Кирстен Уайт - Paranormalūs

– Eve! – dabar jos balse pasigirdo grėsmė. Rakelė nejuokavo. Jau buvau besistojanti, kai Lendas suėmė mano ranką.

– Tu nori žinoti atsakymus? – kreipėsi jis į Rakelę. – Leisk jai su manimi pabūti ir aš pasakysiu, kodėl čia atsiradau.

Rakelės žvilgsnis nukrypo nuo manęs į Lendą. Jos veidas įgavo tą keistą išraišką: šaltą, blaivią ir kartu liūdną. Supratau, kad ji nekantrauja išgirsti atsakymus, bet buvo dar kažkas, kas jai neleido sutikti. Nežinojau kas. Galiausiai, palingavusi galvą, ji atsiduso. Tokį atodūsį girdėdavau labai retai – jis reiškė pralaimėjimą. Negalėjau tuo patikėti.

– Gerai, – galiausiai ištarė Rakelė.

Lendas paleido mano ranką.

– Ar šią savaitę aptikote daug negyvų antgamtinių būtybių?

Rakelė nustebusi sužiuro į jį, paskui nuostabą pakeitė įtarumas.

– Antgamtinės būtybės miršta retai. Kodėl manai, kad apskritai radome negyvų?

Jis užvertė akis.

– Tai kiek?

Ji patylėjo, paskui pasakė:

– Trisdešimt.

– Palauk, kiek? Tikrai?

Aš negalėjau patikėti savo ausimis. Trisdešimt negyvų padarų? Taip niekada nebuvo. Per metus netekdavome penkių, gal dešimties. Daugiausia vampyrų: jie suaktyvindavo sekimo įrenginį ir tas įšvirkšdavo jiems šventinto vandens.

– Tuomet jūs ne viską žinote, – tarė Lendas. – Spėju, kad iš tikrųjų yra daugiau – gal penkiasdešimt, jei iki šios minutės nepadaugėjo.

– Iš kur gavai tokios informacijos?

– Nejau iš tikrųjų manote, kad TKABA – vienintelė organizacija, kuri užsiima sekimu?

Rakelės akys pergalingai suspindo, ji buvo tikra, kad tuoj išaiškins Lendo paslaptį.

– Kokiai grupuotei tu priklausai?

Lendas palingavo galva.

– Aš ne kvailas. Mes nenorime, kad mus įregistruotų. Tuo labiau nesileisime nužudomi.

– Kas tau perduoda informaciją? – pakartojo ji.

– Šmėkla. Ji sakė…

– Tu pažįsti šmėklą? Kur ji? – Rakelės akys iš nekantrumo jau lipo ant kaktos.

– Liaukis pertraukinėjusi. Ji pasakė, kad atsakymo reikia ieškoti TKABA ir padeklamavo keistą eilėraštį.

Rakelė kantriai laukė.

– Kokį?

Lendas pasisuko į mane.

– Eve, gal tu nori padeklamuoti?

– Ką? – visiškai nieko nesupratau.

– Vaiskios kaip tirpstantis sniegas jos akys, – tyliai pradė-jo jis.

Šituos žodžius pasakiau jam tada, kai bandė atkartoti mano akių spalvą. Nenuostabu, kodėl jis taip išsigando. Iki šios minutės buvau visai pamiršusi tuos kvailus žodžius – bet kaip jis sužinojo, ką aš girdėjau sapne?

– Apie ką tu kalbi? Aš… aš net nežinau, ką tai reiškia.

– Kas toliau tame eilėraštyje? – nekantravo Rakelė.

Lendas atsisuko į ją.

– Pasakysiu, kai mane paleisite.

– Mes neketiname tavęs paleisti. Kas žino, gal tai tavo grupuotė kalta dėl visų tų žudynių. O tu įsibrovei čia tam, kad pasinaudojęs mūsų duomenų bazėmis rastum naujų aukų.

– Kad ir kas žudytų, jie puikiai apsieina be manęs, štai ką noriu pasakyti.

– Tai kodėl čia įsibrovei?

– Jau sakiau. Šmėkla sakė, kad atsakymo reikia ieškoti čia. Pagalvojau, kad gal jūs ką nors žinote, ką nors išsiaiškinote, ar panašiai. Štai ko man reikėjo. Tačiau dabar matau, kad klydau, kad jūs žinote dar mažiau už mus.

Rakelė ne juokais įsiuto. Dar nemačiau nė vieno, kas sugebėtų taip meistriškai išvesti ją iš kantrybės kaip Lendas.

– Kai būsi pasirengęs papasakoti ką nors naudinga , duok žinoti. Eve, eime.

– Gal dar kiek pabūsiu.

O ne, regis, leptelėjau nei šį, nei tą. Beveik nejudindama lūpų Rakelė išspjovė vieną žodį:

– Tučtuojau.

– Gerai. Lendai, pasimatysime vėliau.

Palikusi jam piešimo reikmenis nusekiau paskui Rakelę. Atsisveikindama dar spėjau droviai nusišypsoti.

