Кирстен Уайт - Paranormalūs

Nurodymai, kaip sutvarkyti raganą, buvo gana paprasti. Jų negalima gaudyti vandenyje – jame jos per daug stiprios. Tačiau jei pavyksta raganą išvilioti į sausumą, ją galima nesunkiai „išjungti“ elektriniu prietaisu, tada reikia uždėti sekimo įtaisą ir kuo skubiau šaukti transportą. Skirtingai nei vampyrų, raganų negalima padaryti nekenksmingų. Jas laiko kažkur Sibire specialiame skyriuje, kuris agentūroje kažkodėl vadinamas Sulaikytų žmonių centru. Keistas pavadinimas, turint omeny, kad su žmonėmis raganos neturi nieko bendra.

Dar dešimt minučių mėčiau akmenis į kūdrą be jokio atsako ir man tai jau ėmė atsibosti. Gal aš pernelyg sena, kad parūpčiau šių dienų raganai. Stebeilijau į kūdrą bandydama aptikti bent menkiausią užuominą, kad ne veltui gaištu laiką. Augalija nerodė jokių gyvybės ženklų, matyt, pavasaris į šią Airijos dalį dar neatėjo. Vis dėlto netrukus pamačiau kai ką, kas mane sudomino. Maždaug už dešimties metrų kėksojo nedidelis kauburėlis, dėmėtas, purvinai žalios spalvos. Atrodė kaip ne savo vietoje. Išsitraukiau Elą ir ėmiau negirdimai tykinti ten link. Kai priartėjau, nosin mušė aštrus pelėsių dvokas – neabejotinai raganos. Stengdamasi nekvėpuoti, pirštų galiukais apėjau ją iš kitos pusės. Ir negalėjau patikėti tuo, ką pamačiau.

Ji buvo negyva.

Aš net nežinojau, kaip galima nužudyti raganą. Jos vienos iš tų padarų, kurie gyvena amžinai – kaip undinės. Bet ši ragana buvo negyva – negyvesnių nebūna. Pro apžavus mačiau plačiai atmerktas pieno baltumo akis, šiurpus veidas buvo sustingęs iš nuostabos. Kas čia atsitiko?

Apsidairiau: gal pamatysiu kokių įkalčių, bet nieko nepešiau. Vėl įbedžiau akis į raganą, prisimerkiau. Ir kažką pamačiau. Kažką po apžavais, ten, kur keli sluoksniai apdriskusių drapanų dengė jos krūtinę. Radau lazdą ir praskleidžiau skarmalus. Ant krūtinės buvo vos įžiūrimas įspaudas – blyškiai auksinis, jis nyko man akyse, kol visiškai pradingo.

Paskui atkreipiau dėmesį į kitką: šaltame ore nuo raganos kilo lengvas garas. Tai reiškė, kad jos kūnas dar šiltas. Vadinasi, ji mirė visai neseniai.

– O pypt! – sušnibždėjau.

Išsitiesiau laikydama parengtą Elą ir apsidairiau. Dabar visa teritorija atrodė priešiška ir pavojinga, man vaidenosi, kad už kiekvieno nurudavusių krūmų guoto slepiasi neišvengiama mirtis.

– Žakai? – tyliai pašaukiau traukdamasi nuo kūdros. Tuo pat metu spaudžiau komunikatoriaus pavojaus mygtuką vildamasi, kad Felė nespėjo toli nueiti nuo persikėlimo taško.

– Žakai? – nenorėjau garsiai šaukti.

Antra vertus, jau tiek laiko stovėjau atviroje vietoje, todėl tas kažkas, kad ir kas tai būtų, tikriausiai mane pastebėjo. Iš kairės, gana toli, išgirdau trakštelint šakelę. Numetusi krepšį su sekimo įtaisais, išsitraukiau durklą.

– Žakai? Žakai, tai tu? – mano balsas kaip ir rankos išdavikiškai drebėjo. – Žakai?

Staiga tylą perplėšė klyksmas, tarsi kažkam iš kūno plėštų sielą. Žako sielą. Iš jo kūno. Neapkęsdama savęs už tai, apsisukau ir kiek kojos neša pasileidau link medžio. Jei šis padaras įveikė raganą ir Žaką, susidoroti su manimi jam vieni niekai. Lėkiau greičiau už kulką, veikiai man ėmė trūkti oro, maniau, plyš krūtinė. Mirtis lipo ant kulnų, kas akimirką laukiau, kad ji suleis į mane nagus.

Kas žingsnis medis vis artėjo – bet ten nieko nebuvo. Felė dar neatsiliepė į pavojaus signalą. Iš akių pasipylė ašaros. Jeigu ji greit nepasirodys, aš mirsiu. Pribėgau prie medžio, bet elfės vis dar nebuvo. Drebėjau taip, jog maniau neišsilaikysiu ant kojų. Paskui apsisukau, kad sutikčiau mirtį akis į akį. Tačiau laukas buvo tuščias. Ėmiau žliumbti balsu. Nežinojau, ką daryti: laukti Felės ar surizikuoti ir pašaukti ją vardu. Kai jau žiojausi jį ištarti, už nugaros sužibo šviesa ir aš griebiau ištiestą Felės ranką.

