Кирстен Уайт - Paranormalūs

Žiūrėjau į Lendą džiaugdamasi, kad jis mūvi šortus ir kad galiu spoksoti nesidrovėdama. Jis atrodė nuostabiai. Visas jo kūnas švelniai švytėjo, šviesos centras buvo ties krūtine. Ėmiau apžiūrinėti jo veidą. Kai būdavo prisidengęs žmonių pavidalais, po jais įžiūrėdavau Lendo veido bruožus, tačiau dabar, kai jis buvo savimi, juos mačiau kur kas aiškiau. Lenkiausi vis arčiau ir arčiau, stengiausi įsiminti jo veidą. Buvo daugiau nei keista įsimylėti vaikiną, kuris kaskart, kai jį matydavau, atrodydavo vis kitaip, ir aš norėjau įsiminti jo tikruosius bruožus. Lendas buvo pats gražiausias ir keisčiausias vaikinas, kokį kada esu regėjusi, nuostabesnis net už elfus, nes turėjo žmogaus veidą.

Prisikišau taip arti, kad vos neužvirtau ant jo. Nenorėdama rizikuoti nulipau nuo lovos ir priklaupusi atsirėmiau į rėmą alkūnėmis, ant rankų pasidėjau galvą. Man vis dar buvo smalsu, tad ištiesiau ranką ir perbraukiau pirštais per jo plaukus: švelnesnių ir glotnesnių net sapne nesusapnuotum. Buvau taip užsiėmusi jo plaukais – norėjosi žiūrėti į juos, žaisti jais, kad nepastebėjau, jog Lendas jau pabudo, kol plaukai po mano rankomis neėmė juoduoti.

– Oi! – suvapėjau ir atsitraukiau taip staigiai, kad šleptelėjau ant užpakalio. – Tu atsigavai!

Jis vėl atrodė kaip tamsiaplaukis, tamsiaakis gražuolis ir sumišęs žvelgė į mane. Kol nepaklausė, ką čia veikiu sukišusi pirštus jam į plaukus, ėmiau tratėti kaip užsukta:

– Kaip jautiesi? Ar viskas gerai? Gal galiu kuo padėti?

Jis sujudėjo, kad atsisėstų, bet sustingo ir susiėmė ranka kaktą.

– Po galais, man skauda.

– Ak, atleisk! Tai vis aš kalta.

Jis pažiūrėjo į mane ir susiraukė.

– Kodėl kalta tu?

– Dėl manęs tave vėl nutrenkė elektra.

– Manau, mes drąsiai galime suversti kaltę tam išprotėjusiam elfui.

Papurčiau galvą.

– Jei tu nebūtum… Aš neturėjau… Ačiū tau, – nusišypsojau ir suėmiau laisvą jo ranką. – Aš labai, labai tau dėkinga. Manau, kad išgelbėjai man gyvybę, tikrai. Ar bent jau mano sielą.

Lendas atsisėdo, bet rankos neištraukė. Man tai patiko. Tiksliau, netvėriau džiaugsmu.

– Ką jis mėgino tau padaryti?

Prisėdau ant lovos greta jo ir įbedžiau akis į grindis.

– Nežinau. Kažką panašaus yra daręs ir anksčiau – turiu omeny tą šilumą. Bet šįkart viskas buvo kitaip – stipriau. Lyg norėjo, uždegęs many tą ugnį, išdeginti iš vidaus. Ir tai ne… – aš nutilau. Rakelei nepasakiau, kokią dabar save matau. Ar galiu patikėti šią paslaptį Lendui?

– Ir tai ne – ką?

Aš giliai įkvėpiau.

– Ir tai nepasibaigė.

Paleidusi Lendo ranką nuvyniojau tvarstį ir įbedžiau akis į raudoną žymę, šokančius liepsnos liežuvius. Lendas kone užspringo ir aš nustėrusi pažvelgiau į jį.

– Tu matai?

– Žinoma, kad matau!

Penkioliktas skyrius

PASIMATYMAS SU RAGANA

Lendas matė ugnį po mano oda. Negalėjau patikėti. Gal vis dėlto ji nebuvo antgamtinis reiškinys?

– Tu nemeluoji? Kaip gali ją matyti? – paklausiau.

– Tavo riešas ryškiai raudonas! Kaip galiu nematyti? Tikriausiai jis stipriai tave nudegino, – ir Lendas, švelniai suėmęs mano ranką, ėmė apžiūrinėti žaizdą. – Bet rankos vis tiek šaltos.

Mano pečiai pakumpo iš nusivylimo.

– Vadinasi, tu nieko nematai.

Jis sumišęs pakėlė akis.

– O ką, kas nors ne taip?

Prikandau lūpą, tada papurčiau galvą vengdama žiūrėti jam į akis.

– Ne, nieko.

– Eve. Ką jis tau padarė?

– Nežinau, – ir aš nemelavau. Neturėjau supratimo, kas tai ir kas galėjo atsitikti, jei Reto nebūtų sustabdę.

– Tu kažką regi toje vietoje. Kažką dar, ar ne?