– Aš negaliu… Kodėl tu… Tu galėjai… – Rakelė turėjo sustoti, kad atgautų kvapą. – Aš labai tavimi nusivylusi, Eve.

Užverčiau akis, bet klusniai tipenau šalia jos koridoriumi.

– Jei turėčiau savo gyvenimą ar draugų, man nereikėtų leisti laiko su kaliniais. Bet jeigu jau kalbame apie Lendą, jis labai mielas ir, jei gražiau su juo elgtumeisi, galbūt jau būtum sužinojusi ką nors dora.

– Tu nesupranti, kas vyksta.

– Taip, nesuprantu, nes tu man nieko nepasakoji! Kas nužudė visus tuos antgamtinius padarus?

Pavargusi Rakelė pasitrynė kaktą.

– Aš nežinau. Tie vampyrai praėjusią savaitę, per pastarąsias dienas radome dar kelias antgamtines būtybes. Arba anksčiau to nepastebėjome, arba reikalai sparčiai blogėja.

– Ką ketinate daryti?

– Geriausi mūsų tyrėjai ir analitikai jau dirba bandydami rasti atsakymus. Tačiau pastaruoju metu mums sunkiai sekasi ką nors išsiaiškinti. Kad ir tavasis bičiulis – neturime nė menkiausio supratimo, kas jis ir iš kur atėjo.

– Kaip kad aš?

Ji rūsčiai dėbtelėjo, bet žvilgsnis greitai sušvelnėjo.

– Tu – visai kas kita.

– O taip, – žiojausi pridurti „kaip pasakysi“, bet žinojau, kad tai ją vėl išves iš kantrybės. – Tiesa, ar radote būdą Retui sutramdyti? Pavargau miegoti su svarmenimis lovoje.

– Tu miegi su svarmenimis?

– Reikia kaip nors apsisaugoti.

Ji atsiduso, suprask: „Dabar ne laikas.“

– Juk žinai, kad elfai negali tavęs pagrobti. Jiems griežtai uždrausta grobti žmones.

– Gal tada kas nors pasakytų tai Retui. Beje, pagrobimu to nepavadinčiau, greičiau…

– Eve, gana. Tiesą sakant, galbūt buvimas su Lendu ir išeitų tau į naudą, gal pagaliau atsikratytum manijos dėl to elfo, tu stačiai apsėsta.

Sustojau kaip įkasta. Rakelė paėjėjo dar kelis žingsnius, kol tai pastebėjo.

– Aš apsėsta manijos dėl jo ? Kodėl nenori manimi patikėti? Maniau, kad aš tau rūpiu! – akys pritvinko pykčio ašarų, aš stipriai užsimerkiau, kad nepasakyčiau ko nors, dėl ko vėliau gailėčiausi. Paskui giliai įkvėpiau ir papurčiau galvą. – Tiek to. Einu namo.

– Tik nepamiršk man pranešti, jei vėl sugalvosi pasimatyti su Lendu.

– Kaip kitaip, juk mes viena kita labai pasitikime, – kol ji nieko neatsakė, staigiai apsisukau ir nudrožiau į savo butą.

Tryliktas skyrius

UŽDEK MANYJE UGNĮ

Kitą dieną (prieš tai išsiuntusi Rakelei trumpą žinutę, kad ketinu aplankyti Lendą) pasikišau po pažastimi nešiojamąjį kompiuterį ir patraukiau į jo kamerą. Šįryt jis atrodė kaip kinas – pritrenkiamai gražus.

– Ką norėtum šiandien nuveikti?

Aš rūsčiai dėbtelėjau į jį.

– Šiandien ketinu tau įrodyti, kad „Istono mokykla“, nors ir neįvertinta kritikų – nepelnytai! – ne veltui yra tokia populiari tarp žiūrovų!

Jis užvertė akis į lubas ir atsiduso.

– Vadinasi, Rakelė vis dėlto nusprendė paskirti man kankinimų.

Niūktelėjau jam į petį ir kalbėjau toliau:

– Atrinkau tris serijas, kurios išsiskiria ne tik puikia aktorių vaidyba, bet ir neprilygstamu siužetu. Ir tu turėsi pripažinti, kad tai nuostabus serialas.

– Ar tai įsakymas?

– Ne, tai grasinimas.

Lendas atrėmė pagalvę į sieną ir išsitiesė ant lovos. Aš prisėdau šalia jo nė nepagalvojusi, kad teks susiglausti, jei abu norėsime matyti ekraną. Susivokiau tik tada, kai mūsų rankos susilietė, ir ta mintis mane pritrenkė: pasirodo, aš iki ausų įsimylėjusi! Turėjau susiprotėti anksčiau, nes pastaruoju metu tik apie jį ir tegalvojau, tačiau kaip tik šią akimirką man viskas tapo aišku. Lendas man labai patiko. Ir dar: man patiko būti įsimylėjusiai! Labai patiko. Čia ne tas atvejis, kai imi koketuoti su kuo nors vien iš nuobodulio: man norėjosi nuolat būti su Lendu, laikytis už rankų, pajusti jo bučinių skonį.