– Nešdinamės! Greičiau!

Dar spėjau tarp medžių pamatyti ugnies tvyksnį, švytintį siluetą, panašų į žmogaus, ir durys užsidarė.

Septynioliktas skyrius

KIEKVIENO NAGAI Į SAVE LENKTI

Kai prabudau ant savo sofos, Rakelė sėdėjo ant kėdės prie įėjimo į virtuvę ir pusbalsiu kalbėjo komunikatoriumi. Ji čia praleido visą naktį, nes aš nenorėjau likti viena.

Laisva ranka Rakelė pasitrynė surauktą kaktą. Atsisėdau. Ji dirstelėjo mano pusėn, išspaudė šykščią šypseną ir prašnekėjo dar penkias minutes. Jai baigus pakišau rankas po sėdyne, kad nepamatytų, kaip jos dreba, ir paklausiau:

– Ar radote tą pabaisą?

Ji papurtė galvą ir atsiduso. Tokio atodūsio dar nebuvau girdėjusi: jame buvo daugiau įtampos ir nerimo nei visuose ankstesniuose. Daugiau nei įžymiajame „Eve, Eve, Eve“ – ji taip atsidūsėdavo tada, kai aš rimtai susimaudavau, pavyzdžiui, kai būdama keturiolikos nukniaukiau jos komunikatorių tikėdamasi jį perprogramuoti taip, kad būtų galima klausytis muzikos, bet per neišmanymą sugadinau visą sistemą, dėl to darbuotojai pratupėjo uždaryti savo kambariuose kelias valandas. Už tai teko atsiimti: mėnesį ploviau ir šveičiau visą Centrą.

Jei dabar viskas būtų taip paprasta.

Nenorėjau klausti, nenorėjau žinoti, tačiau privalėjau.

– Žakas?

Ji liūdnai palingavo galvą.

– Jis negyvas.

Nudelbiau akis į grindis, skruostais ėmė ristis ašaros. Aš nieko nepadariau, kad jį išgelbėčiau, nė piršto nepakrutinau. Rakelė prisėdo šalia ir apkabino mane per pečius.

– Tu nieko negalėjai padaryti. Jei būtum bandžiusi jį išgelbėti, dabar gedėtume jūsų abiejų. Tikrai Žakas jaustųsi laimingas žinodamas, kad mirė gelbėdamas tave.

Tiesą sakant, Žakas jaustųsi laimingas dabar būdamas gyvas. Jis buvo ginkluotas, jau nekalbant apie milžinišką vilkolakio jėgą. Jei net su juo taip lengvai susidorojo, aš nieko nebūčiau galėjusi padaryti.

Tačiau kad ir ką galvojau, priešmirtinis Žako klyksmas tebeskambėjo ausyse.

– Turiu eiti į susitikimą su visų skyrių vadovais. Mes išsiaiškinsim, kas dėl to kaltas, ir užkirsim tam kelią, kad ir kas tai būtų.

Dabar prisiminiau savo teoriją ir atsisėdau tiesiai.

– Tai Retas!

– Ką Retas?

– Retas! Tai jis žudikas! Manau, kad tai Reto darbas!

– Kodėl taip manai?

– Tas įspaudas! Ant raganos krūtinės mačiau auksu švytinčią žymę! Lygiai kaip… – ir laiku prikandau liežuvį. Nepasakiau Rakelei apie ugnį manyje ir neketinau sakyti. – Jis paliko žymę man ant rankos, manau, kad tai jis!

Rakelė vėl papurtė galvą.

– Žinau, kad tu ant jo įsiutusi, ir ne be priežasties, bet tai ne jis.

– Iš kur žinai? Tu nieko neišmanai apie elfus!

Rakelė ramiai pažvelgė į mane.

– Aš dirbu su elfais daug ilgiau nei tu. Ir žinau, kad Retas negalėjo to padaryti. Kol buvai išvykusi atlikti užduoties, jis dalyvavo drausminiame svarstyme.

– Draus… Kur taip?

– Jo veiksmai, na, tai, ką padarė tau, turėjo būti apsvarstyti. Taryboje sėdėjo septyni žmonės ir jie gali paliudyti, kad Retas visą tą laiką buvo čia.

Drausminis svarstymas? Reto? Negi jie juokauja? Elfams nusispjaut į mus ir mūsų taisykles. Kaip sakiau Lendui, jie čia tik todėl, kad yra susaistyti įsakymo, kurį gavo pačioje pradžioje – tarnauti TKABA.

– Tai dabar jį nubaus?

– Jo veiksmai buvo pripažinti kaip nederami ir jis gavo griežtą įspėjimą, – iš Rakelės tono man tapo aišku, kad net ji pati supranta, kaip kvailai tai skamba.

– Ak, įspėjimą! Tai jį tikrai pastatys į doros kelią. Dabar jaučiuosi visiškai saugi!

– Tau daugiau nereikia dėl to jaudintis. Aš įsakiau jam tavęs neliesti. Jis neišdrįs nepaklusti. Todėl liaukis be perstojo apie tai galvojusi.