ar turi šeimą?

Mano balsas virptelėjo. Kur kas labiau už mokyklą, išleistuves ar pasimatymus – net rakinamas spinteles – man trūko šeimos, dėl to aš dažniausiai liūdėdavau ir apgailestaudavau. Jei neskaitysime Rakelės ir Lišos, daugiau šiame pasaulyje neturėjau nieko. Niekada.

– Tai vienas iš dalykų, kurių negaliu tau pasakoti, – aš paniurau ir jis pridūrė: – Kol kas negaliu. O tu? Kaip čia patekai?

– Jie patys mane rado, – ir papasakojau jam istoriją apie vampyrą kapinėse.

– Vadinasi, tu nepažinojai savo šeimos?

– Ne, tik globėjus. Kai kurie buvo visai nieko. Vis geriau nei globos namai. Mano vaikystės nepavadinsi nei laiminga, nei ramia.

– Man labai gaila.

– Man irgi.

Nenorėjau apie tai galvoti: mintis, jog kažkur gyvena mano tėvai, kad ir kas jie būtų, jog aš jiems nereikalinga, mane visuomet be galo skaudindavo. Bent jau būtų mane kam nors atidavę, tai dar galėčiau suprasti, bet jie paprasčiausiai mane pametė. Aš neprisiminiau nei jų, nei gyvenimo su jais, tik begalę globos namų ir globėjų, kurie mane pasiimdavo, o po kurio laiko atiduodavo.

– Bet viskas gerai, nesirūpink. Rakelė iš tikrųjų gera, nuolat mane moko ir auklėja, visai kaip tikra mama. Ji ėjo su manimi atlikti pirmųjų gaudymo ir sulaikymo užduočių, kad man būtų drąsiau, ir ji stengiasi, jog mano gyvenimas čia būtų kuo panašesnis į normalų. O Liša – ji nuostabi draugė, nors blogesnės slėpynių žaidėjos už ją nerasi.

Aišku, Lendas nebuvo susitikęs su Liša, todėl papasakojau apie ją, paskui mes keletą valandų kalbėjomės apie šį bei tą, apie gyvenimą šiame pasaulyje apskritai. Priverčiau Lendą iki menkiausių smulkmenų nupasakoti savo įprastą dieną, į kokį koledžą jis ketino stoti, ko tenai norėjo mokytis. Maniau, studijuos menus, tačiau jis nusijuokė ir pasakė, kad svajoja užsiimti kuo nors praktiškesniu. Paskui vaikinas paklausinėjo, ką reiškia užaugti Centre. Galiausiai ėmėme porinti vienas kitam istorijas ir aš buvau dėkinga, kad bent trumpam galėjau užsimiršti.

Galiausiai taip pavargau, jog neįstengiau suregzti sakinio.

– Man reikia išsimiegoti. Užeisiu rytoj, gerai?

Jis nusišypsojo.

– Gerai. Ei, palauk, – jis atvertė piešimo sąsiuvinį ir išplėšė vieną lapą. Ant jo buvo parašytas tas pats eilėraštis. – Paimk, gal skaitant kils kokių minčių.

– Ak, taip, ačiū. Aš niekam nerodysiu.

– Žinau.

Tada jis išplėšė dar vieną lapą ir išsiviepęs padavė man. Jame buvau nupiešta aš su zebro dryžių suknele ir rausvais bateliais.

O dangau, man patinka šis vaikinas. Grįžusi namo ėmiau apžiūrinėti piešinį. Atrodžiau kaip tikra, su smulkiausiomis detalėmis, vadinasi, jis daug laiko praleido galvodamas apie mane. Šiaip ar taip, aš irgi apie jį be paliovos mąsčiau. Pasiklojau lovą ir atsiguliau, piešinį pasidėjau šalia.

Paskui keliskart perskaičiau eilėraštį, bet nešovė jokia geniali mintis. Visas šis reikalas atrodė keistas ir miglotas. Į galvą lindo visokie paaiškinimai, tačiau kaskart vis kažko trūko. Be to, kartkartėmis apimdavo siaubas, kad tai kažkaip susiję su manimi, ir aš negalėjau susikaupti. Pakišau eilėraštį po piešiniu, išjungiau šviesą ir užmigau.

Kai atsimerkiau, kambaryje buvo tamsu. Šalia pamačiau blausiai švytint, kažkas tyliai niūniavo negirdėtą įkyriai įsimenančią melodiją. Mano širdis nusirito į kulnus. Ištiesiau ranką prie naktinės lempos taip staigiai, kad vos nenumečiau jos ant grindų. Kai įjungiau, pamačiau galukojy sėdintį Retą.

– Labutis, – sumurkė maloniai šypsodamasis.

– Tu negali manęs liesti! – aš atsisėdau ir užsitraukiau iki kaklo antklodę.

– Beje, apie tai. Tu turi panaikinti tą įsakymą.