Vėl papurčiau galvą, paskui užsimerkiau ir linktelėjau.

– Ką?

– Nežinau. Tai tarsi… tarsi ugnis, kurią jis manyje uždegė, ji vis dar čia, kaip tik po šia žyme, tarsi aš degčiau iš vidaus. Liepsnos liežuviai plazda kaip gyvi, jie aukso spalvos ir… man baisu. Anksčiau niekada nemačiau kiaurai savęs.

– Net kai jis darė tai anksčiau?

– Nežinau. Šis kartas buvo kitoks, – bandžiau prisiminti: jis visąlaik pripildydavo mane šilumos, tačiau ji išnykdavo, vos Retas palikdavo mane. – Anksčiau nekreipdavau į tai dėmesio, nes šiluma būdavo trumpalaikė. Tas pojūtis greitai dingdavo. Tarsi Retas kaskart būtų leidęs pasinaudoti jo šiluma. Šį kartą jaučiau, kad jis brukte bruko man tą šilumą, per prievartą liejo ją į mane.

– Gal ir dabar ta ugnis išblės?

– Nežinau, – pasakiau stengdamasi nepravirkti. – Ta ugnis ne tik mano rankoje.

– Kur dar?

Nevalingai sušnibždėjau:

– Širdyje.

Lendas šiek tiek patylėjo.

– Ką sakė Rakelė?

– Nepasakiau jai. Agentūra jau ir taip priskyrusi mane prie antgamtinių būtybių, tad nenoriu sakyti jiems nieko, dėl ko imtų laikyti mane dar… nežinau, keistesne?

– Suprantu tave. Aš slapsčiausi nuo jų visą gyvenimą. Tačiau iš ko dar tu gausi atsakymą?

– Jie – pypt! – nieko nenutuokia apie elfus!

Lendas nusikvatojo.

– Kas yra? – paklausiau.

– Koks čia dar „pypt“? Ar tavęs čia neišmokė padoriai keiktis?

Aš paraudau, paskui irgi prajukau.

– Tai mūsų vietinis žargonas. Liša, tiksliau, Ališa, mano geriausia draugė undinė. Už ją kalba kompiuteris. Jis negali išversti keiksmažodžių, todėl vietoje jų girdžiu „pypt“. Taip ir prigijo.

– Hm, gal ir neblogai sugalvota, – jis vis dar laikė mano ranką ir apžiūrinėjo nudegimo žymę. Man neapsakomai patiko jausti savo ranką jo delnuose. Keista, kad svaigau nuo tokio mažmožio, ypač turint omeny tai, kas šiandien nutiko. Aišku, būtų geriau, jei Lendas dabar nespoksotų į žaizdą, dėl kurios gavo paragauti elektros srovės ir dėl kurios aš galbūt pasidariau dar nenormalesnė nei anksčiau, bet reikia džiaugtis tuo, kas yra.

– Ar yra kas nors, su kuo galėtum apie tai pakalbėti? Man tai kelia nerimą.

Nusijuokiau.

– Tau kelia nerimą, o aš, kai pagalvoju apie tą ugnį, mirštu iš baimės. Liša niekam neišplepėtų, bet ji nežino visko, ką žino TKABA. Galų gale visuomet galiu paklausti Reto, ką – pypt! – jis man padarė, bet nė už ką nenoriu jo matyti. Niekada. Ir esu tikra, kad nė vienas iš elfų nepadės. Jie ne iš tų, kurie mielai ištiesia pagalbos ranką.

Lendo veidas įgavo keistą išraišką.

– Tu sakai, kad degi iš vidaus?

– Po oda, ant rankos ir krūtinės ties širdimi matau plazdant liepsnos liežuvius, jie tarsi išsilydęs auksas, kaip skysta ugnis.

– Skysta ugnis, – lėtai, lyg netikėdamas, pakartojo Lendas.

– Kaip tik taip, – ir trūktelėjau pečiais tarsi teisindamasi.

Vaikinas atsiduso.

– „Vaiskios kaip tirpstantis sniegas jos akys, dėl to, ko nežino, ji šalta kaip ledas. Pragaras po kojom, dangus virš galvos, skysta ugnis slepia sielvartą jos. Mirtis, mirtis, mirtis, ir nieks nepadės. Mirtis, mirtis, mirtis, ir nieks nepadės.“

Koks. Čia. Mėšlas. Štai ką aš pagalvojau. Kaip tik tai ir pasakiau.

– Koks čia mėšlas?

Lendas paleido mano ranką ir delnu pasitrynė kaktą.

– Nežinau. Mums tai persakė šmėkla, šis eilėraštis – pranašystė. Ką jis reiškia, neturiu supratimo. Tačiau dabar man regis, ta pranašystė susijusi su tavimi. Tavo akys, be to, visuomet kalbi, kokia tu sušalusi… O dabar dar ta skysta ugnis tavyje.

– Taip, bet tu pamiršti tą dalį, kur minima „mirtis, mirtis, mirtis“! Aš ne žudikė!

Ir atsistojau įsižeidusi. Negalėjau patikėti, kad Lendui atėjo tokia mintis.